Verutė

Antroj vidurinėj revoliucijos prasidėjo prie Saulėno. Prie Zeltinio trūko ar pinigų, ar dar ko. Retai ir jį patį matydavom. Per kokias šventes. Prašliuožia iškilmingai koridorium su tom savo plačkelnėm, ilgu kunigišku paltu ir ištirpsta mokytojų kambary. Ar kaip salėj, blykčiodamas akinių stiklais, ką nors porina – neklausom, kramtydami nagus ir spoksodami į priešais sėdinčių mergaičių kaspinus ar pleiskanom apkritusius petukus.

Panašus į seną gerą senbernarą. Amžinai lindi direktoriaus kabinete pirmam aukšte. Penki laipteliai ir kairėj – iškart durys. Prie mokytojų laiptų ir bufeto. Buvau kartą už ausytės nutemptas. Per visą sieną spinta. Su stiklais, pilna knygų. Ant jos visokių gairelių ir rajono sporto taurių taurelių miškas. Ant sienos prie lango Vladukas. Už lango – gyvenimas.

Taip, tada buvo mokytojų laiptai. Įeini iš gatvės, tiesiai – salė, o dešinėj iškart laiptai. Jais vaikams lipti draudžiama. Tik baltiesiems. Patogu. Užlipi vieną aukštą – ir jau mokytojų kambarys. Pedagogai žirgliodavo išdidžiai neskubėdami, su klasių žurnalais po pažasčia. Kiekvienam aukšte prie laiptų – budėtojai su raudonais raiščiais.

Mūsų neleisdavo. Jei vėluodamas pamokon čia praleki, nes arčiau – gali nuo didesnio ir guzų gauti. Arba tave užrašo. Pelnysi pastabą, kad laipiojai ne savo laiptais. Taip ir įrašydavo pažymių knygelėje. Toks ir toks laipiojo mokytojų laiptais. Reikėdavo tėvų parašo prie pastabos.

Tetė niekada neskaitydavo ir nesirašydavo. Prisivirei – srėbk. Į mokyklą atvedė tik kartą. Pirmą mokslo metų dieną į pirmą klasę. Ausyse dar oro tiltas į Čekoslovakiją, kai nuo dangum griaudžiančių karo lėktuvų per naktis drebėjo langų stiklai. Ar rasi vienas ateiti? Rasiu. Tai tvarkoj. Ir nuo to laiko mokykloje nesirodė. Jokia proga. Ir nei pagal jokius kvietimus ar reikalavimus. Vargo su manim mama. Ir pats, žinoma.

Per pertraukas klasėje pasilieka tik budėtojas. Žiemą kieme lakstyt nevalia. Pradinukai turi vaikščioti koridoriuje. Taip ir pasakyta mokyklos taisyklėse – vaikščioti. Tvarkingai pasieniais pirmyn atgal, susikibus po kelis už parankių. Kaip per filmus kalėjimo kieme. Pirmūnės ir zubrylos, skundikai pakalikai ir kitokie niekšai taip ir šliaužioja.

O tikri vyrai tai ne. Ramstom palanges atsainia šaunuolių poza. Ar kur kampe lošiam iš pinigų. Sudeda keli vienam į saują po vienodą sumą kapeikų. Tas suglaudęs delnus rieškučiose krato, o kitas turi pasakyt „stop“. Spėji, herbas ar skaičius. Ką atspėji, tą pasiimi.

Išvietė dar buvo lauke. Ten mokytojai neidavo. Turėjo, matyt, savą. Tiksliai ir nepasakysiu. Argi pirmokėliui sopa, kur mokytojai nusičiurškia. O mokiniai, net patys mažiausi ir per šalčius – į laukinį. Kitam mokyklos kiemo gale. Dviejų galų mūro tvartas. Apdaužytu, kadaise baltu tinku, iliustruotas didžiulėm storom varpom su trumpais komentarais. Ir mokyklos kietuolių įrėžtais užrašais apie mergas, kurios duoda. Kartais ir su telefono numeriu. Vienintelė elektros lemputė visada sudaužyta. Pro kiaurą šiferio stogą švyti erdvės.

Berniukų pusėj vienam šone latakas. Ir keletas skylių amžinai šlapiose betono grindyse kitoj pusėje. Skylės atitvertos plytų pertvarėlėmis. Viskas nubaltinta kreida. Prisiliesi – visi žinos, kur buvai. Rytais būdavo švaru. Per ilgąją pertrauką jau tekdavo balerinos žingsneliais strykčioti tarp dešrelių, krūvelių ir tyrelių, kol pasiekdavai reikiamą vietelę.

Kam reikėjo – nešdavosi laikraščių. Dažniausiai „Tiesą“ ir „Biržiečių žodį“. Paduodi kam laikraščio skiautę ir sakai – suglamžyk, netiki – išlyginsiu. Koks apkiautėlis iš kaimo patikėdavo – velnią tu išlyginsi! Ir sutrindavo smarkiai rankose. Tada sakai – ačiū, man minkštesnis bus – ir eini, aplink visiems žvengiant, su tuo laikraščiu į tupyklą.

Tik kai buvom maždaug trečioj klasėj, įrengė tualetą mokyklos pastate. Berniukams buvo pirmame aukšte, mergaitėms antrame. Tai buvo lygis. Vyresniokų rūkykla žiemą. Net vandentiekis prausykloj! Pririši prie čiaupo galo storos gumos čiulptuką iš vaistinės ir gauni vandenilinę vandens bombą. Išgirdus ateinant budintį mokytoją, tereikia atsukti čiaupą ir už kampo laukti, kas bus.

Gal iki 1969-ųjų mokykloje nebuvo ir elektrinio skambučio. Pamokų ir pertraukų pradžią skelbdavo didelis plieno gabalas. Aprūdijusi dvitėjinės sijos nuopjova, daužymo vietose blizganti duobutėmis. Pakabinta ant vielos sieninėje spintoje antrame aukšte. Pačiam koridoriaus vidury, kaip tik šalia mūsų klasės durų. Žinom iš anksto, kad pamoka baigsis, nes klasėj girdis, kaip prieina ir atrakina spintos durelių kabamąją spyną. Paima nuo lentynėlės didelį plaktuką – ir pirmyn. Girdėt visoje mokykloje, kieme ir iki pat stadiono. Dan dan dan dan dan dan dan dan dannnnnnn! Pagal dūžių skaičių ir dažnį gali atspėt varpininko nuotaiką ar koks oras.

Pliekdavo plaktuku Verutė. Mokyklos valytoja. Ji ateidavo anksčiausiai prieš pamokas, gal kokią šeštą. Atrakindavo ir išplaudavo mokyklą. Viską – klases ir koridorius, salę, laiptus, kabinetus. Šluodavo kiemą, šaligatvius, valydavo langus. Jos niekada nematydavom sėdinčios be darbo. Vis kažkur eina, ką nors neša, valo, blizgina. Vaikščioja sunkiai, kažkaip pavilkdama kojas. Bespalvės darbinės prikyštės kišenė ant pilvo visada išsipūtus nuo didžiulio raktų ryšulio. Sveria turbūt daugiau kaip kilogramą.

Ir per pamokas nesėdi be darbo. Plauna dar po kartą koridorius. Plovimo įnagis – gal metro pločio toks kaip ir šepetys su kotu. Tik vietoj šepečio gale skersinis. Kaip raidė T. Ant galo apvynios didžiulį, gal poros kvadratinių metrų drėgną skudurą ir eina sau lėtai stumdama tą daiktą išilgai koridoriaus. Kaip su kokiu arklu. Pro langus krenta sunkūs, įkypi šviesos pluoštai.

Verutė jau seniai nebejauna. Gyvena visiškai viena, kažkur prie upės. Kartais sutinkam gatvėj su dviračiu. Jeigu tik kur eina, tai visada stumiasi tą dviratį. Su brezentine, kadaise juoda, nutrinta terbele, pakarta ant rankenos. Ir su nedideliu pieno bidonėliu – kaneliu, priraizgytu virvele prie bagažinės. Matyt, turėjo karvę. Daugelis tada laikė karves. Vasarą riša grandine su kuolu priemiesčio pievose. Pieną kaneliuose įleidžia ant virvės į šulinį, kad būtų šaltai. Nuosavi namai daugiausia tvorų neturėjo. Nakčia išsitraukiam tą pieną ir maukiam sočiai.

Avi ji tokiais batais be jokių kulnelių, lygiais lygiais padais. Su šiltomis punčiakomis iki kelių, net vasarą. Ir karščiausią dieną su skarele, iš po kurios visada išdrikusi ilga, iki pat smakro žilų plaukų sruoga. Tarp vaikų sklido kalbos, kad ji našlaitė iš vaikų namų. Tokių į žmonas neimdavo. Mokykla ir tas darbas – tai viskas. Išeina namo rudeniop jau sutemus, gal devintą. Kam čia tas jos darbo laikas rūpi.

Atrodo, varžtai jai šiek tiek atsisukę. Bet su darbu susitvarko. Neaukšta, kiek palinkusi pirmyn. Visada kiek drovia, pasaulio nustebinto paauglio veido išraiška. Taip keistai šypsosi, kaip nieko šypsant nebuvome matę. Išsigandęs vaikas, kurį tuoj muš. Per pertraukas berniokai neretai pasišaipo. Bet rimčiau tai nesityčioja. Net mokyklos siaubai, kurie visiems iškratydavo priešpiečių kapeikas. Net Taujanskų Saulius – Žydelis, kurį po dešimties metų nuteis už žmogžudystes ir sušaudys.

Kartais koks klykaujantis vaikėzas, bundančių hormonų beprotiškai tąsomas po koridorių, per pertrauką stumteli. Ar, norėdamas išgąsdinti, iš už nugaros staiga baisiai suklykia. Tai atsisukusi nušvinta visu veidu ir tyliai sako – vaikeli. Ji visus mus vadino vaikeliais. Nepykdavo niekada.

Nebėra seniausiai nei tokios mokyklos, nei pačios Verutės. Galit sau juoktis kiek norit. Bet ta giedra šypsena, švelnus, kiek šveplas balsas, geros kaimo kvailelio akys vis pareina iš praeities. Ji tikrai mylėjo visus mokyklos vaikus. Tai švietė jos tykiam balse, nedrąsiam žvilgsnyje. Vaikeli. Mes buvom jos gyvenimas. Jos šeima. Ir jos vaikai. Tik nė vienas to nesupratom.