SKAISTĖ GOROBECAITĖ

Friedricho Nietzschės muzikos dvasia

Tikrai taip myli draugas draugą,
Kaip aš tave myliu, mįslių kupinas gyvenime!
Ar aš tavyje krykštavau, verkiau,
Ar tu man sielvartą ar džiaugsmą davei.
 
Aš myliu tave su tavo laime ir kančia
Ir kai tu mane triuškinti turi,
Išplėšiu aš save skausmingai tavo rankomis,
Kaip draugas save išplėšia iš draugo krūtinės.
 
Su visa galia apglėbiu aš tave.
Leisk savo liepsnai mano dvasią uždegti
Ir kovų aistroje
Man mįslės sprendimą tavo esmės rasti!
 
Tūkstantmetį dėkoti ir gyventi –
Būsi tuomet tu visas išsipildęs!
Nebeturi tu laimės daugiau likusios man duoti –
Tebūnie! Nors kančią dar turi…

 

Friedricho Nietzschės „Himno gyvenimui“ („Hymnus an das Leben“) tekstas – Louise von Salomé eilėraštis „Malda gyvenimui“ („Gebet an das Leben“), truputį pakeistas, derinant prie muzikos (pažodinis vertimas)

 

1858 m., būdamas 14 metų, niekur nepublikuotame rašinyje „Apie muziką“ („Über Musik“) Friedrichas Nietzsche rašė: „Dievas davė mums muziką, kad mes, pirmiausia ir svarbiausia, būtume jos vedami aukštyn. Visos ypatybės yra sujungtos muzikoje: ji gali mus pakylėti, ji gali būti kaprizinga, ji gali mus pralinksminti ir pamaloninti; balsas savo švelniais, melancholiškais tonais gali įveikti net labiausiai užsispyrusio charakterio pasipriešinimą. Vis dėlto jos pagrindinė paskirtis yra vesti mūsų mintis aukštyn, taigi ji kilnina mus, net giliai jaudina. Muzika taip pat aprūpina maloniomis pramogomis ir kiekvieną, kuris ja domisi, gelbsti nuo nuobodulio. Visi žmonės, kurie niekina ją, turėtų būti laikomi nemąstančiais, gyvuliškais padarais. Ši pati nuostabiausia Dievo dovana amžinai bus mano kompanionė gyvenimo kelionėje, ir aš galiu laikyti save laimingu, kad ją pamilau. Giedokime amžinas maldas Dievui, kuris siūlo mums šį gražų džiaugsmą.“ Jo santykis su muzika visą gyvenimą ir išliko panašus, tiesiog tose citatos vietose, kur berniukas mini Dievą, turint omenyje vėlesnį požiūrį, būtų galima tiesiog įrašyti Dionisą. F. Nietzschei muzikinė kūryba ir muzikos klausymasis buvo egzistencinė išraiška.

Jau 10–14 metų F. Nietzsche, be to, kad mokėsi skambinti pianinu (lankė privačias fortepijono pamokas nuo devynerių, bet teorinio muzikinio išsilavinimo neįgijo), savarankiškai bandė perprasti muzikinę notaciją, techniką, muzikinę semantiką ir harmoniją, susipažino su simfoninių kūrinių klavyrais. Jis tapo gana geru pianistu, kuriam buvo artimas Robertas Schumannas, o aukščiausias idea-las – Ludwigas van Beethovenas. Nuo mokyklos laikų F. Nietzsche laisvalaikiu skambindavo ir klausantis draugams. Vienas apie tai savo memuaruose rašė: „Jo improvizacijos, kai mokėmės Pfortoje, man yra nepamirštamos; aš beveik galvojau, kad net Beethovenas negalėtų improvizuoti taip jaudinančiai kaip Nietzsche.“ 1864–1865 m. Bonoje, kur pradėjo savo filologines studijas, jis daug lankėsi koncertuose ir teatruose, kūrė dainas ir fortepijonines pjeses. Kiti studentai laikė jį muzikiniu autoritetu. Studijuojant Leipcige, 1868 m. jam buvo pasiūlyta vieno laikraščio operos apžvalgos skiltis. Bazelyje jis mėgo skambinti keturių rankų ansambliu su vienu geriausių savo draugų – vokiečių protestantų teologu Franzu Overbecku (juodu kartu gyveno „Baumanshole“). Iš šios draugystės išaugo vienas svarbiausių F. Nietzschės muzikinių kūrinių – „Himnas draugystei“ fortepijoniniam ansambliui, vienas tų, kuriuos, žinoma, juodu skambindavo kartu. Atlikimo sugebėjimai išliko ilgai. Net sunkiai sirgdamas F. Nietzsche vis dar galėjo skambinti L. van Beethoveno sonatas iš atminties.

Didelę įtaką F. Nietzschei turėjo draugystė su vienu iš savo Bazelio universiteto auklėtinių, nepripažintu muziku Peteriu Gastu (tikrasis vardas – Heinrichas Köselitzas). 1881 m. F. Nietzsche lankėsi pas jį Venecijoje ir klausėsi jo komiškos operos „Venecijos liūtas“. P. Gastas tapo F. Nietzschei dideliu autoritetu, kai nusigręžė nuo Richardo Wagnerio ir padėdavo F. Nietzschei redaguoti muzikines kompozicijas. Ir F. Nietzsche stengėsi padėti P. Gastui, kad jo muzika taptų žinoma ir būtų atliekama. Būtent P. Gastui 1888 m. rašytame laiške buvo garsioji frazė: „Gyvenimas be muzikos būtų tiesiog klaida, skausmas, tremtis.“

1882 m. rugpjūčio 7–26 d. F. Nietzsche viešėjo Tautenburge, kaip ir daugiau negu penkiolika metų už F. Nietzschę jaunesnė rusų generolo duktė, rašytoja Louise von Salomé. Ten jie, kiek leido F. Nietzschės sveikata, beveik kasdien susitikdavo ir aptardavo filosofines temas. F. Nietzsche gavo jos eilėraštį „Malda gyvenimui“ kaip atsisveikinimo dovaną (tačiau parašytas jis buvo anksčiau – jai atvykstant į Ciurichą, t. y. kai paliko tėvynę). Spalio 1 d. F. Nietzsche jai rašė, kad iškart pradėjo kurti eilėraščiui muziką, kol kas pirmiesiems dviem posmams, vos pakeisdamas metrą, kad priderintų prie muzikos (naudojo ankstesnio kūrinio, fortepijoninio ansamblio „Himnas draugystei“, medžiagą). Kiek žinoma, tai buvo vienintelė moteris, su kuria F. Nietzsche bandė susieti savo gyvenimą pasipiršdamas, tačiau ji atsisakė tekėti. Iki gyvenimo galo F. Nietzsche ją atsiminė geruoju ir buvo labai dėkingas už tekstą, atspindintį jo filosofines idėjas; tikėjosi, kad pagal jį sukurtas muzikinis kūrinys kada nors bus atliekamas jo atminimui ir galbūt pritrauks daugiau bendraminčių. Jo požiūris į moteris apskritai tapo gana ciniškas.

Visa ši patirtis turėjo lemiamą įtaką F. Nietzschės muzikinei kūrybai, kuri susideda iš 74 opusų ir eskizų. Dažniausiai tai užrašytos momentinės improvizacijos. Didžiąją dalį muzikos sukūrė iki trisdešimties, dauguma išlikusių kompozicijų sukurtos 1861–1874 m. Nuo 14 metų F. Nietzsche pradėjo rašyti atsiminimus su savo darbų katalogu, kuriame žymėdavo rašto darbus ir kompozicijas. Taip pat savo laiškuose žodžius kartais pakeisdavo muzikiniais akordais, kad tiksliau nusakytų nuotaiką.

Kaip profesionaliausiai, geriausiai sukurtas F. Nietz-schės kompozicijas daugelis tyrėjų pripažįsta jo Lieder (vok. dainos), nes šios vokalinės miniatiūros, skirtingai nuo grynai instrumentinių kūrinių, turi aiškią formą, derančią prie teksto (eilės dažniausiai K. Grotho, S. Petöfi, H. von Fallerslebeno ir paties F. Nietzschės), jos apibūdinamos kaip vaizdingi, melodiškai ir harmoniškai reikšmingi kūriniai, persmelkti F. Schuberto ir R. Schumanno įtakos. Vienas pavyzdžių – daina „Malda gyvenimui“, kurios tekstas – pirmieji du L. von Salomé eilėraščio posmai. Panaši nuomonė ir apie jo fortepijonines miniatiūras. Mat savarankiškai išmokti kiek profesionaliau išplėtoti stambesnę instrumentinės muzikos formą F. Nietzschei nepavyko.

Didžiausios apimties F. Nietzschės kūriniai – „Naujųjų metų naktis“ („Eine Sylvesternacht“) smuikui ir fortepijonui ir labai spalvingi fortepijoniniai ansambliai keturioms rankoms, pvz., „Manfredo meditacija“, įkvėpta Byrono draminės poemos „Manfredas“. Juos muzikologas ir semiotikas Eero Tarasti prilygina simfoninėms poemoms, kurios dėl F. Nietzschės galimybių stokos tiesiog nebuvo orkestruotos (tokio pobūdžio „Himną draugystei“ pats F. Nietzsche vadino „fantazijos chorui ir orkestrui klavyru“). Vis dėlto tikėtina, kad F. Nietzschės kompozicinės technikos stoka neleido jam aiškiai išreikšti savo muzikinių idėjų. Galutinis rezultatas galbūt ne visada būdavo tai, ką jis buvo numatęs. Šiuose kūriniuose galima įžvelgti stilistinę L. van Beethoveno, R. Schumanno, F. Chopino, F. Liszto įtaką, taip pat jie pasižymi specifine F. Nietzschės emocine išraiška ir neatskleidžia nė mažiausios R. Wagnerio įtakos (išskyrus „Prisiminimą apie Naujųjų metų išvakares“ („Nachklang einer Sylvesternacht“), dedikuotą Cosimai Wagner, kur naudojamas „Zygfrydo idilės“ fanfarai identiškas akordas), taigi kaip muzikantas F. Nietzsche iš esmės nebuvo vagnerininkas.

Vienas svarbiausių kūrinių, nors taip pat neišplėtotos formos, – „Himnas draugystei“ („Hymnus an die Freundschaft“) fortepijoniniam keturių rankų ansambliui, parašytas tarp 1872 ir 1875 m. Tai iškilmingos nuotaikos, tauraus skambesio pjesė, išreiškianti gilius draugiškus jausmus, vietomis labai lyriška ir skaidri, o kai kada valiūkiška. Iš jos išsirutuliojo „Himnas gyvenimui“, geriausiai atspindintis ryšį tarp F. Nietzschės filosofijos ir jo muzikinės kūrybos. Iš pradžių iš L. von Salomé eilėraščio „Malda gyvenimui“ ir „Himno draugystei“ muzikos buvo sukurta nedidelė ir emocinga

Werner Bischof. Skulptūrų pora. Varšuva. 1948

Werner Bischof. Skulptūrų pora. Varšuva. 1948

balsui ir fortepijonui. Vėliau P. Gastas ankstesnes versijas pavertė kūriniu chorui ir nedideliam orkestrui (tikriausiai nemažai bent jau laiškais konsultuodamasis su F. Nietzsche). Tokį „Himną gyvenimui“ 1887 m. Leipcige išleido E. W. Fritzscho leidykla. Partitūroje kaip kompozitorius nurodytas tik F. Nietzsche, apie P. Gasto aranžavimą nutylima (gali būti, jo paties pageidavimu, kad F. Nietzsche pagaliau sulauktų daugiau dėmesio). Tai vienintelis F. Nietzschės muzikinis kūrinys, išleistas dar jam esant gyvam, tikėtina, kad jis net girdėjo visavertį jo atlikimą. Šio „Himno gyvenimui“ tekstas – L. von Salomé eilėraščio „Malda gyvenimui“ („Gebet an das Leben“) šiek tiek pakeista versija – puikiai perteikia patį fundamentaliausią F. Nietzschės filosofijos principą: gyvenimo ir net likimo besąlygišką meilę. Orkestras neturi ypatingos išraiškos, tik palaiko harmoniją, pabrėžia reikšmingiausias jos spalvas, kiek išryškindamas pakilius (skaidri, konsonansinė harmonija) ir skausmingus (įmantresni sąskambiai ir disonansai) momentus. Kur kas svarbesnis yra choras, rašytas daug dėmesio skiriant tekstui ir naudojant beveik vien silabiką. Tai turėjo užtikrinti, kad visas tekstas bus suprantamas, o muzika paryškins jo prasmes, atskleis tai, ko nebeįmanoma perteikti žodžiais. Lygiai taip pat kaip himnu kūrinį būtų galima pavadinti ir giesme ar ode; vadinimas himnu šiuo atveju pabrėžia siekiamą didingumą ir paryškina charakterį (partitūroje rašoma, kad šį kūrinį reikia atlikti ryžtingai, su herojiška išraiška). „Himnas gyvenimui“ tam tikra prasme labai prieštaringas kūrinys: jam būdingas muzikinis romantizmas ir kartu visiškai antiromantinė pasaulėjauta, išreikšta tekste.

Taigi, F. Nietzschės santykiai su romantizmu dvilypiai: kaip ir tipiška romantikams, muziką jis laikė raiškiausiu menu, gebančiu geriausiai perteikti sudėtingą ir permainingą žmogaus vidinį pasaulį, ir būtent romantinis skambesys jam buvo artimiausias, tačiau jis net prieštaravo daugeliui romantinio judėjimo bruožų, ypač – stiprėjančiam vokiečių nacionalizmui. F. Nietzsche neapkentė kai kurių tipiškų romantinių herojų, per silpnų ir neryžtingų, pavyzdžiui, Verterio (apie tokius yra pasakęs, kad didžiausias pavojus, gresiantis romantikui, yra romantinis likimas). Taip pat jam nebūdingas istorinės praeities, liaudies kūrybos poetizavimas, tačiau jo muzikinės išraiškos priemonės yra tipiškai romantinės.

Anot muzikologo Curto Paulo Janzo, nereikėtų persistengti saugojant F. Nietzschės, kaip kompozitoriaus, garbę, tačiau, nepaisant visų kompozicinių netobulumų, sąlygotų komponavimo savamoksliškumo, nemažai jo muzikinių kūrinių turėtų būti laikomi rimtais darbais, gerokai nutolusiais nuo to, ką būtų galima pavadinti paprastu diletantizmu. F. Nietzsche naudojo muziką, kaip naudojo kalbą – mentaliniam ir dvasiniam turiniui perteikti, taigi muzika F. Nietzschei buvo tokia pat svarbi komunikavimo priemonė. Vienas F. Nietzschės biografų, Werneris Rossas, sakė, kad muzika tiesiog liedavosi jame ir per jį, todėl jis beveik nežinojo, ką reiškia komponavimas kaip rimtas, sunkus darbas. Tą patvirtina ir pats filosofas: „Negaliu prisiminti, kad kada nors būčiau stengęsis – mano gyvenime nematyti grumtynių žymės, aš esu herojiškos natūros priešybė.“ Tačiau F. Nietzsche nepasitikėdavo savo muzikiniais gabumais besąlygiškai: jis konsultuodavosi su pažįstamais muzikais, redaguodavo kompozicijas, kai kada ir ne po vieną kartą. Tikriausiai dėl šių pastangų pavyko pasiekti tai, kad šiais laikais šie kūriniai skamba koncertų salėse ir išleista nemažai įrašų. Tai leidžia susipažinti su tuo, kaip filosofas, tiek daug kalbėjęs apie muziką, pats save per ją išreikšdavo.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.