LINA ŽIGELYTĖ

Elektra, vaivorykštės, alkis

Birželio 26-osios vakarą Niagara kliokė vaivorykšte. Ne pirmą kartą šis žmogaus aptramdytas landšaftas garavo purpuru ir raudoniu. Spalvota projekcija ant gigantiškos žemyn besiritančios vandens masės seniai tapo tradicija šiame paribyje tarp Kanados ir Jungtinių Valstijų. Natūralios vaivorykštės, kartais susiformuojančios dienomis, čia nebepakanka, nes Niagaroje dažna prognozė yra šlapias, lipnus rūkas. Kartais elektrai tenka atlikti tai, ko lūkuriuojantieji stebuklo nesulaukia iš saulės ir garuojančios atmosferos.

Rašau praėjus kelioms dienoms po to vakaro, kai, švenčiant JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą leisti tuoktis ir tos pačios lyties asmenims, ne tik Niagara, bet dar tuzinas žinomų Amerikos simbolių nakčia buvo apšviesti šešiomis vaivorykštės spalvomis. Rašau iš Niujorko valstijos, bet ne iš kosmopolitinio ir brangaus Niujorko, kur sekmadienį, po naujienos iš Vašingtono, du milijonai žmonių miestą pavertė Pride fiesta. Čia, Ročesteryje, šešios valandos automobiliu į vakarus nuo Didžiojo Obuolio, kasdienybė mažiau pompastiška. Būsto nuomos ir maisto kainos gerokai mažesnės, o kambariai erdvesni. Amerikos skonis čia kitoks nei šalies, kurią įsivaizdavau vaikystėje žiūrėdama televizorių. Pripratau prie karčiai saldžios Amerikos: kur didžiausias miesto darbdavys dešimtmečiais neįdarbina gausiausio miestiečių sluoksnio dėl odos spalvos, kur rasinės riaušės išsprendžiamos miesto rajonus atskiriant greitkeliu, kur mano studentai už metus bakalauro studijų moka 60 tūkst. dolerių, o iš universiteto inkubatoriaus ką tik išsiridenusiems kolegoms tenka keletą metų dirbti be sveikatos draudimo – jis tiesiog neįperkamas.

Mūsų žurnalistams ši Amerika tolima. Jie ilgisi Šaltojo karo Amerikos, kai ginkluoto valso su byrančia Tarybų Sąjunga fone Ronaldas Reaganas naikino socialinę politiką ir tylomis nuleido AIDS epidemiją. Žinant tai, Lietuvos laisvė įgauna kartaus saldumo. Šiandien mūsų žurnalistai stebisi, kad Amerika nereaguoja į galimą Rusijos agresiją. Tuo tarpu Pietų Karolinoje dega juodaodžių bažnyčia, Indianoje moteris girdi 20 metų kalėjimo nuosprendį dėl nutraukto nėštumo, o policininko smaugiamas Ericas Garneris kužda iš paskutiniųjų: „Aš dūstu.“

Tokioje Amerikoje nesiilgėti vaivorykštės būtų keista. Bet būtent dėl Amerikos kontrastų Aukščiausiojo Teismo sprendimas, nulemsiantis tolesnę tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo eigą kitose valstybėse, yra dviprasmiškas, o jo prieštaringos pasekmės svarbios ir Lietuvai. Sprendimas skelbia lygybę itin suskaldytoje Amerikoje ir puoselėja „žiaurų optimizmą“. Lauren Berlant jį apibūdina kaip tokį, kuris kviečia nuolat orientuotis į ateitį, nusiteikti gyventi užmirštant krizę ir nepaisyti, kad geresnio gyvenimo pažadai dažnai numarina pirminius norus, įkvėpusius kažkuo tikėti ir veikti. Vakaruose dabar masiškai krykštaujama dėl JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo, nes visi kartkartėmis geidžiame būti užburti vaivorykštės, net jei ji – visai ne stebuklinga, o techniškai sukonstruota. Kaip nakčia Niagaroje.

Kai Baltieji rūmai vienam vakarui virsta vaivorykštiniais, o Obama džiūgauja socialiniuose tinkluose dėl birželio 26-osios sprendimo, nebekyla abejonių, kad išaušo nauja era. Kova už žmogaus teises peržengė į kitą epochą – nuo paleistų į policiją aukštakulnių, kurie 1969-aisiais mažoje diskotekoje virto ginklu, keliamės į teismo salę su aukščiausios prabos teisininkais.

Šitame virsme kai kurios detalės pranyks – kaip rožinė ir turkio spalvos, nunykusios nuo Gilberto Bakerio septintajame dešimtmetyje sukurtos vaivorykštės vėliavos (jos simbolizavo seksualumą ir stebuklus). Amerikoje vardan kovos dėl tos pačios lyties santuokų jau daug temų išnyko iš aktyvistų darbotvarkių. Lygybės šaukliai pakankamai nekalba apie masinę jaunimo benamystę (kai kuriais tyrimais, maždaug kas trečias gatvėje atsiduriantis jaunuolis savo seksualumą ar lytiškumą laiko nenorminiu). Pusėje JAV valstijų darbuotojas iki šiol gali būti atleistas dėl seksualinės orientacijos. Transmoterys žudomos ir persekiojamos gatvėse. Visuomenei ir politikams šie klausimai nėra tokie universalūs kaip santuoka siunčiama meilės žinutė. Airijoje, Meksikoje ir JAV dabar aš galiu tuoktis su moterimi, bet jei norėčiau nutraukti nėštumą, susidurčiau su aibe kliuvinių (tik kai kuriose JAV valstijose jų išvengčiau). Šiuos neadekvatumus įvairūs autoriai komentuoja vienareikšmiškai: sprendžiant dėl moterų teisės į reprodukcinę sveikatą, neįmanoma nekalbėti apie seksą, lytinį ugdymą, sveikatos sistemos lopymą. O santuoka nereikalauja perkrauti politinės sistemos, ji nereikalauja utopijos. Bičiulis Hugh Ryanas „The Guardian“ rašo, kad Vakarų demokratijose santuoka tiesiog yra būdas valstybei kontroliuoti globos monopolį ir nustatyti jos standartus. Partnerių skaičius šiame modelyje ir globos repertuaras nevarijuoja. Trys su valstybės parama drauge vienas kitu rūpintis norintys partneriai jau turėtų tapti verslo klubu ar menininkų kolektyvu. Jų suderinti emociniai, ekonominiai ir socialiniai mainai negalėtų būti laikomi santuoka. Jei jie drauge prižiūrėtų savo vaikus ar senstančius artimuosius, vien dėl gausumo lengviau nebūtų. Vienos lyties santuokų įteisinimas neabejotinai yra lūžio taškas bet kurioje politinėje santvarkoje, bet tai dar ne socialinė revoliucija.

Kaip po JAV sprendimo aktyvistams Lietuvoje, žmogaus teisių vėliavnešiams, kūrybinės klasės atstovams įsivaizduoti ateitį? Ir čia pamažu jau kyla balsai apie tos pačios lyties civilinės partnerystės įteisinimą, net santuoką. Politikai ir apžvalgininkai susiėmę už galvų: dar per anksti, nesubrendome. Bet subrendome informaciniam karui, tik jis nelabai rafinuotas (stipriausi rašytojai apleido žurnalistiką). Subrendome ir mėsą šaukti Rusijos rūdijančioms patrankoms, tik kas juos gydys, kai medikai emigravę? Išties dar nesubrendome labai daug kam: gydymui be kyšių, progresiniams mokesčiams, pabėgėliams, kolegialiai atmosferai universitetuose, biurokratijos mažinimui absoliučiai visur ir dar devyniasdešimt devynioms dainuojančioms revoliucijoms. Tik, užuot vieni kitiems pasakoję apie šių perversmų alkį, gyvename sistemoje, kur daug ko lyg ir turėtų pakakti, o prisipažinti alkstant utopijos reiškia atrodyti kiek paikai.

Apie alkio psichopatologiją provokuojančiai rašo Alexandras G. Weheliye. Knygoje „Habeas Viscus: Racializing Assemblages, Biopolitics, and Black Feminist Theories of the Human“ jis grįžta prie išsamiai ypač Giorgio Agambeno aprašytų Musulmänner. Tai iš bado ir nuovargio ant išsekimo ribos koncentracijos stovyklose balansavusių kalinių sluoksnis. Musulmänner įprasta laikyti pavieniais atvejais koncentracijos stovyklose – jie vaikščiojančiais lavonais virtusiais, beveik nebefunkcionuojančiais kūnais kitiems kaliniams tapdavo kraupia visų laukiančios ateities vizija. Musulmänner – jau nebe žmonės. Be raumenų, trupančiais kaulais, blogiau, Weheliye cituoja Agambeną, gali būti „tik dujų kamera“.

Tokią gana nuspėjamą nužmogėjimo ir nužmoginimo interpretaciją Weheliye pakreipia žvelgdamas į išlikusių Musulmänner ir su jais bendravusiųjų pasakojimus. Iš jų aiškėja, kad koncentracijos stovyklose Musulmänner būta ne mažumos, kurios dauguma kalinių vengė. Kartais daugiau nei pusė kalinių galėjo būti priskirti šiai grupei. Anot Weheliye, juos vienijo tai, kad jie išliko būtent dėl alkio. Dėl alkio jie vienas kitam pasakojo fantastiškus gastronominius sapnus, vis bandė rasti maisto likučių, net maištavo prieš maistą dalinusius įtakingesnius kalinius. Šitomis kraupiomis sąlygomis dėl alkio tarpusi „gastronominė vaizduotė“ ne vienam kaliniui padėjo išlikti. Juos terorizavusią sistemą kaliniai pergyveno fantazuodami apie pasiutišką pasitenkinimą vieną dieną suteiksiančius pasaulius. Weheliye cituoja vieną drūtesnį kalinį, susapnavusį save besimaudantį grietinėlės statinėje su katinais iš rūsio motinos name. Jis plaukė ir nardė tirštoje baltoje masėje, bet negalėjo jos paragauti. Pabudęs išvydo priešais vieno iš pažįstamų Musulmänner veidą ir suprato, kad sapne pasąmoningai grietinėlę paliko jam. Jei ne alkio išsekinto pažįstamo veidas ir jo anksčiau pasakoti gastronominiai sapnai, nebūtų baisiomis sąlygomis užgimusios naktinės utopijos grietinėlėje su katinais.

Po birželį driokstelėjusio JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo Lietuvoje geisti tos pačios lyties santuokų nebėra utopiška. Atskrido NATO naikintuvai čia, atkeliaus ir jos. Bet ar atsiras, kaip LGBT badmečio sąlygomis dalintis iš alkio sapnuose gimusiomis utopijomis? Aną naktį sapnavau, kad maždaug dvidešimt vyresnio mokyklinio amžiaus jaunuolių okupavo anksčiau nevyriausybininkams priklausiusį, bet dabar apleistą medinį namą Kaune. Visi gražūs, judrūs lyg gyvsidabris, čiauška. Balkone jie išsikėlė didžiules vaivorykštės ir anarchofeminizmo vėliavas. Jų sode per naktį pražydo ir nužydėjo kriaušė, o kitą rytą jau rezgėsi vaisiai. Sapne žurnalistai pranešė, kad Lietuvoje tą pačią dieną prasidėjo du nebūti dalykai: dėl neaiškaus gamtos reiškinio nuo šiol derlių bus galima rinkti dukart per metus, o Kauno centre komuną su jaunimo dienos centru ir ekologišku sodu įkūrė nuo Briuselio lėšų nepriklausomas LGBT jaunimas. Ir dar sapnavau, kad su dviem draugėmis, spindėjusiomis tą įsimintiną birželio savaitgalį viename Ročesterio klube travesti šou, žingsniavau savo gimtojo Vilniaus gatvėmis. Niekas nebadė pirštais, o švilpti matant jų platformas, kurios tikrai galėtų tapti ginklu, niekas nemėgino. Odminių gatvėje pasigirdo kanopų kaukšėjimas, išniro vienaragis vaivorykštiniais karčiais ir atliko piruetą – visai kaip naujausiame „Pixar“ animaciniame filme „Inside Out“. Ir visi, kaip Pradžios knygoje, matė, kad tai gera.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.