Du žvilgsniai
JULIJA POCIŪTĖ
Vieta
Julija Pociūtė. Trys atspindžio pusės. 2015
Toje vietoje vėl atsidūriau važiuodama miško takais: toje vietoje aš gimiau, ten netoli jūra, yra gabalėlis žemės, ten smėlis – daug smėlio… Toje vietoje niekad nesu buvusi; įsivaizduodavau, koks jausmas ten nukakus. Kartą susapnavau: iškilūs rėmai, sudėlioti ant žemės, atvaizdo rėžiais užpildyti. Atskiri piešiniai – skonio reikalas. Vienur tvarkingai surikiuoti kuokšteliai dirbtinių gėlių, kitur – gaivališkai veši smilgos, šlamučiai, gubojos, zundos, kulkšnės ir čiobreliai. Tas ryškumas, veikiamas aplinkos, niveliuojasi, apsitraukia vientisu koloritu. Jeigu kastum, lengvai pasiduotų – čia smėlis. Susivijusią žolių velėną reikės iškirsti, apsibrėžus stačiakampį. Geriausia aštriu daiktu, riekiant paklotą lėtai ir tiksliai. Smengant gilyn paprasčiau, keletas sluoksnių nuosėdų, ir plyti nepaliesta esmė.
Čia nėra vandens. Kokia laimė! Neteks plūduriuoti, fui, tai atrodo taip nemalonu („Prašau, kur tik norit, tik ne į molyną; noriu, kur smėlis“). Taip, taip, ši vieta ideali, smėlis, pušys, kalniukas ir jokio vandens. Kasi smėlį ir džiaugiesi – radau vietą. Gal tik dar truputį į dešinę ir į viršų, štai čia – arčiau aukščiausio medžio. Va dabar tikrai jau galima atsipalaiduoti, ilsėtis ramybėje.
Smulkiomis žolėmis apauga stačiakampis, neseniai užkastos žemės plotelis. Užsitraukia it ežeras, nepalikdamas žymės, vien akmeninis rėmas primena „nuosavybės“ ribas. Akmuo slidus, beieškant vientiso vaizdo, pirma reikia ilgai gairinti vėju ir smėliu, paskui apsėti smulkiomis kerpėmis. Vietoj dirbtinių gėlių ar plastikinės žolės uždėkim veidrodį. Jis gaudys debesis, saugos nuo lietaus, atbaidys smulkius žvėrelius. Atspindės, priartins, o gal sujungs menamas teritorijas ir esamus kvadratus. Ten labai platu – neaprėpia akys; čia konkretu – du su puse iš metro. Perėjimą įrašys atspindžio raibuliuojančioje atmintyje; atseikės tiek tikrovės, tiek iliuzijos. Laikinai išduos nuosavybės dokumentus, apačioje bus įrašyti nuopelnai, pasiekimai. Patvirtins antspaudu, tik nepamirškit pasirašyti, štai čia, kur atsispindi debesys. Išdžius vanduo, palikdamas kalkėtus ratilus, dulkės ir medžių lapai užneš dangų. Kur bežiūrėsiu? Nejau vėl reikės gilintis į save.
Automobilio signalas primena – laikas važiuoti. Einu susirinkti veidrodžių.
AINĖ JACYTĖ
Minčių laukas
Nežinomo asmens kapas, sugeriantis žaliuojančių medžių viršūnių atspindį. Mirtis ir gyvybė eina greta. Nenutrūkstamame cikle sąveikauja nyksmas ir atsinaujinimas, jų susijungimas sklidinas energijos, skrodžiančios tamsiausius žemės sluoksnius. Tyla veiksmo nebuvime ir ramybė gyvenimo baigtyje. Sąlygiškumas. Godus gyvybės syvų gėrimas ir tik nujaučiama nebūtis. Pradžia ir pabaiga.
Minčių srautas, žiūrint į Julijos Pociūtės kūrinį „Trys atspindžio pusės“, susitelkia ties pradžios ir pabaigos susikirtimo linija. Kuri sykiu yra ir atvira minties raidai, ir uždara jos perspektyvai, nes mintis, sugulanti žodžiais baltame lape, čia pat ir pasibaigia, negalėdama pasklisti toliau. Žinoma, galima teigti, kad perskaityta mintis įgauna pagreitį, tačiau tai jau nebe ta pati mintis, tai – kito žmogaus interpretacija, keičianti kryptį ir judanti skirtingais patyrimų paviršiais. Pasibaigianti tada, kai jis ją perduoda kitam arba liaujasi apie ją galvojęs. Mintys primena fraktalus. Sudėliotus erdvėje ir keičiančius formas, atsirandančias įvedus naujus elementus (ištartus, užrašomus ar mintyse „sklandančius“ žodžius).
„Trys atspindžio pusės“ sufleruoja tris minties kryptis: viena apima fotografijoje regimo vaizdo simbolines prasmes, kita emociškai reaguoja į kūrinio paviršių, o trečia kabo abstrakčioje erdvėje tarp pirmųjų dviejų. Girdisi regimų simbolių, dirginančių jausmus, žiūrinčiojo patyrimų, vertybių, požiūrio į pasaulį „suokalbis“, kuris skatina trinti ribas, atskiriančias konkrečius faktus nuo individualių, abstrahuotų emocijų. Žvelgiant į J. Pociūtės kūrinį „suokalbis“ yra labai akivaizdus, sklidinas įvairiomis kryptimis judančių minčių, kurioms nelengva suteikti verbalinį pavidalą. Jeigu tektų visą tą minčių srautą nupiešti – tai būtų siurrealus besiskverbiančių viena į kitą, susiliejančių, tirpstančių, sprogstančių formų paveikslas, užlietas juoda spalva, pro kurią vos regimas dinamiškas paveikslo paviršius. Kaip spengianti tyla, kurioje jaučiu, suvokiu garsų nebuvimą, ir kai jis pasidaro pernelyg slegiantis, pradedu jį „įgarsinti“: pirštų barbenimu į stalą, giliais atodūsiais ir panašiai.
Menininkės fotografijoje viskas aiškiau. Jaučiamas užbaigtumas: meninės koncepcijos išreiškimas, formų jai įgyvendinti pasirinkimas ir galutinis rezultatas – kūrinys. J. Pociūtė įpavidalino savo mintį ir tą pačią atsiskyrimo akimirką ši ėmė keistis, traukti į save naujus žvilgsnius, skirtingus „skaitymo“ būdus.
