Poezijos vertimai

Kostiantynas Moskalecas (g. 1963) – ukrainiečių poetas, prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas, muzikantas. Gimė ir užaugo Matyjivkos kaime, Černihivo srityje. Dirbo Černihivo radijo gamykloje, Lvove vaidino teatro studijoje. 1990 m. baigė Maskvos M. Gorkio literatūros instituto neakivaizdines studijas. Nuo 1991 m. – profesionalus rašytojas.

Eilėraščių rinkiniai: „Godos“ (Думи, 1989), „Seno piligrimo goda“ (Songe du vieil pelerin, 1994), „Naktigoniai būties piemenys“ (Нічні пастухи буття, 2001), „Rožės simbolis“ (Сімвол троянди, 2001), „Medžiotojai ant sniego“ (Мисливці на снігу, 2010), apysaka „Karūnavimo patirtis“ (Досвід коронації, 2009), romanas „Vakaro medus“ (Вечірній мед, 2013), esė knygos „Žmogus ant ledo lyties“ (Людина на крижині, 1999), „Arbatinės Rožės Celė“ (Келія Чайной Троянди, 2001), „Žaidimas tęsiasi“ (Гра тривае, 2006), „Žybsniai“ (Сполохи, 2014).

Poezijai būdinga meistriška klasikinė ir verlibro forma, erudicija ir platus pasaulinės literatūros bei kultūros kontekstas, dzenbudizmo estetikos ir krikščioniškojo misticizmo atspindžiai. Proza refleksyvi, poetiška, kalba sodri, gausu formos ir stiliaus eksperimentų. Vienas autoritetingiausių šiuolaikinės ukrainiečių literatūros kritikų. Prozos kūrinių išversta į anglų, vokiečių, japonų, poezijos – į serbų, kroatų ir lenkų kalbas.

 

 

Maldos svetimam

 

I

 

Supuosi lyg negyva šarka

su našlaite snape. Ją pakabino

už kojelių, prie lauko durų, raiteliai.

„Kostikui“ – ir negyvas paukštis

vartosi vėjyje keturiomis

pakopomis, atsispindėdamas prašmatnioje

sidabrinių mažmožių prikrautoje vitrinoje.

Ir tik našlaitė,

plaikstoma kartu su kūnu,

dar liudija

aukojimą rubino spalvos kraujo,

kurio sklidinai pripilta

į dubenėlį.

 

II

 

Kaipgi, bokštas, gerai nutašyti akmenys,

koridoriai, balkonai, galerijos,

bokštas, dengtas malksnomis, aukštas,

ir vėl tokia pat vienatvė – tarp

plaukiančių į šiaurę debesų, skeveldros dviejų

ar trijų užmirštos saulės sprogimų,

šiek tiek pasimiršusio džiaugsmo ir gebėjimo.

Tam, kad paskui ilgiau galėtum klaidžioti

galerijomis, balkonais, koridoriais

nuo vienos mėnesienos iki kitos.

– Tarp išsiskleidusių, tarsi moteris, žydinčių

abrikoso šakelių, buvusių

čia pirmiau, nei tu įsikūrei ir

ėmei liūdėti, šitame bokšte, o kaipgi.

 

III

 

Ir ta neįprasta žolė, tokia žolė vakarop,

paskutiniam traukiniui jau išdundėjus į šiaurę,

o tu tik šypsojaisi, nujausdamas aršią

nemigą, kurios nebūna žolei,

tokiai tyliai ir švelniai, lyg mamos balsas,

kai klausia, ar nupirkau mineralinio vandens,

o iš paskos jam ateina žinia apie kažkieno

savižudybę, ir tu nuneši jiems pinigų, rublį

ar du, kas kiek

įstengia, kas kiek nori – žolė štai tokia,

neįprasta,

žalia, sodri ir

paskutinė.

 

IV

 

Įžiebi degtuką, drebančia ranka

vartai dulkėtus, tarsi laiptai,

puslapius, nuputi aukso plaukelį,

nukritusį ant rūbų žmonai,

dėvinčiai taip,

kaip tada vilkėdavo Dievo Motinos,

skaitai lotyniškai ir niekaip

nesupranti, ar tai rožių pavadinimai

ar vorų vardai, nes ir jie

panašūs į tave, raudonais marškinėliais,

parietę kojeles

nuo šalčio, su svogūnėliais

ir tikėjimu, kurį nuputi, lyg aukso plaukelį,

vienu mažiau,

ir užgęsta degtukas, ir nedreba ranka.

 

V

 

Madeleine Paris

mėlyna, su baltu apvadu,

vakar Toma ją pamiršo,

pamiršo ją, atnešusi vyno ir duonos,

klausydamasi apie mano mėgstamą žaislą:

– ar gali tapti žaislu skorpionas? –

suabejojo ji, žiūrėdama į mėgintuvėlį,

kuriame plaukiojo tas mažytis gelsvas gyvūnas,

ir kaip paaiškinti, jei net katalikai,

atsargios celibato rožės, ir tie nerado

patikimos išvados,

skambios ir deginančios,

ir vėsios

lyg katedra, kur chimeros, caksėdamos akmeniniais

nagais, prabėga per drėgną aslą,

nieko nepamiršdamos, nieko neprisimindamos,

iškišusios geluonis, užmerktomis žydromis akimis.

 

Amen.

 

***

Nuo mirties vandenyje

tu pasislėpei mažytėje baltoje lyg sniegas kriauklėje;

čia ir langas, vynas ir plokštelės,

o pavasarį leidžiama užveisti

gėlyną ir prisiauginti jame

visterijų arba kamuolinių žaibų.

 

Praėjo dvi žiemos.

 

Vasarą tu tyrinėjai žiedlapių semantiką,

pranciškonų foliantus ir lietų.

 

Ir visą kiemą užbėrė aukso drožlės,

ir beviltiškai trūko popieriaus,

ir tu ryžaisi nuvažiuoti į senovinį miestą –

ten, kur kirpyklos, rotušė, geležinkelis.

 

Drohobyčas.

 

Drohobyčas, reikia įkvėpti pilnus plaučius

liepos oro – ir nerti,

juk tu girdi, tai Drohobyčas, neilgai,

tik trumpam.

…Jau kyli į paviršių,

regėjai rotušės laikrodį

prieš pat akis,

o katedros kryžius – apačioje;

 

neišsigelbėjai nuo mirties vandenyje,

dar ir šiandien lėtai grimzti į paties

dangaus dugną.

 

Meditacija

 

Išjungęs šviesą, išsitiesęs ant grindų,

sulaikęs kvapą, klausydamasis už lango kaukiančio

vėjo,

jausdamas, kaip tvinksi smilkiniai ir riešai,

atskirdamas citrinos ir tabako kvapus,

glostydamas pūkuotą katiną, paniręs

į glamones, išsprogstančias po vandeniu,

praskrisdamas

virš apsnigtų ištuštėjusios Europos miestų,

šildydamasis prieš saulę, kuri tau iš dešinės,

žvarbdamas nuo pilnaties iš kairės,

išleisdamas savo kūną į laisvę,

paskubomis gelbėdamas savo sielą,

negrabiai, kaip pakliuvo – droviai šypsodamasis

ore lakstančiomis lūpomis, garsėjant ūžesiui

žydruose purpurinio kraujo tuneliuose,

nusivilkdamas paskutinius rūbus,

atsisakydamas tėvų kalbos,

sugrįždamas į dangiškąją žemę,

visą tą laiką telaukusią

vien tavęs.

 

Naktigoniai būties piemenys

 

Viršuje pavasario lempa

ir žalia liepsna danguje

žemė suarta ir benamė

būtyje suvešėjęs vakaras

nutils

pats

 

ir užges liepsna

sutrūks žalias stiklas

o vakaro arkliai

bus visai tamsūs

 

tarsi pavasaris

arba

Apreiškimas

 

 

Iš: Костянтин Москалець. Мисливці на снігу. Львів: Піраміда, 2010

Vertė Vytas Dekšnys