Po „pirmųjų“ bolševikų padu
Vladimiras Obolenskis (1869–1950) – rusų kunigaikštis, visuomenės veikėjas, politikas. Baigė Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, trumpai mokėsi Berlyno universitete, tarnavo Žemės ūkio ir valstybės turto ministerijoje. Nuo 1903 m. gyveno Jaltoje, kur įkūrė ir redagavo laikraštį „Žizn’ Kryma“ („Krymo gyvenimas“). Nuo 1906 m. – Valstybės Dūmos narys, nuo 1908 m. priklausė masonų ložei, 1910 m. tapo Kadetų partijos nariu. Po 1917 m. Spalio revoliucijos – aršus antibolševikas. 1920 m. emigravęs į Paryžių, kur daug rašė laikraštyje „Poslednije novosti“ („Paskutinės naujienos“), išleido keletą atsiminimų knygų, autobiografiją. Čia spausdiname 4-ąją Obolenskio atsiminimų „Krymas 1917–1920 metais“ dalį.
– Ir kurgi tie prakeikti buržujai užsikorė? – pratarė pečiuitas jaunuolis kareiviška miline savo draugužiams, su kuriais ką tik užsiropštė stačiu jūros pakrantės takeliu.
Šią grupelę aš sutikau mūsų sodo takelyje, į mane įsirėmė keturi šautuvų vamzdžiai.
– Mes turime pas jus daryti kratą. Rodykite, ką gero turite.
– Parodykite mandatą.
Jaunutis beūsis kareivėlis užkišo ranką už milinės atvarto ir ištiesė man dokumentą, kuris pasirodė besąs atostogų bilietas, „papuoštas“ kažin kokio revoliucinio komiteto antspaudu.
– Tai koks gi čia mandatas? Čia atostogų bilietas.
Kareivėlis truputį susikonfūzijo, bet jo ryžtingesnis draugas skubiai pertraukė:
– Kokie dar tau mandatai? Pasakyta: vesk ir rodyk, kokį ginklą turi ar dar ką nors…
Keturi į mane įbesti šautuvai buvo rimtesnis argumentas už kažin kokius mandatus, apie kuriuos aš užsiminiau tik „dėl paikumo“, todėl patraukiau su savo palyda į mūsų namus.
Įėjus į vidų, „draugai“ netikėtai visai aprimo. Galbūt juos paveikė varganokas mūsų kambarių apstatymas, neprimenantis buržuazinio buduaro prabangos, kurią tikėjosi išvysti, o gal juos nustebino gausybė moterų ir vaikų (su artimaisiais ir draugais mūsų buvo priskaičiuojama daugiau kaip trisdešimt galvų), bet mūsų atžvilgiu jie elgėsi kuo delikačiausiai. Su savo kerziniais kareiviškais auliniais stengėsi vaikščioti puspirščiais ir vis atsiprašinėjo: „Nieko, nieko, nesijaudinkite, mes juk ne kokie plėšikai.“ Net komodų ir spintų durelių nepravėrė, su mumis mandagiai atsisveikino ir patraukė toliau.
Visai netrukus sužinojau, kad tie patys keturi kareivėliai, įsibrovę į Rajevskių vilą „Karasan“, prisigėrė, pridarė skandalų ir prisigrobė nemažai vertingų daiktų.
Kitą rytą Bijuk Lambato miestelyje vieną iš jų pamačiau nusigėrusį kaip pėdą, lekiantį kibitka. Už diržo kabojo kažin koks senutėlis kardas, kyšojo pistoletai, primenantys Krymo užkariavimą Očiakovo laikais. Jis mane pažino, palaimingai nusišypsojo, palinko visu kūnu ir kariškai pasisveikino.
Taip prasidėjo…
Ir toliau tekėjo dienos ir savaitės, be galo vienodos ir monotoniškos, bet jas pratempėme palyginti lengvai, kadangi mūsų buvo daug ir mūsų „klane“ vyravo daugiausia vaikai ir jaunimas.
Ir visą laiką laukdavome užpuolimų, kratų, areštų ar sušaudymų.
Sevastopolyje vyko masinės žudynės. Jaltoje karininkams prie kojų pririšdavo kokius nors svarmenis ir čia pat sumesdavo į jūrą, vienus – jau sušaudytus, kitus – dar gyvus. Kada, pasirodžius vokiečiams, narai pradėjo iš vandens traukti lavonus, paaiškėjo, kad šie vandenyje buvo atsidūrę tarp jau apirusių, bet stovinčių negyvėlių… Eupatorijoje iš žudomų „buržujų“ ir karininkų buvo visaip tyčiojamasi, jie būdavo paliekami mirti nežmoniškose kančiose. Be kita ko, šiam „vyksmui“ vadovavo dvi moterys sadistės. Simferopolyje kalėjimas buvo perpildytas ir kasdieną iš jo žmones „gniutulais“ vesdavo sušaudyti.
Ir aplink mus po vilas naršė ginkluoti matrosai. Plėšė, o kai kur ir žudė.
Mūsų, beje, kažkodėl nelietė. Ir kai mes pagaliau supratome šio „reiškinio“ priežastį, tai visai nustojome jaudintis dėl savo lemties. O priežastis buvo labai paprasta: matrosams iš Sevastopolio, dažniausiai siaubusiems „buržujų“ vilas ir namus, būdavo žema eiti plėšikauti pėsčiomis. Jie keldavosi iš vietos į vietą tik automobiliais, blogiausiu atveju – vežimaičiais. O kelias link mūsų buvo visiškai neįveikiamas automobiliu ir beveik neišvažiuojamas ekipažais su lingėmis. Galų gale visos vilos, įsikūrusios pakely, jau seniai buvo išplėštos, o stovinčios nuošaliau – vis dar laikėsi.
Pas mus retsykiais „vyno rūsio reikalais“ užgriūdavo tik raudonarmiečių ir milicininkų viršūnėlės. Dažniausiai tai buvo vietiniai žmogeliai, kurie mus pažinojo, t. y., taip sakant, aplankydavo geranoriškai.
Dažniausiai atvykdavo trise: jaunas juodaakis kareivėlis Miša, labai didžiuodamasis tuo, kad gali šauniai jodinėti ant karininko grynaveislio žirgo (kalbėjo, kad šio žirgo šeimininką jis nušovė). Paprastai jis atsisėsdavo ant suolelio priešais mūsų namą, linksmai plepėdavo su vaikigaliais, niūniuodavo įvairias dainuškas ir savo gražuolį maitindavo cukrumi. Tuo metu cukrus buvo prabangos dalykas, ir Mišai patikdavo, kad štai mes, buržujai, arbatą gurkšnojam be cukraus, o jo, Mišos, ristūnas „be cukraus visai negali – taip išauklėtas“. Kitas – vietinis pusrūsių darbininkas, nejaunas, pasišiaušusiais ūsais – mus kalbindavo ir atsiprašinėdamas vis sakydavo: „Juk jūs mane pažįstate – aš gi Jakovo piršlys, seniai jau čia, mūsų krašto dvaruose tarnauju. Taigi, jūs neab…jokite, nieko blogo mes neleisime. O kad į raudonąją miliciją įstojau, tai juk kažkur reikia tarnauti. Tarnyba yr tarnyba.“ Trečias – lenkas nemaloniomis, vis lakstančiomis akimis. Greičiausiai iš buvusių policininkų „uriadnikų“. Šitas vis stengėsi užsitarnauti. Apie mus rinko įvairiausias paskalas iš kaimyno Sergejaus vilos darbininko, su kuriuo nuolatos šnabždėdavosi; ir kartą, po šio įskundimo, suėmė mano sūnėną junkerį, nusprendęs, kad tai besąs besislapstantis karininkas. Ši istorija, beje, mums baigėsi visai laimingai.
Raudonieji milicininkai užantspaudavo mano uošvio vyno rūsį, prieš tai išridenę iš jo statinaitę „savo reikmėms“. Taip mūsų gausus klanas prarado vienintelį pajamų šaltinį, nes mūsų santaupos nuo paskutinio uždarbio jau buvo išsekusios. Kad išgyventume, mes pro lubose pramuštą skylę vogdavome nuosavą vyną ir slapčia jį pardavinėdavome. Veikiausiai būčiau labai įsižeidęs dėl kokio nors piliečio priekaišto, kad aš užsiimu prekyba vynu. Beje, netrukus mūsų Bijuk Lambato totoriai patys organizavo revoliucinį komitetą (revkomą), ir mes perėjome jų priklausomybėn. Totorių revkomą sudarė brangūs mūsų draugai, aršūs komunizmo ir bolševikų priešai. Jie atnešdavo mums iš rūsio mūsų vyno ir stropiai slėpė nuo valdžios akių mūsų vykdomą savavaliavimą.
Kadangi aplinkui vyko masiniai plėšikavimai, tai totorių revkomas organizavo savigynos būrius, gavęs iš bolševikų šautuvų su šoviniais. Trys šautuvai buvo perduoti mums, tad kiekvieną naktį mūsų „klano“ vyrija pakaičiui stovėjo sargybos poste.
Sargaudamas aš mėgau su šautuvu ant pečių klaidžioti tyliomis pavasario naktimis, klausytis ritmingų jūros dūsavimų ir žiūrėti į begalinį mėnulio atspindžio taką jūroje. Tamsios kiparisų viršūnės atkakliai stiebėsi aukštyn, vos vos krusčiodamos nuo lengvo vėjelio, ir gana solidi keturių šautuvų apsauga už mano pečių atrodė tokia nereali… Taikos ir saugumo jausmas, didingai gaubiamas taikios gamtos, buvo toks stiprus, kad jis visiškai užgožė tai, kas vyko aplink mus. Neįmanoma buvo suprasti, kad dabar – tyli, rami, mėnulio apšviesta naktis, o visiškai šalia, kaimynystėje, už penkių, dvidešimties ar penkiasdešimties varstų, vienus prievartauja, plėšia, niukindami šautuvų buožėmis kitus, lydimus pusgirčių matrosų keiksmažodžių, varo sušaudyti, girdisi sausas kulkosvaidžio tratėjimas ir…
Ar tai galima iki galo suvokti? Ar reikia atsisakyti gyventi? O mes gyvenome ir išgyvenome keturis mėnesius, valdomi bolševikų, kurių buvimo šalia mūsų kaimo šaunios totorių valdžios dėka mes beveik nejutome.
Mes visi dirbome vynuogynuose, ir kai aplinkinius dvarus nacionalizavo, mus, kaip „darbininkų ūkį“, paliko ramybėje.
Pačios sunkiausios akimirkos mūsų gyvenime buvo visiškas atitrūkimas nuo likusio pasaulio. Nueiti ar nuvažiuoti į Jaltą ar Simferopolį mes negalėjome, nes reikėjo kažkokių leidimų, kuriuos gauti buvo labai sunku; laikraščiai mūsų nepasiekdavo, o jeigu ir pakliūdavo į mūsų rankas koks nors vietinės bolševikų spaudos numeris, tai jame rasdavome tik begalę įvairiausių „įsakymų“, neraštingai, bet pompastiška kalba prikeverzotų straipsnių, kuriais tikėti, aišku, nebuvo galima. (Iš „įsakymų“ man ypač įsiminė vienas, kuriuo geležinkeliais buvo leidžiama važiuoti išskirtinai tik partiniams komunistams ir draugams darbininkams, komandiruotiems kaip delegatai į profsąjungų suvažiavimus.) Dvasinio peno gaudavome ir maitinomės tik gandais iš retų užklydėlių arba iš Bijuk Lambato kavinėse nugirstų pokalbių. Šie gandai buvo dažniausiai tik apie kruvinus įvykius.
Taip ir laikėmės… Ir atrodė, kad nėra galo tokiam mūsų gyvenimo gėriui.
Iš: Оболенский В. А. Крым в 1917–1920 г. г.
В кн.: На чужой стороне. Историко-литературный сборник. Берлин, Прага. 1924, t. V
Vertė Donaldas Strikulis
