STASĖ BUTKYTĖ

Eilėraščiai

 

Pietro Donzelli. Pocuolio užeiga. 1953

Pietro Donzelli. Pocuolio užeiga. 1953

Baikalas

 

ten sibiro taigoje
kur daugiaaukščiai spygliuočiai
gyvenimus slepia
kąsniais staigiai
dažniausiai pradeda snigt
mano tėtis dar mažas
o močiutė gyva
jie bėga
bėga nes kąsniai didėja
jie kumščio dydžio
kaip bulvės kurias bandė
močiutė nukast
 
mano tėčio gimtadienis
vakar
 
mano tėtis – Baikalas
kur meškos ir šaltis
bei statūs ir aštrūs krantai
jis – pečius
dūmais bespringstantis
prisiglaust negali
ir duoną iki
kriaukšlių kaip taigoj
vis dar bando džiovint
 
mano tėtis – Baikalas
 
taip norisi apkabint

 

 

Kokonas

 

mus tyliai ir tykiai dešimtakojai
vorai iš lėto susuko į kokoną
varškės mase glitnia kaip
kūdikiai pasidengėm
ir pasislėpti bandėm
po vilnoniais paltais
nes žiema atėjo
tačiau
išsikraipiusios rankos ir pakrypusios
kojos kyšojo nes paltas
nudrengtas ir praplyšęs buvo
nebetilpom po vienu stogu
o deformuoti veidai
paslapčia nuo mūsų mėnesienoj
savais sumetimais spindėjo
kaip spindi nuskustos plikės
tamsiuose skersgatviuose
kur vis dar gali mus sutikti
mes ropojom kaip driežai
tik penkiakojai šildydamiesi ties
kanalizacijos vamzdžiais
iš dvasinio skausmo to smilkstančio
jausmo kad sugadinom jau sunkiai
atrodo nebepataisomai vienas kitą
 
nepastebėjom tada kaip gudriai
dešimtakojai vorai mus apkvailinę
iš lėto ir tykiai susuko į kokoną
 
būkit budrūs
 
jau praėjo tiek metų
o aš viską puikiai atsimenu

 

Oskaras

 

kas aš kas aš rėkia
Oskaras Koršunovas
paleidęs pjaunantį garsą
 
strykteliu ant keturkojo
stalo jo paraginta ir sužadinta
sukuosi aplink kratausi
raunuosi galvą žybčioju
įsivaizduoju kad aš
galiu kaip jisai
 
nusliuogiu žemyn ir strikčioju
epileptiškai trūkčioju
Vudžio Aleno filme
apakusi Holivudą žudau
atrodau juokingai bet aš filmą
kas aš statau
pastebiu save veidrody
užšoku vėl ir pratęsiu pasirodymą
vaidinimą psichopaieškų
atsistoju keturpėsčia
aš katė šiuo metu
sukniaukiu
 
pagalvoju vakarienei kepsiu žuvį
betikslės mintys košia galvą
 
o kur tikslas
 
šokinėju linksminu save ant stalo
ir kniaukiu sarkastiškai nes
nėra
nieko nėra
 
daryk ką nori
bet dažnai nedarai
 
miau

 

 

Baimės

 

persmelktoj baimės palatoje
kur bepročiai pakvaišę
dėl meilės renkasi
ta dušo užuolaida pamenu
nusiraminti gražiais raudonai
juodais katinukais išpiešta buvo
o lovoje prijungtas prie skeleto
monitorius stebėjo kas darėsi viduj
būta ten baimės kaip gegužę
obels žiedlapių mylimojo
kaime kai supaisi ir nuo jo tėvų
slėpeisi kitu vardu prisistačius
niekas nekaltas tada buvo
dar viena baimė bėgti tolyn
privertusi artimo baimė
o viduj skeleto ta baimė alsavo
gilyn gilyn kaip ežeras tvinko
nebuvo kur prasiveržt išsiveržt
nes būtų pavirtusi į siaubą ir
paklaikusiomis akimis būtum
stebėjęs save kaulėtą
karštligiškai mosuojantį rankomis
šokinėjantį kojomis ir
perkreiptu veidu su putomis
bandantį išlementi
 
visos baimės kaip viena
kol nesusiduri
neįveiksi

 

 

Vienatvė

 
virš manęs gyvena senas namo šeimininkas
kartais naktimis jis vaikšto garsiai
baladodamas į medines grindis
dažnai žiūri pro langą saugo savo kiemą
stebi mašinas sustojančias jame ir sniego
gniūžtes jau daugelį metų mėto į žmones
 
aš dabar dažnai namie
kartais jaučiu jo gaila
kartais nuo jo koktu
tačiau gaila kad dažniausiai
juokinga
 
nejaugi išmintis nėra stipresnė
už vienatvę
Vardai
 
prisimenu kaip mane tėvas
vairuoti mokino
sėdėjo šalia
visas piktas
perkreiptu veidu
 
dabar vairuoti nemoku
o automobilį turiu
prisimenu kainavo daug
neišgertų alaus bokalų
tačiau vairuoja draugas
per pusę automobilis išeina
tačiau jo vardu
 
taip pat sūnų turiu
įsigijau brangiai irgi
dar daugiau alaus kainavo
tačiau irgi jis
draugo vardu
 
pamenu jis buvo
nepataisomas optimistas
o dabar suskilę mudu
per pusę
kiekvienas savo vardu

 

Hikso bozonas

 

ryškiai rožinę cukraus vatą
valgai tu stebiu tavo raudonas lūpas
ir suapvalėjusį užpakaliuką
kurį paliečiu ir jaučiu
ganėtinai banalu šypsaisi tu
 
baltose purienose tarsi
kvepiančių rožių žiedlapiuose
prisimenu kad tą vakarą
moteris pardavusi juos
jaukiai šypsojosi ir kuždėjo
man tyliai – va taip reikia mylėti
ką darai
 
tiksi rudenėjančios minutės
mano sielos rezervatuose
saugomos aukštapelkės
paskendusios miglose
žinau čia laisvi vilkai
vaikus veda
o žmonės randa mistiką
titanike tada užrasojo langai
ir iki to žodžio spurdančio ir laisvo
jie neužtruko ilgai
 
visata kaip ir meilė
labai paprastai
gali būti simetriška
o gali ir būti chaotiška
viskas priklauso tik
nuo hikso bozono
 
kiek žinau rimtiems fizikams
genialiausiems pasaulio protams
nepaisant Nobelio premijų
vis dar niekas neaišku

 

Kaltė

 

kalėdiniai karveliai
girliandomis išsipuošę skrenda
plaukus kedena pilka nykuma
kaip skauda kai neįspėję įkanda
veidai kurių nutrėkšt negali
tai nakty keliesi tu garsiai
ir žvėrį pažadini savy
įkandi ir tiesai
akin pažvelgti negali
ji tyliai žvangėdama
eurais nusprendžia
kiek kaltas
iš tikro esi
kaip skauda
juk savęs išsipirkt
taip lengvai negali

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.