Filosofija kaip įžeidimas

Filosofijos istorija įteisinta kaip kultūros istorijos dalis. Kultūra savo ruožtu tradiciškai suprantama kaip žydintis doros sodas, o tiksliau – mirusių klasikų daiktų pilnas muziejus. Šiame muziejuje filosofo figūra sukaustyta visuomeninės moralės grandinėmis. Pasaulio galingieji niekada tiesiai neneigia filosofijos reikšmės. Jų supratimu, filosofų vieta kultūroje yra tarp pavaduotojo auklėjamajam darbui bei moralinių vertybių saugotojo ir valdančiosios dinastijos didybę šlovinančio dvaro trubadūro. Sokratas suporuojamas su Kristumi ir jie abu priskiriami moralės saugotojams ir bendrosios išminties mokytojams. Kristaus pasiuntiniu tampa dvasininkas – vešlia barzda, apvalutis nuo nepakeliamo pasninkavimo, paprastai užimantis šiltą ar bent jau perspektyvią vietą bažnytinėje hierarchijoje ir jau vien todėl nelabai nutuokiantis apie kitus kasdienius žmonių giminės rūpesčius. Sokrato pasiuntiniu – docentas nutrintu švarku, tarp paskaitų penkiems atsitiktiniams klausytojams mąstantis, kaip prisidurti pusę etato, per daug neatkreipiant valdžios dėmesio. Dvasininkas – ne mūsų sritis, tai konkurentų kontora, ir dievai jo nematę. O štai su broliu docentu reikia rimtai pakalbėti.

Šio straipsnio hipotezė ar, tiksliau tariant, aksioma yra tokia: filosofija įmanoma vien tik kaip įžeidimas. Filosofija yra socialinis Vakarų institutas, kurio paskirtis – griauti įprastas tiesas arba doksą. Vadinasi, bet kuri filosofija yra įžeidžianti visuomenės nuomonę. Vienintelis filosofų užsiėmimas – įžeidinėti savo mintimis miesčionį, vidutinį pilietį ar valdovą. Filosofija baigtųsi tą pačią akimirką, kai visos filosofo mintys taptų malonios minios ar netgi kitų filosofų ausiai; kai visus filosofus uždarytų į tam skirtą pastatą, palaidotų visuomeninėse tarybose ir katedrose. Laimė, šis procesas dar nesibaigė.

Sokratas buvo nubaustas mirtimi už visuomeninės moralės įžeidimą. Ir be to, veikiausiai dėl užuominų, kad težinodamas, jog nieko nežino, išlieka išmintingiausias žmogus. Kitaip tariant, Sokratas, iškeldamas tam tikrus klausimus savo šalies piliečiams, leido suprasti, kad šie yra idiotai. Kinikai savo argumentacijos strategija pasirinko tiesioginį visuomenės įžeidinėjimą, šiandien sakytume „nusikaltimą visuomenės moralei“. Descartes’as įžeidė tūkstantmetę krikščioniškosios minties tradiciją, pareikšdamas, kad jam nereikia studijuoti nei Filosofo darbų, nei Šventosios Tradicijos, o vien tik išaiškinti ir apibrėžti mūsų idėjas. Spinoza sukėlė sąmyšį krikščioniškajame pasaulyje ir žydų bendruomenėse savais Biblijos kaip žmonių parašyto istorinio teksto tyrimais. Locke’as įžeidinėjo Europos monarchus kognityvinio autokratijos negalimumo įrodymais. Voltaire’as gąsdino Jekateriną Didžiąją valstiečių laisvinimo projektais – imperatorės nuomone, tai prilygo jų pavertimui našlaičiais. Kantas sadistiškai tyčiojosi iš publikos, pradžioje pareikalavęs iš jos naudotis savo protu, o vėliau paskelbęs masiniam skaitytojui neįkandamas „Kritikas“. Apie Nietzschę, Marxą ir Freudą nėra ko ir kalbėti. Wittgensteinas sukėlė skandalą, įžūliai pareiškęs, kad nėra skaitęs Aristotelio, o jo mėgstamiausias filosofas esąs Schopenhaueris (kaip ir visų diletantų). Rusų filosofai savo egzistavimu įžeidė tarybinę valdžią (žymiuosiuose garlaiviuose filosofai sudarė niekingą mažumą, vis dėlto būtent jie, o ne teisininkai, gydytojai ar sociologai įvardijo tarybinį ostrakizmą). O ar egzistuoja nors vienas nieko neįžeidęs filosofas? Kaip jis manifestuoja savo egzistavimą?

Neįtikėtina, kad, esant tokiam glaudžiam dviejų reiškinių genetiniam ryšiui, iki šiol neparašyta įžeidimų istorija. Čia pamėginsime ją nusakyti pačiais bendriausiais bruožais.

Antikinė filosofų kinikų mokykla įžeidimą tiesiogiai pavertė performatyviu argumentu. Jų filosofija, kaip ir kitų IV amžiaus prieš Kristų mokyklų, buvo praktiška. Kinikai neposėdžiavo katedrose, bet siekė laimės. Jų atsakymas į klausimą, kaip įmanomas laimingas gyvenimas, buvo bekompromisis. Kelias į laimę vedė per autarkiją, tai yra savęs patenkinimą. Laimingas žmogus nuo nieko nepriklauso. Nei nuo valstybės (liberalo svajonė!), nei nuo šeimos (laisvamanio svajonė!), nei nuo turto (patys suprantate), nei nuo visuomenės nuomonės, nei nuo jos prietarų. Pastarojo tipo priklausomybė ypač svarbi, nes lemia ir mūsų supratimą apie save, ir refleksijos strategijas. Norint tapti autarkiškam visuomenės prietarų atžvilgiu, reikia paneigti juos veiksmu, parodyti jų absurdiškumą ir sąlygiškumą. Kinikų estetikai artimas futurizmas, raginęs „atsikratyti išminties sakvojažų“.

Jaunąjį Emilį Cioraną, kuris pats daug ką įžeidė tuo, kad buvo radikalus dešinysis, taip pat savo mokėjimu sužadinti žmonėms begalinį ilgesį, sukrėtė pasakojimas apie kiniką Diogeną. Turtingų namų savininkas pasikvietė Diogeną į svečius ir paprašė jo namuose nespjaudyti, tuomet filosofas spjovė šeimininkui į veidą. Ir pakomentavo, kad nerado blogesnės vietos. Diogenas ne tik dieną vaikščiojo po miestą su žibintu, skelbdamas, kad ieško žmogaus (šiame mielame klasikiniame vaizdelyje daugeliui praslysta pro akis tai, kad tokiomis paieškomis Diogenas mirtinai įžeidinėjo polio gyventojus, neigdamas jų žmogiškąjį orumą ir nužemindamas iki pusžmogių). Filosofija, išvaduota iš autocenzūros vaikų ir pirmakursių akivaizdoje, atskleidžia mums spalvingą antikinio gyvenimo paveikslą. Judėti link autarkijos Diogenui reiškė ir dėti kuo mažiau pastangų. Kad nepriklausytų nuo kulinarijos, jis bandė valgyti žalią mėsą. Diogenui taip pat priklauso posakis, duodantis pradžią libertiniškam žmogaus lytiškumo išlaisvinimo projektui: „Ak, jei ir alkiui numalšinti užtektų pasiglostyti pilvą.“

Aktualus kinikų santykis su tėvyne. Sakoma, kad Aleksandras Didysis siūlė filosofams atstatyti sunaikintą jų miestą, bet šie atsisakė. Juk naująjį miestą sugriautų koks nors kitas Aleksandras. Rafinuotas valdžios įžeidimas šiuo atveju, žinoma, yra parodyti, kad filosofas jai nepasiekiamas. Nėra nieko, ką būtų galima iš filosofo atimti, nei ką jam būtų galima dovanoti. Dėl to įvyko žymusis Aristipo ir Diogeno ginčas, kurio nugalėtoju, beje, tiek vienas, tiek kitas save laikė. Diogenas gatvėje plovė daržoves, tai yra darė kai ką visai netinkama ir įžeidžiama laisvam žmogui, – kaip matome, kinikai įžeidinėjo ne tik kitus, bet ir save. Eidamas pro šalį prabangiai apsitaisęs Aristipas pareiškė, kad Diogenui reikėtų pasimokyti bendrauti su žmonėmis, tada jam nereikėtų pačiam plauti daržovių. Diogenas atkirto, kad jei Aristipas mokėtų apriboti savo poreikius, jam nereikėtų ieškoti tironų malonės. Ši scenelė gali būti laikoma apskritai būdinga antikinei filosofijai. Graikai filosofiją pavertė agoniniu menu, pretenduojančiu į šį tą daugiau nei vien paprastas sąmojingumas, reikalaujančiu iš dalyvių įgūdžių, panašių į tuos, kuriais pasižymi klestintys turgaus prekeiviai. (Agora, priminsime, – tai ir turgaus aikštė, ir nacionalinio susirinkimo vieta, ir teismas, ir sokratiškos dialektikos vieta, apie ją ir satyra: „Atėnuose viskas parduodama vienoje vietoje: figos, teismo šaukimai, vynuogės, ropės, kriaušės, obuoliai, liudytojai, rožės, šliandros, žarnokai, medaus koriai, žirniai, ieškiniai, pienas, mirtos, teisėjų atrankos burtų būdu prietaisai, vilkdalgiai, avys, vandens laikrodžiai, įstatymai, teismo sprendimai.“¹) Kadangi filosofija priimama kaip įžeidimas, o išminčiai užtenka ir būtinai reikia tik vieno filosofo, tai susitikę filosofai tikrai neprivalo sveikintis, teirautis vienas kito apie sveikatą ir dabartinių studentų gabumus. „Mano tėvynė – jokiai sėkmei nepavaldūs negarbė ir skurdas, – baigdami įžeidžių kosmopolitų temą cituojame garsųjį kiniką Kratetą, – o tėvynainis – pavydo nežinantis Diogenas.“

Garsioji kinikų pora Kratetas ir Hiparchija yra puikus įžeidimo dialektikos pavyzdys. Viena vertus, įžeidžiantis buvo jau pripažinimas, kad Hiparchija prilygsta Kratetui ir yra viskuo į jį panaši. Čia norma ir nepadorumas pastaraisiais šimtmečiais, laimei, pasikeitė vietomis, apie tai byloja kad ir nuolatiniai pasaulio filosofijos fakultetų skundai dėl nepakankamos diversity ir mirusių baltųjų vyrų dominavimo programoje. Kita vertus, Hiparchijos lygiateisiškumas reiškė, kad ji, kaip ir Kratetas, vaikšto apdriskusi, elgetauja su juo puotose, taip pat mylisi su savo vyru viešose vietose. Taip įžeidimas panaikino skirtumus tarp vyro ir moters, pašalino ir patriarchalinius prietarus. Kinikai moko mus, kad aukšto profesinio lygio cinizmas prikausto dėmesį ir padeda sutrikusiai miniai įpiršti progresyvias idėjas. Rusijos tradicijoje panašiais dalykais užsiiminėjo filosofas Leninas, tačiau principinis jo skirtumas nuo kinikų buvo tas, kad šie, kaip ir šiuolaikiniai menininkai, nesigriebė smurto.

Kiniškoji filosofija, tai yra mąstymo naudojimas tiesiogiai įžeisti visuomeninę santvarką, įskaitant ir formas, kurias pagal antikinį teatrą būtų galima pavadinti antikiniu performansu, pamažu nyksta. Bet įžeidimų istorija tuo nesibaigia.

Kitą filosofinio įžeidimo ir filosofijos kaip įžeidimo atmainą aptinkame žinomuose pirmosios Aristotelio „Metafizikos“ knygos pasažuose. Čia vardijami visų ankstesnių filosofų paklydimai, ir Aristotelis nemato nė vieno filosofo nei tarp ankstyvųjų, nei tarp savo tiesioginių mokytojų ir pirmtakų, kurie nebūtų klydę. Juk jei tikroji filosofija būtų sukurta iki Aristotelio, tai jo kaip filosofo triūsas būtų nereikalingas. Ir atitinkamai priešingai – po Aristotelio nereikalinga jokia filosofija. Pavadinkime tai nustatymo funkcija: kiekvienas į mintį pretenduojantis filosofas visus ankstesnius ir būsimus mėginimus mąstyti turi paskelbti nevykusiais. Taigi pasaulio filosofijos istorija kuriama kaip visuotinė pomirtinių įžeidimų tradicija, kur joks naujas žingsnis neįmanomas be visiško paveldo sunaikinimo. Štai kodėl tas pats Aristotelis – filosofas, o ne filosofijos istorikas, Diogenas Laertietis, pavyzdžiui, – priešingai. Aristotelis nevardija nuomonių ir jų neaptaria, jo užduotis – išvalyti aikštę savo mąstymui, išrauti piktžoles, kad jose nepasiklystų per apmąstymų lauką einantis mokinys. Beje, jau Hegelis suprato, kad mokinių nelabai ir reikia. Tikra filosofija apima pasaulio pradžią ir pabaigą. Jaunuoliams Hegelis patarinėjo užsiimti chemija, kur, kitaip nei filosofijoje, po jo mirties dar liks neišspręstų uždavinių.

Pelnytai ar ne, bet į filosofą dažnai žiūrima kaip į paprastiems įžeidimams nejautrią būtybę. Filosofo negalima įžeisti pavadinant jį kreivakoju, neūžauga, puošeiva, savimyla ar skurdžiumi. Pastaroji aplinkybė apskritai lengvai gali būti pateikta kaip atsainaus egzistencinio pasirinkimo rezultatas arba efektyviai, bet natūraliai paneigta. Pirmajam scenarijui, pavyzdžiui, atstovauja Kijevo filosofas Aleksandras Ivašina, kuris savo gyvenimu patvirtina žodžius, kad rangai, pinigai, karjera ir mokslo laipsniai yra prasmingi tik tiek, kiek pamirštame apie mirtį kaip neišvengiamą lygintoją (arba jei esame krikščionys)². Antras argumentas filosofinio skurdo naudai pateikiamas legendoje apie Talį Miletietį, kuris nederliaus metais pigiai supirko visas miesto pienines, o kitais, derlingais, – pasakiškai praturtėjo, neatsitraukdamas nuo physis apmąstymų. Šiaip ar taip, pinigai – menkniekis, dėl jų neverta gaišti laiko, skirto išminties paieškoms. Apie tai ir Aristipo istorija – pareikalavęs iš tirono Dionisijo pinigų ir į klausimą: „Ar ne tu, Aristipai, sakei man, kad išminčiams pinigų nereikia?“ atsakęs: „O tu duok man pinigų, ir aš tau tuoj paaiškinsiu šį sofizmą“, paėmė pinigus ir patvirtino, kad jam jų išties nereikia, nes jau turi. Net kaltinimas kvailumu negali įžeisti filosofo, nes skirtumas tarp proto ir kvailumo paprastai daromas daugumos nuomonės ribose atsitiktinių nenusimanančių žmonių. Kitiems ir Sokratas buvo kvailas, o trečiarūšio polio tironas, priešingai – protingiausias tarp mirtingųjų.

Remiantis šiais svarstymais, filosofas, siekiantis įžeisti kitą filosofą, naudoja gudrią taktiką. Filosofas turi teigti, kad kitas filosofas nėra tikras filosofas, nes jis mąsto neracionaliai, todėl jo filosofinis projektas nesuprantamas. Vienu žodžiu, kad įžeistum filosofą, reikia paneigti jo mąstymą, tenkinantį parmenidiškąjį tapatumo būčiai principą. Tas, kurio mintis slysta vien regimybėmis, nėra filosofas. Tiesą sakant, būtent tai Vakarų filosofijos atžvilgiu padarė Derrida, pavadinęs savo projektą dekonstrukcija ir, papildysime, tuo, žinoma, ją labai įžeidęs.

Viduramžiais krikščionių filosofų mąstymas buvo kreipiamas į suartėjimą su Vieningojo Transcendentinio Mąstytojo protu. Galbūt vienintelis originalus epochos produktas yra apofatinė Pseudodionisijo teologijos doktrina, teigusi principinį mąstymo negebėjimą suvokti Dievo, o kartu pagal mūsų logiką reiškianti vienu metu ir masinį filosofinį įžeidimą, ir kaltinimą sau pačiam.

Tradicinė įžeidinėjimų figūra naujojoje filosofijoje yra Hegelis, dėl to iš dalies kaltas jo populiarumas, taip pat jo politinė pozicija, rašymo stilius ir labai aukšta savivertė (prisiminkime, Hegelis pirmiausia visus įžeidė tradiciškai pareiškęs, kad filosofija su juo baigėsi). Schopenhaueris, garsėjęs puikiu stiliumi, taip apibūdina Hegelio filosofijos sistemą:

 

Apskritai trys ketvirtadaliai Hegelio filosofijos yra grynos nesąmonės, o vieną ketvirtadalį sudaro parsidavėliškos idėjos. Nėra geresnio būdo apdumti žmones, kaip pateikti jiems ką nors tokio, ko neįmanoma suprasti. Tada jie, ypač patiklieji vokiečiai, iš karto pradeda galvoti, kad problema yra jų intelektas, kuriuo jie šiaip nelabai ir pasitiki; kad išsaugotų reputaciją, jie slepia savo nesupratingumą, o geriausias būdas tai padaryti yra girti nesuprantamą išmintį, kurios autoritetas dėl to vis auga. Ir reikia milžiniškos drąsos ir pasitikėjimo savimi, savo galva, kad visa tai pavadintum beprasmiu šarlatanizmu.

Hegelio filosofijoje ryškus noras siekti monarchų malonės keliaklupsčiavimu ir ortodoksija. Tikslo aiškumas pikantiškai kontrastuoja su minčių dėstymo neaiškumu, ir, kaip klounas iš kiaušinio, pilno pompastikos ir nesąmonių, storo tomo gale išsilukštena dėkinga saloninė filosofija, kurios mokoma jau pradinėje mokykloje, o būtent – dievas tėvas, dievas sūnus ir šventoji dvasia, evangeliškosios religijos teisingumas, katalikiškosios klaidingumas.³

 

„Stabų saulėlydyje“ Friedrichas Nietzsche užsipuola Schopenhauerį:

 

Schopenhaueris [...] yra pirmojo rango atvejis psichologui: o būtent kaip piktybiškai genialus bandymas įtraukti kovon už bendrą nihilistinį gyvenimo nuvertinimą kaip tik priešingas instancijas, didžiuosius „valios gyventi“ pasiekimus, gyvenimo pertekliaus pavidalus. Meną, didvyriškumą, genialumą, grožį, didelę užuojautą, pažinimą, valią tiesai, tragediją jis išaiškino kaip „valios neigimo“ arba valios poreikio neigti pasekmes – tai didžiausia psichologinė netikrų monetų fabrikacija istorijoje, neskaitant krikščionybės.

 

Bertrandas Russellas, jaunystėje kovojęs prieš britų hėgelininkus (tai yra prieš kai kuriuos amatininkus, paskutinio ir jau mirusio filosofo pagalbininkus), išsaugojo šiltus jausmus Hegeliui visą gyvenimą. Straipsnyje „Filosofija ir politika“ jis rašė:

 

Hegelio filosofija yra per daug keista, kad būtų priimtina protingam žmogui, bet vis dėlto tokių buvo. Hegelis rašė taip painiai, kad skaitytojams tai imdavo atrodyti gilu. Hegelį išdėsčius aiškiai, jo požiūrių absurdiškumas tampa akivaizdus.⁴

 

Pačiam Russellui kliūdavo nuo Wittgensteino. Garsi profesoriaus titulo Kembridže siekusio Wittgensteino egzaminavimo istorija. Egzaminuotojams Russellui ir George’ui Moore’ui Wittgensteinas gyvai papasakojo apie savo idėjas, patapšnojo abiem per petį ir, tardamas: „Jūs vis tiek niekada nesuvoksite“, išėjo. Wittgensteinas jam būdingu stiliumi siūlė visas Russello knygas padalyti į dvi dalis. Skirtosios matematinei logikai turi būti raudonais viršeliais ir jas turėtų skaityti visi studentai filosofai. Kitoms, apie etiką ir politiką, reikėtų parūpinti mėlynus viršelius ir visiškai uždrausti jas skaityti.

Wittgensteinas savo ruožtu buvo puolamas Karlo Popperio, apie tai rašoma garsioje knygoje „Wittgensteino žarsteklis“ – į Wittgensteino reikalavimą pateikti moralinio imperatyvo pavyzdį Popperis atsakė: „Negalima kviestiniams pranešėjams grasinti žarstekliu.“⁵

Atrodo, tarpusavio įžeidinėjimų ciklas užsibaigia, tad norint galima atsekti tašką, kur prasideda naujas jų ratas. Žinomas skandalistas Nietzsche, gyvas būdamas nelabai pastebėtas profesionalių filosofų, užtat daug triukšmo sukėlęs kaip komiksų apie Supermeną iniciatorius ar kaip nacizmo pranašas (lygiai tikėtinos istorijos), nesibodėjo užsipulti net Sokratą. Nuo XIX amžiaus filosofinio įžeidinėjimo leitmotyvą papildo klasinės neapykantos ir / ar kaltinimo neaiškumu, užtušuotos nesąmonės motyvas. Nuo šiol filosofai kaltina vienas kitą, kad jie nemąsto, nes yra ideologijos kaip klaidingos sąmonės skleidėjai, nekritiškai priėmę viešpataujantį mokslinį diskursą arba, priešingai, yra metafizikai-antiscientistai.

Nuo Marxo ir Engelso sovietinių filosofų nuskaityta vadinamųjų buržuazinių filosofų smerkimo retorika, sudžiovinta į marksizmo-leninizmo herbariumą, netrukus virto paties įžeidimo įžeidimu. Marxas gyvenimo pabaigoje ne šiaip sau piktai protestavo prieš užgimstantį marksizmą. Aktyviai kairiųjų stovykloje besireiškianti filosofinė mintis būdinga, pavyzdžiui, Noamui Chomsky, kuris taip atestavo prancūzų filosofus:

 

Prancūzų intelektualinis gyvenimas, mano požiūriu, virto kažkokiu pigiu ir korumpuotu dalyku dėl „žvaigždžių“ sistemos. Tai tarsi Holivudas, o galiausiai jie blaškosi tarp stalinizmo ir egzistencializmo, tarp Lacano ir Derrida, nors vienos jų idėjos pasibaisėtinos (stalinizmas), o kitos tiesiog infantilios ir juokingos (Lacanas ir Derrida).⁶

 

Tačiau ir politiniai sąjungininkai nėra vieningi, tad Chomsky prie tuščiakalbių priskiria ir Slavojų Žižeką, o šis, gindamas savo teisę į filosofiją, ne mažiau maloniai atsako Chomsky⁷.

Puikus įžeidžiančio išpuolio prieš Heideggerio metafiziką pavyzdys yra Rudolfo Carnapo straipsnis „Metafizikos įveika logine kalbos analize“, kur tvirtinama, kad Heideggerio tekstai (Carnapas pašaipiai siūlo apsvarstyti frazę „Niekas niekėja“) yra visiškai beprasmiai⁸.

Esama dar vieno saito tarp analitinės filosofijos ir įžeidimų. Kad jį atsektume, iš pradžių turime grįžti antikon. Kaip ir kinikas Diogenas, stoikai siekė atsakyti į klausimą, kaip nugyventi laimingą gyvenimą. Vietoj autarkijos savo sekėjams jie siūlė ataraksiją, ramią dvasinę būklę pasaulio triukšme. Kitaip nei kitos helenistinės mokyklos, stoikai neieškojo išsigelbėjimo nuo pasaulio vienumoje, priešingai, laimę siejo ne tik su vidine ramybe, bet ir su pareigos atlikimu. „Laiškuose Lucilijui“ Seneka tiesiai perspėjo sekėjus vengti kinikų kelio:

 

Nesirodyk nesusitvarkęs, nekirptais plaukais, neskusta barzda, venk akivaizdžios paniekos sidabrui, guolio ant žemės ir visų tų šunkelių, kuriuos perša garbės troškimas. Užtenka, kad, net ir paprastai gyvenant, žmonės nekenčia paties filosofijos vardo, o kas bus, jei pradėsime elgtis kitaip negu visi? Būkime iš vidaus visai kitokie, o iš išorės – panašūs į minią.⁹

 

Tai yra: filosofija ir taip žeidžia žmones, filosofas ir taip įžeidžiamai kitoks vidumi, performatyvių argumentų nereikia. Seneka siūlo filosofams užsimaskuoti kaip žmonėms, bet vis dėlto tam tikru mastu. Juk, pavyzdžiui, kitaip nei kitiems žmonėms, filosofams nedera kreipti dėmesio į paprastus įžeidimus. Epiktetas svarsto, kad jei norintis mus įžeisti sako tiesą, turime jam padėkoti už kritiką ir atsižvelgti į ją, kad taptume geresni. Jei mus įžeidinėjantis meluoja, tai nėra jokio reikalo kreipti dėmesio į jo žodžius. Taip paprastas įžeidimas tampa pasaulio gyventojus ir išminčius atribojančio filosofinio diskurso objektu. Išminčiaus neįmanoma įžeisti, tad tas, kuris jaučiasi įžeistas, stoikų vadinamas tiesiog kvailiu, tai yra nusižengiančiu savo protingai prigimčiai.

Dabar pasaulyje augantis susidomėjimas apvalytu nuo istorinio-filosofinio nesaikingumo, kaip kad tikėjimas ugnine protinga Visata, praktiniu stoicizmu, susijęs su amerikiečių filosofo Williamo Irwino vardu. Jis išpopuliarino „naująjį stoicizmą“, į kurį pasibaisėję žiūri antikos specialistai¹⁰. Įdomu, kad kitas jo veikalas, paskelbtas 2013 metais, buvo skirtas būtent įžeidimui kaip kasdienei psichologinei ir etinei problemai¹¹. Irwinas žengia toliau ardydamas antikinės tradicijos vienalytiškumą ir pareiškia, kad jūs iš tiesų galite nė nebūti stoikas, bet stoikų tekstų skaitymas gali sumažinti jūsų kančias dėl kiekviename žingsnyje sutinkamų trolių ir storžievių.

Irwinui filosofijos magistro laipsnis suteiktas Kalifornijos universitete (UCLA) ir, žinoma, išsilavinimą jis gavo veikiamas analitinės minties tradicijos. Pastaroji nuo Wittgensteino laikų palieka asmeninius etinius klausimus ir ypač tokias beveik nepadorias temas kaip gyvenimo prasmė ir laimė už mokslo žinių laivo borto. Irwinui tai reiškė, kad, būdamas well trained Vakarų filosofinės tradicijos srityje, jis, išgyvendamas gyvenimo vidurio krizę, bandė ieškoti savęs šlovingoje budizmo tradicijoje, bet šis jam pasirodė nepakankamai racionalus. Vakaruose pasirodė stoikai, kurių pėdsakai buvo gerai užmaskuoti dviejų tūkstančių metų krikščioniškoje tradicijoje. Stoikai iki Kristaus žinojo atsakymą į klausimą apie laimingą gyvenimą, vėliau jų idėjas absorbavo ir išblukino patristika.

Aptardamas įžeidimą, Irwinas grįžta prie standartinių analitinės filosofijos siužetų, būtent prie kasdienės kalbos filosofijos, kurios pagrindinis atstovas buvo Johnas Austinas. Savo knygoje „Kaip iš žodžių daryti daiktus“ Austinas atkreipė dėmesį į tai, kad žodžiai dažnai vartojami ne vien mintims reikšti ar informacijai perduoti. Be savo prasmės, sakiniai pasižymi ilokucine galia, tai yra tam tikru atspalviu, numatančiu vieną ar kitą recipiento reakciją. Žodžiais galima įsakinėti, pavadinti daiktus, pavyzdžiui, duoti vardus laivams, maldauti arba atleisti, žodžiai taip pat gali būti pavartoti ir norint įžeisti. Kokiomis aplinkybėmis kalbos sakinys tampa įžeidžiantis?

Analitinėje tradicijoje yra bent viena monografija, skirta būtent įžeidimo pragmatikai. Jerome’as Neu knygoje „Sticks and Stones. A Philosophy of Insult“ (pavadinimą būtų galima versti kaip „Kalbėk ką nori. Įžeidimo filosofija“) analizuoja pejoratyvinės kalbos reiškinį kultūroje, plėtodamas Wittgensteino ir Austino idėjas ir ypač akcentuodamas teorines teisės filosofijos problemas¹². Tai visai neužgauli filosofija, atstovaujama visiškai padorių žmonių, grįžtanti prie savo laukinių šaknų, skelbianti jas vien išorinio tyrimo dalyku.

Deja, Rusijos akademinė filosofija skurdi įžeidimų anapus buitinių rietenų. Šių laikų akademiniai filosofai publikos nešokiruoja. „Filosofinio nustatymo“ funkcija, mūsų paveldėta iš Aristotelio, išversta į blogąją pusę, nes disertaciniuose tyrimuose priimta ne neigti pirmtakų kartas, o, priešingai, girti juos giliai įsiskverbus į minties kasyklas, kur link žengiąs ir drovus pretendentas. Mūsų filosofų formuluojami tarpusavio įžeidimai susiję ne su sisteminiu ir klasikiniu kaltinimu nesuprantamumu, o iš esmės – su neteisingu tekstų vertimu iš užsienio kalbos. Išimčių pasitaiko akademiniame paribyje. Taip, filosofas Eduardas Nadtočijus šių eilučių autorių kartą pavadino „filosofu-prezervatyvu“ taip argumentuodamas: „Akivaizdu ir be jokių papildomų aiškinimų, kad Lévy ir Glucksmannas – filosofai-prezervatyvai. Ką reiškia būti filosofu-prezervatyvu? Tai reiškia užmauti save ant bet kokio užgimstančio bandymo galvoti ką nors „pavojingo“ siekiant „neprileisti“ dėl „gerų tikslų“. Tokiu filosofu, pavyzdžiui, jau kuris laikas yra Habermasas.“¹³ Nadežda Tolokonikova neseniai Londono leidykloje „Verso“ išleido savo kalėjimo susirašinėjimą su Slavojumi Žižeku¹⁴, taip atsistodama vienon greton su populiariausiu Europos filosofu ir, tikėtina, pratęsdama šlovingą kinikų tradiciją. Jei jūsų paklaustų, kas atstovauja filosofijai Rusijoje, atsakymą žinote.

 

„Отечественные записки“, 2014, Nr. 6

Vertė Vytautas Kinčinaitis

 

1 Стил К., Голодный город, М.: Стрелка Пресс, 2014.

2 Ивашина А., „Культуролог — это «Антихристианин» Ницше, но в современном варианте“, Искусство Украины. http://artukraine.com.ua/a/aleksandr-ivashina-kulturolog-eto-antihristia…

3 Гулыга А. В., Гегель, М., 2008, p. 148.

4 Russell B., Unpopular Essays, Routledge, 2009, p. 19.

5 Эдмондс Д., Айдиноу Д., Кочерга Витгенштейна. История десятиминутного спора между двумя великими философами, М.: НЛО, 2004.

6 Chomsky N., Language and Politics, ed. by C. P. Otero, 2004, p. 310.

7 Čia taip pat galima paminėti žymųjį prancūzų filosofijos „demaskavimą“ Jeano Bricmont’o ir Alano Sokalo darbe „Intelektualinės gudrybės“.

8 Карнап Р., „Преодоление метафизики логическим анализом языка“, Вестник Московского университета. Серия 7. Философия, 1993, Nr. 6.

9 Lucijus Anėjus Seneka, Laiškai Lucilijui, iš lotynų k. vertė Dalia Dilytė, V.: Tyto alba, 2007.

10 Irvine William B., Guide to the Good Life, Oxford University Press, 2008.

11 Irvine William B., A Slap in the Face, Oxford University Press, 2013.

12 Neu J., Sticks and Stones. A Philosophy of Insult, Oxford University Press, 2009.

13 http://farma-sohn.livejournal.com/564651.html.

14 Tolokonnikova N., Zizek S., Comradely Greetings: The Prison Letters of Nadya and Slavoj, Verso, 2014.