Turime tokį įtaisą. Jis vadinamas knyga

Kaip mokslinė fantastika mato skaitymo ateitį

Sakydamas kalbą Amerikos knygų pardavėjų asociacijoje 1989-aisiais, mokslinės fantastikos pusdievis Isaacas Asimovas paprašė savo klausytojų įsivaizduoti fantastinį informacijos saugojimo įtaisą, kuris „tiktų visur ir jį būtų galima visur nešiotis. Tą įtaisą būtų galima kada nori įjungti ir sustabdyti duomenų perdavimo metu, o vartotojas jame esančią informaciją galėtų pasiekti kuo paprasčiausiai ir lengviausiai.“ Po, kaip aš įsivaizduoju, dramatiškos pauzės I. Asimovas pats atsakė į savo fantastinę mįslę: „Mes jau turime tokį įtaisą. Jis vadinasi knyga.“

Praėjus dvidešimt penkeriems metams ir turint omenyje mūsų skaitymo ekrane įgūdžius, atsakymas nebėra toks akivaizdus. Ar 2015-aisiais tradicinis knygos formatas tebėra elegantiškiausias mums prieinamas skaitymo būdas? Maria Konnikova pernai kalbėdama internetinio žurnalo „Slate“ tinklalaidėje teigė mananti, kad atsakymas yra „galbūt“. „Mes žinome, kad tam tikri teksto pateikimo būdai yra lengvesni už kitus. O tradicinis knygos formatas, norite tikėkite, norite – ne, pasirodė esąs geriausias būdas mūsų akims skaityti“, – sako ji.

M. Konnikova labai stengiasi parodyti, kad skaitymas iš ekrano tikriausiai nėra blogiau nei iš puslapio, ir nori atsargiai iš ginčo išstumti tiesioginės ir atspindėtos šviesos priešpriešą.

Vietoj to ji rašo apie „…puslapių apčiuopiamumą… tai, ką mes žinome apie informaciją ir kaip ją apdorojame; mūsų mąstymas erdvinis…“ Ji plėtoja mintį, kad skaitydami tikrą knygą geriau suprantame tai, ką skaitome, knygoje perskaityta informacija tvirčiau išsaugoma mūsų smegenyse nei perskaityta ekrane.

Klastingoji I. Asimovo mįslė yra skirta ne tik klausytojams nuraminti. Tai atsakymas į technologijų proveržio dešimtmetį, nes kolektyvinės mokslinės fantastikos sąmonės sukurtas asmeninis kompiuteris tapo realybe. Mokslinė fantastika jį įsivaizdavo, todėl jis ir įsikūnijo. O ką apie ateitį rašanti mūsų literatūra sako apie knygą? Ar ji išliks? Ar bus „paprasčiausias ir efektyviausias informacijos saugojimo įtaisas“?

Neginčijamai geriausias ciklo „Žvaigždžių kelias“ filmas, 1982 m. pasirodęs „Žvaigždžių kelias II: Chano rūstybė“ (Star Trek II: The Wrath of Khan), yra ir pats literatūriškiausias. Filmo pradžioje Spokas padovanoja kapitonui Kirkui „Pasakojimą apie du miestus“ kietais viršeliais, nes žino Kirko „pomėgį senienoms“: XXIII „Žvaigždžių kelio“ amžiuje knygos tėra tolimos praeities keistenybė. Tokių užuominų ir humoristinių hiperbolių populiariojoje fantastikoje pilna. Čia medija yra ne tik pranešimas, bet ir pokštas. 1984-aisiais galvočiausias „Vaiduoklių medžiotojų“ komandos narys Egonas Špengleris (jį vaidinęs aktorius Haroldas Ramisas neseniai mirė), nujausdamas internete ir kitur užplūsiantį tūkstančio žodžių apimties tūkstantmečio ribos potvynį, yra pasakęs: „Spausdintas žodis mirė.“ Taigi, ar tai tiesa?

Nuo Rayaus Bradbury knygų laužų „451° Farenheito“ iki akivaizdžiai Suzanne Collins „Bado žaidynių“ cikle pranykusios literatūros knygos ateitis – tiek literatūroje, tiek kine ar televizijoje – nėra šviesi. Didžiumoje futuristinės mokslinės fantastikos knygų skaitymas (ar jų turėjimas ir buvimas) nebėra kasdienio gyvenimo dalis. (Nors negalima sakyti, kad distopijose knygų nėra nė kvapo: mokslinės fantastikos B kategorijos „klasikinio“ filmo „Zardosas“ (Zardoz) siužetas sukasi apie Seano Connery apleistoje bibliotekoje atrastą Franko Baumo „Ozo šalies burtininką“. Gaila, kad S. Connery vaidinamas herojus nerado ten jokių knygų apie madą, gal jos būtų paaiškinusios, kodėl tame filme visi dėvi ryškiai raudonas sauskelnes ir mūvi ilgaaulius batus iki pusės šlaunų).

Supermoksliukams skirtame madingame mokslinės fantastikos nuotykių seriale „Daktaras Kas“ (Doctor Who) dažnai bandoma pataisyti niūrią beknygės ateities neišvengiamybę. Įsimintinoje 2008 m. dviejų dalių istorijoje „Tyla Bibliotekoje“ (Silence in the Library) pats Daktaras pareiškia: „Knygos! Žmonėms niekuomet nepabosta knygos!“ Veiksmas vyksta Biblioteka vadinamoje planetoje: jos žemynai padalyti į žanrus (pusiaujas skirtas biografijoms!), o planetos branduolys yra didžiulis knygų katalogui skirtas standusis diskas. Bet knygos Bibliotekoje nėra originalai. Automatizuotas pasaulis spausdina visų įmanomų knygų naujus leidimus. Iš pirmo žvilgsnio Bibliotekos planeta gali pasirodyti esanti knygų mylėtojo svajonė… bet vėliau iškyla bjaurus klausimas: kur šiame spausdinimo pagal pareikalavimą rojuje dingo visos originalios spausdintinės knygos? Atsakymas akivaizdus.

Daugumoje įsivaizduojamų mokslinės fantastikos pasaulių spausdintinių knygų stoka paprastai reiškia, kad visi „skaito“ kitais būdais. Kol tikrajame pasaulyje atsirado elektroninės skaityklės, mokslinėje fantastikoje daugelis jau skaitė iš ekranų. O dabar mes atvykome į ateitį: mes skaitome iš ekranų kasdien, visą laiką. Taigi, kas bus toliau: kaip bus skaitoma po ekranų ir monitorių, vėliau?

Ernesto Cline’o 2012 m. parašytame mokslinės fantastikos romane „Pirmasis žaidėjau, pasiruoškite“ (Ready Player One) dauguma Žemės gyventojų sąveikauja su virtualiosios tikrovės sistema OASIS, kurioje analoginiai objektai, įskaitant senus žurnalus ir mokslinės fantastikos romanus, dubliuojami skaitmeninėje karalystėje – jie yra atkuriami ir „skaitomi“ avatarų (realaus asmens pavidalų skaitmeninėje erdvėje), prisijungusių prie skaitmeninės tikrovės pasaulio.

E. Cline’as sukuria jo romano visatoje galiojančią priežastį, kodėl žavimasi į praeitį nukreiptais analoginiais dalykais: OASIS programuotojas užaugo devintajame dešimtmetyje. Ši literatūrinė detalė ne tik leidžia veikėjams žavėtis mums dabar suvokiamais pamatiniais kultūros dalykais, bet ir sukuria skaitymo distopiją, kurioje knygoms palikta nors šiokia tokia viltis. Nepaisant romane nuskurdinto „tikrojo pasaulio“, E. Cline’as įtvirtina idealizuotą skaitmeninę karalystę, kurioje mokymasis ir skaitymas ne tik skatinami, bet ir už juos apdovanojama. Pažymėtina, kad E. Cline’o sumanyta virtualiosios tikrovės sistema remiasi haptika – skaitmeniniai objektai šioje erdvėje sąveikaujančiam asmeniui sukuria fizinius pojūčius: skaitmeninės knygos juntamos kaip tikros knygos (tai, žinoma, sutampa su M. Konnikovos mintimi, kad erdvinį „svorį“ turinčios knygos skaitymas yra labai svarbus mūsų gebėjimui išsaugoti pasisavintą informaciją).

Taigi, jei visos knygos yra išsaugomos ateityje kokia nors technologija ir ta technologija nekels mums siaubo (bus kaip haptika romane „Pirmasis žaidėjau, pasiruoškite“), tada galbūt visur esanti fantastinė skaitymo distopija nėra tokia baisi, kaip atrodo. Galbūt tikrasis klausimas yra susijęs su išsaugojimu: ar tekstas išliks ateityje ir kokiu pavidalu?

Visateksčių mokslinių žurnalų archyvo JSTOR skaitmeninio saugojimo centro buvęs vadovas Chrisas Rusbridge’as įsitikinęs, kad skaitmeninis tekstų saugojimas neturi tapti tikslu savaime, kad tai turi likti tik būdas, kuriuo mes perduodame informaciją: „Skaitmeninį saugojimą aš laikau tik stotele arba perdavimo būdu. Disponuokite ta laiko trukme, kurią galite numatyti ir kuriai galite gauti lėšų. Saugokite jums patikėtus objektus kuo geriau ir kai jūsų saugojimo laikas pasibaigs, perduokite juos geros būklės savo įpėdiniui.“

„Pasakojimas apie du miestus“ Spokui ir Kirkui XXIII amžiuje gali atrodyti kaip „senovinis“ fizinis objektas, bet tai nereiškia, kad knygoje esanti informacija ar žmonijos gebėjimas ją išsaugoti ir įsiminti yra prarastas. Galbūt XXIII amžiaus Dickensas tiesiog yra kitoje išeitinėje padėtyje nei mums žinoma ir suprantama dabartinė padėtis. Jei mūsų gyvenamuoju metu vykstantis skaitmeninis tekstų išsaugojimas tėra perdavimas, „estafetės etapas“, ir tolimoje ateityje atsiras holografija ar „tiesiai į smegenis perduodamos“ knygos, tuomet tai, kad fizinės knygos taps seniena, nėra taip blogai. Mokslinės fantastikos pasauliai nuolat nori neutralizuoti tai, kad juose nėra knygų (ir skaitymo). Štai kodėl jie pilni senamadžių, knyginių veikėjų, tokių kaip Spokas, Daktaras Kas, Alenos Graedon romano „Žodžių birža“ (The Word Exchange) pagrindinė veikėja Anana, I. Asimovo Haris Seldonas ar E. Cline’o Veidas ir Samanta. R. Bradbury aprašomi knygų žmonės, norėdami išsaugoti knygas, atmintinai išmokdavo ištisus tomus (nors tai iš tikrųjų buvo nutikę ir vienoje iš mūsų tikrojo pasaulio XX a. distopijų – Ana Achmatova ir keletas jos patikimų draugų atmintinai išmoko jos parašytą poemą „Requiem“, nes bijojo užrašyti tekstą popieriuje).

Mokslinės fantastikos susirūpinimas skaitymo ateitimi tikrąją gelmę įgauna 2014 m. pasirodžiusiame A. Graedon romane „Žodžių birža“. Nors šis romanas oficialiai ir neįvardijamas moksline fantastika, tai fantastika pačia geriausia šio žodžio prasme. Romane pirmą kartą pakankamai plačiai paaiškinamos kitų mokslinės fantastikos kūrinių skaitymo distopijos. A. Graedon pasaulyje technologijų kompanija „Synchronicity Inc.“ nusiperka teises į kiekvieną žodyne esantį žodį, monopolizuoja rinką, žodžio reikšmę pateikdama kaip plataus vartojimo prekę. Tai nutinka, kai visų turimos elektroninės skaityklės „Meme“ pakeičiamos biologiškai integruotu įtaisu „Nautilus“, kuris leidžia tiekti informaciją tiesiai į smegenis.

Kai praeitą vasarą ėmiau interviu, A. Graedon užsiminė, kad domisi EKG arba elektroencefalografijos technologijomis. Ji įsitikino, kad „Nautilus“ sukūrimas moksliškai yra įmanomas. Ji paaiškino, kad „Nautilus“ įtaisą „sudaro ir organiniai komponentai… jis panaikina ribą tarp technologijos ir asmens nepažeisdamas žmogaus odos ribos… tokios biologiškai integruotos technologijos jau egzistuoja“. Nenuostabu, kad A. Graedon sukurtas skaitymo įtaisas atsigręžia prieš žmones, sukelia mirtiną kalbos sutrikimo, „žodžių gripo“ pandemiją. O kaip gydomi susirgę „žodžių gripu“? Jie turi skaityti senovines, tikras, apčiuopiamas knygas. Ar A. Graedon tiki, kad paprasta knyga yra geriausia mūsų turima technologija?

„Nesu tuo tikra… tiesa ta, kad abstraktus mąstymas ir gili kontempliacija, kurių reikalavo ir kurių priežastis buvo labai ilgų tekstų skaitymas, reiškė, kad žmonės mintyse mokėjo išlaikyti įvairius dalykus ir abstrakčias sąvokas… kai persijungi į hipertekstą, tau nereikia visko prisiminti taip, kaip prisimindavai anksčiau. Knyga nėra tobula technologija, bet aš manau, kad ryšys tarp knygos ir asmens – ši dialektika – tapo daugybės netikėtinų ir nuostabių dalykų priežastimi. Ir man sunku patikėti, kad, pakeitus knygą kuo nors kitu, nebus netikėtų ir neigiamų pasekmių.“

Tų pasekmių įsivaizdavimas tapo ištisų mokslinės fantastikos rašytojų kartų pašaukimu. Tuo užsiims ir daugybė būsimų rašytojų kartų. Bet visuose niūriuose ir groteskiškuose kolektyvinės mokslinės fantastikos vaizduotės sukurtuose scenarijuose (nuo I. Asimovo iki A. Graedon) vienu ar kitu pavidalu išlieka vienas paprastas motyvas: „Turime tokį įtaisą. Jis vadinamas knyga.“

 

„Lithub.com“

Vertė Marius Burokas