Poezijos vertimai
ALI ABDOLLAHI
Vienakojis stalas vienakojis stalas kambarį parėmęs knygų krūsnis ir absurdiškas senienas jis panašus į taurę medį dykumoje minaretą debesų kepure dienos be tavęs iš jos geria popieriaus lape sugniūžti jis be stalčių nėr kur slėptis prie jo sėsdamas praamžio parsų jūrininko akimis atsisveikini ilgam su apmušalais languotais terasa aptriušusia ir gatve Baltas kambarys žvirbliai kiemo granatmedy jis skuba skleisti lapus seserys jau bręstančios tėvai jau senstantys ir kambarys išbaltintas ką tik knygos sutriuškinti Kserkso kariai ant baltų kalkių po ortraukiu trys rudi dryžiai dienos šiame kambary su vandens eilėmis naktį prapliumpa liūtis žmonės džiaugias dėl savo ožkų lietvamzdis „Pokalbius“ skaito lietus vėjas ir naktys Konfucijaus šiame kambary baltamVertė Austėja Merkevičiūtė
HEINRICH HEINE
(1797–1856)
Lorelei
Elliott Erwitt. Berniukas su dviem didelėmis lėlėmis. 1950
Nežinau, koks slypi čia burtas,
Kad liūdnas toks tyliu, Legendos, kadais sukurtos, Pamiršti vis negaliu. Tamsėja, ir oras vėsta Virš Reino vandenų; Saulėlydžio žaros blėsta Viršūnėje kalnų. O ant uolos mergelė Dailiausia iš visų. Lyg auksas žiba upeliai Jos auksinų kasų. Ji aukso šukom šukuojas Ir dainuoja liūdna, Daina į tolį banguoja, Slaptų kerų sklidina. Laively žveją užsupus, Ji gelia piktai jam širdin. Uolų nežiūri jis upėj, Jis žiūri tiktai aukštyn. Man regis, ir valtį, ir žveją Prarijo vilnys giliai. Ir tai su daina savąja Padarė Lorelei. LXXXVII Mirtis yra nakties šalna, Gyvenimas – dienos kaitra. Jau temsta, lenkia miegas, Alsi man buvo diena. Guliu po išlakiu medžiu, Jauna lakštingala jame Tik apie meilę suokia, Aš net sapne ją girdžiu.
FRIEDRICH HEBBEL
(1813–1863)
Nakties daina Skendi skliautai tamsumoj, Šviesuliai tiktai budi; Kas sujudęs ten glūdi Tavo, naktie, tolumoj? Spaudžia man širdį skausmu, Ir gyvenimo tvanas Gena gyvastį mano Savo galybės šėlsmu. Miege, pabūki man tu Nelyg slaugė ar sesė Ir ugnelę nedrąsią Saugančiu juoski ratu. Vasaros paveikslas Aš vasaros vėliausią rožę pamačiau, Raudonio tokio, jog, atrodė, nukraujuos; Ir su šiurpu tariau, praeidamas greičiau: „Mirtis per daug arti gyvenimo brandos.“ Tą karštą dieną vėjas nedvelkė išvis, Tiktai plaštakė nuvasnojo palengva; Ir nors švelnutis buvo judesys, Nulinko, jį pajutus, rožė – negyva. Rudens paveikslas Rudens diena – nustebęs vien žvalgaisi! Tokia tyka, jog ir alsuot baugu, Tik girdis, kaip puikiausi medžių vaisiai Šiugždėdami vis krenta nuo šakų. Ak, netrukdyki gamtai kelti šventę! Lai ji pati šį derlių suvalys, Nes nuo šakų šiandieną švelniai krenta Vien tai, ką raško saulės spindulys.HERMANN HESSE
(1877–1962)
Migloj Keista migloj eit šį rytą! Krūmai lyg skendi debesy. Medžiai nemato viens kito, Vienuma tamsi. Draugų daug buvo šalia, Kai šviesios buvo dienos; Dabar, kai krenta migla, Nesimato nė vieno. Taip – kas tamsos nepatyręs, Išminties neragaus; Tamsa kaip šydas atskyrus Viską nuo žmogaus. Keista migloj eit šį rytą! Vieniši būty visi. Žmonės nemato viens kito, Vienuma tamsi.
Gajenhofenas, 1905 m. lapkritis
GOTTFRIED BENN
(1886–1956)
Vienišiau nebus Rugpjūtis toks, kad vienišiau nebus: Pilnatvės valanda – šalies peizažą Visur laužai raudonu auksu dažo, Bet kur linksmybių sodas nuostabus? Švelnus dangus ir šviesūs vandenai, Ir platumoj plyni laukai nušvitę. Kur pergalė? Kodėl jos nematyti? Ir kur tava imperija nūnai? Kai visa keičias žvilgsniais ir žiedais Ir viskas apie laimę tau byloja, Tu vyno dvelkime, svaigiam pavojuj Vien proto, laimės priešpriešos, laikais.1940
PAUL CELAN
(1920–1970)
Trise, keturiese Rangos mėtos, mėtos rangos Priešais namą, priešais langus. Tokį mirksnį, mirksnį skubų Tu kalbi su mano lūpom. Su tom lūpom, kur nutilę, Su tais žodžiais, kur sukilę. Su platumais, su veržimais, Su artėjančiais žlugimais. Su manim, su trim iš mūsų, Surištais, laisvais per pusę. Rangos mėtos, mėtos rangos Priešais namą, priešais langus.
Vertė Lanis Breilis
