SIMONAS BULOTAS

Eilėraščiai

Vieną kartą ne Prancūzijoje
 
Virš žemės, virš arimų,
Apdainuotų tūkstančiais posmų.
Lyg virš nespalvotų komiksų palinkęs,
 
Aitvaras be prieraišos žmogaus,
Su nemiga akyse, nevairuojantis savęs.
 
Karštas oras srautu neša, kilsteli.
Pūsteli ir vėjas.
Tįsteli už uodegos trauka,
Gravi-gravitacija.
 
Taip kankinamas nepastovumo,
Saulės karščio, nuodėmių, pas Dievą noro,
Abejojimo paties esybe –
Sklęsti bando.
 
Prancūziškų raguolių kvapo pavijum
Jį burtais neša.
Burtais, burtais neša.
 
Į kepyklos krosnį trenks
Ar į storą pilvą
Tarp spūsties besočių,
Prie prancūziškų raguolių deivės
Kosinčių.
 
Mmm – raguolis.
Čepsi, čepsi ragaudami.
Trupėdami byra iš pilnų glėbių į
Neskraidančius maišus.
 
Pilnus glėbius
Pilnais maišais
Į pustuščius namus
Pas puspročius vaikus.
Neskraidina,
O ridena padangom per perėjas
Ir invalidų parkingą.
 
Bet aitvaras – ne humanistas,
Siela – skiepą gavusi
Savižudybės.
 
Į prijuostę nusileist pas neprancūzę nepavyks,
Jį vadelioja Dievas – kaip kvailys.
Net ir prie kojų. Non.
Tik po balkonu. Oui!
 
Suk laimės ratą,
Aitvare!
 
Bandyk dar kartą,
Aitvare!
 
Daryk ką nori,
Aitvare.
 
Niekam tu nerūpi,
Aitvare
Aitvare
Aitvare.
 
Raguolių!
 
 
Juoda jai tiko
 
Pamačiau, ji buvo mano.
Naktis tik būna taip sava.
Juoda suknelė su praskiepu,
Tylioj tamsoj šviesos žeberklas.
Vyno takeliu ant lūpų,
Magnetai… Ir skonis.
 
Jos juoku ir
Impulsais
Žvilgsniai būrės į
Komunas.
 
Savo matlankiais
Mane dalino.
Padalom.
 
Juoda jai tiko.
 
 
Gyvenimo indas
 
Nuo krūties, čiulptuko…
Dar nekramčius
Prisisiurbt kakavos pieno,
Gėrimų spalvotų,
Juodo ir gazuoto
Pažinimo.
Lakti po stalu
Iš tėvo delno,
Su kuriuo
Net antausio neskėlė
Už belaikius vakarus
Pigaus alaus nasruos,
O ir brangesnio,
O ir brangaus…
Kamščiatraukiu į dvikovą
Vis kviestus kamščius
Rinko upės, stalčiai,
Kartais reikia už(si)kimšt.
Ledukų porą
Skausmui numalšint
Išlydyt.
 
Į rūsį, kur stiklainiai dulka,
Pelės grauš
Randuotą mano veidą
Ašarų taškais.
 
 
Visai nesvarbu
 
Paskutiniai troleibusai
Užbaigia gyvenimo ratą
Ministrų plunksnos džiūsta
Kol raudonu vašku patekės
Saulė svarsto
Iš kurios gi pusės
Žvakę tik užpūst
 
Laiškais
Pašto siuntomis
Nukeliauja pasivaikščiojimai
Rytais antspauduojasi vakarai
Peizažai dėliojasi
Vis kitokie
Vis taip pat
O kam visa tai
O niekam
Visai nesvarbu
Iš kurios pusės
Užpūsi žvakę
 
 
Pirkau orbit sweet mint
 
Pirkau orbit sweet mint
Kioske Lietuvos spaudos
Pavaišinau kažkokią merginą
Matyt buvom vieniši
Ji kaltino visą vyrų giminę
Sakau
Leisk savo meilei būti
Ji nusispjovė
Pasitaisė nusmukusias kelnes
Ir nuėjo į šeštadienį
Ar sekmadienį
 
Prabudau nuo autobuso durų klyksmo
Už jų stovėjo juodaplaukė kankinė vergė
Moteris drakula
Sterili kaip katinas
Trynė stoteles vieną po kitos
Taip mokėsi mylėti
 
Kaip oda aptrauktas būgnas
Dideliam likimo pirštui
Įžengiau į gatvę
 
Ji švietė savo mobiliuoju
Man į veidą
Pirštu pakėlusi akies voką
 
Rinktų numerių: nėra
Praleistų skambučių: nėra
 
Pražiodė savo demoną
Ir segė man į kaklą
Ten kur pulsavo
 
Amžinybė labai ilgas laiko tarpas
Brangioji
 
 
Siaurapročio eilėraštis
 
Kai persirenginėjai stovėjimo aikštelėje
 
Per ištiestos rankos atstumą
Per durelių lango arką negalėjau matyti tavo veido
Dėmesiui nukreipti
Užsikišai mane už palto diržo
Ir pasileidai bėgti
Dingti man nebuvo kur
Tik suktis aplink tavo pilvo sritį
Rėkti
Mažom rankytėm moti
 
Kai nešiau tave
Kalnais ir tiltais
Pas orakulą į lovą
Vienoj ausy man mindžiojai
Širdies plakimą
O tavos dunksėjimas prilygo
Pačiam pirmam eilėraščiui
 
Kai mirties slėnyje
Tave kapojau gabalais
Buvau su grifo galva
Liūto širdimi
Avino ragais
 
 
Nubudimas
 
Mažas gležnas viršelis,
Po kuriuo slėpėsi bebaimiai triušiai
Po vieną kiekviename eilėraštyje.
Negalėjau sugriebti už ausų
Ar kaip kitaip.
Bijojau, kad saulei patekėjus man ant kelių
Tupės didelis baltas šuo.
Ačiū už tą nuogą ranką ir už tai,
Kad ji nesibaigia sulig petimi.
Kad nudiria savo odą
Ir nusviedžia nasrams.
 
 
Artimos šviesos
 
Važiavau 90 km/h greičiu greitkeliu,
Tarp baltų linijų ir juodų laukų.
Radijo bangos triukšmavo, keitėsi dažnis.
Rikiavosi sunkvežimiai žirgų šuoliais.
Liūdna man – ištarė ji.
Refleksai nesureagavo, surikau.
Po priekiniu ratu lauko peliukas
Triokštelėjo įsimintinai.
Liūdna man – ištarė ji.
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.