EGLĖ ULČICKAITĖ, AINĖ JACYTĖ

Du žvilgsniai

EGLĖ ULČICKAITĖ

(Ne)pramanytas peizažas

Eglė Ulčickaitė. Beržynas. 2015

Eglė Ulčickaitė. Beržynas. 2015

Kartais, tiesą sakant, atrodo, kad rašymas ir tapymas – tai du atskiri pasauliai. O tiksliau – dvi skirtingos kalbos. Nėra jokio žodyno, padedančio vieną jų išversti į kitą. Žvelgiu į dar itin tuščią kompiuterinį A4 ir mąstau, kaip papasakoti apie „Beržyną“, dėl kurio čia ir prisėdau. Nemirkčiodama unisonu su juodu brūkšneliu, laukiančiu, kol klaviatūroje spustelsiu kokią raidę, nusuku akis į langą – jos kaipmat pabėga laukujėn stiklo pusėn, kur ultramarininio stogo, ochrinės sienos, vynuogių, juodos vyšnios kamieno ir sidabro dangaus kompozicija sustingdyta pavakario rimties tarsi Giorgio Morandi drobėje. Parveju akis kambarin: pastebiu, kad mano menko gėlyno augintiniai irgi pasistiebę ano peizažo link, o neaiškios kilmės vijokliai, aštuoniukėmis (nors gal begalybėmis) vyniodamiesi tapetų klostėse, stiebiasi viršun, matyt, pas kaimynus. Gali pasirodyti, kad nuklydau nuo to, dėl ko čia prisėdau. Bet anaiptol, nebent kiekvieną vaizdą, įstrigusį tapytojo (ar rašytojo) galvoje, vadinsime nuklydimu. Tiesiog noriu pradėti tekstą pabrėždama mintį, kad dabar čia sėdėdama taip pat esu ir savo vaizduotės tada ten. Ir būtent tasai čia (peizažas už lango, gėlynas kambary, tapetų raštai) veda į ten, kur viskas (t. y. „Beržyno“ matymas) prasidėjo.

Nuo to laiko, kai tapybos studentų vasaros praktikos metu su kurso draugais mėtėm obuolius į išblukusius iki mėlynumo, miško iliuziją steigiančius fototapetus ir springdami juoku šaukėm: „Į mišką!“, praėjo septyneri metai. Bėgant tiems septyneriems, kartkartėmis vis prisimindavau aną kambarį, kuris po obuolių atakos atrodė it teatro scena, įvykus „Gandini Juggling“ spektaklio „Smash“ kulminacijai. Na, bent jau taip atrodė M. R. lova, stovėjusi fotomiško paunksnėje. Nors iš tiesų prisimindavau ne obuolius, ne iš vokiškos ligoninės atvežtą geležinę lovą, paminkštintą dulkių (baisu ir pagalvoti, ko dar) prisigėrusiu porolonu, ir net ne visą tą buveinę, pasruvusią obuolių sultimis (o gal beržų iš dvimačio miško sula?). Mintyse suvis aiškiausiai ir ryškiausiai matydavosi, kad ir kaip paradoksalu, išblukusi miško iliuzija, ošianti tarp dviejų langų – pro vieną antai atsiveria parko ir ežero kontūrai, už kito veši tikras žiemos sodas (tiesa, jame floros įvairovė apsiriboja veik vien pelargonijomis). Toks tatai „Beržyno“ pirmavaizdis.

Nuo to laiko, kai Salų (Rokiškio r.) dvaras buvo nusavintas, jame veikė muzikos mokykla, mergaičių namų ūkio mokykla, žemesnioji žemės ūkio mokykla, ligoninė, žemės ūkio technikumas ir Salų pagrindinė mokykla. Dabar dvare vyksta įvairūs kultūros renginiai (įskaitant vestuves, jubiliejus beigi partijų ar parasparnininkų suvažiavimus ir tapybos studentų praktikas). Už gero kilometro nuo dvaro, anapus Dviragio ežero, stūkso apgriuvę fermų likučiai, o visai netoliese, už parko, buvusioje krepšinio aikštelėje, veši kartkartėmis nuganoma pieva (apie aikštelės būtąjį laiką byloja tik krepšinio stovai, it pušys kopose pasvirę nuo vėjo). Kaip dabar matau: krūmokšniai ir jauni berželiai skubriai kolonizuoja betoninį monolitą, lyg jis būtų derlinga trąša, – kaip kad senose kapinaitėse apleistų kapų užmarštimi maitinasi laukinių augalų kolonijos. Dvaro didybė irgi pamažu atsiduoda užmaršties vijoklių (ir pelėsių) valiai ar, tiksliau, daliai. Kaip kalba vietiniai: kas iš tos didingos istorijos ir ežero lyg replių, sugnybusių salą, peizažo grožio, jeigu nėra darbo. Maždaug šitoks „Beržyno“ metavaizdas.

Rodos, jau šį tą papasakojau apie prisiminimų kultūrinį ir socialinį peizažus. Tačiau vis dar lieka neaišku, kaip atsirado patsai vaizdas, be jokių į jį įsisiurbusių pirma- ir meta-. „Beržyną“ tapyti pradėjau 2014-ųjų vasarą Salų dvare įrengtoje aktų salėje; ten vykstant TS-LKD suvažiavimui už lango plevėsavo JAV vėliava ir skambėjo Lietuvos himnas (mat suvažiavimo diena sutapo su Amerikos nepriklausomybės paskelbimo diena). Pro salės langus mačiau ne tik įsismaginusią minią, ežero kontūrus, bet ir to kambario, kuriame gyvenau prieš septynerius metus, langą (paveiksle pro langą matomas pastato fragmentas su langu – tai tas pats langas, pro kurį jis matomas, lyg būtų savo paties atspindys). Tas kambarys atrodė kaip užmirštas stalčiukas, prikrautas įvairių niekniekių. Vaizdavausi jį atidaranti: ant girgždančio parketo pabiro ne tik obuoliai, rožinis tinkas, pelargonijų lapai, beržo tošis, bet ir pavidalų neturinčios nuojautos bei neišsakomi (bet galbūt įvaizdinami) būtojo laiko pėdsakai. Vos įkėlus koją asmeninės patirties laukymėn, tankmėje pasimatė ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai patirti dalykai. O kai pasivaikštinėjusi savų ir svetimų prisiminimų girioje grįžau į tapomą kambarį, jame ant M. R. lovos jau buvo įsitaisęs Mickas Jaggeris (gal tiesiai iš 1982-ųjų Berlyno?) ir lyg niekur nieko… valgė obuolį. Pati M. R. įtariai jį stebėjo, pritūpusi už lovūgalio, lyg laukdama tinkamos progos atsikovoti savo okupuotą patalą. Negalėjau atpažinti tik sėdinčiosios ant kėdės, tarsi saugančios duris į žiemos sodą, nes ji pasilenkusi rinko obuolius nuo grindų – matyt, viena iš mergaičių namų ūkio mokyklos auklėtinių. Taip „Beržyno“ interjere įsikūrė personažai.

Vėliau paveikslas, vis dar nebaigtas tapyti, atkeliavo į „Plastos“ sporto salę, kurioje prieš du dešimtmečius prakaitą liejo „Plastiko“ komanda. Jis ilgai stovėjo atremtas į futbolo vartus nepaliestas. Jau, maniau, įsišaknys pūvančiose grindyse, vis palaistomas varvančio stogo vandenų, ar apžels jaunuolynu. Tačiau apaugo ne vijoklių, o eskizišku tos salės vaizdo rėmu.

Žiū, buvęs tuščias A4, kaip ir 221 × 191 m baltos drobės, užsipildė peizažu.

 

AINĖ JACYTĖ

Paveikslas paveiksle

Ar dažnai jus ištinka „vaikščiojimas be vietos“? Kai atliktų žingsnių skaičius pasimeta, besimainančius vaizdus keičia chaotiški minčių konstruktai, o gatvių garsus – vidinio balso šnabždesiai. Toks vaikščiojimas ištiko mane; nevisiškai pasivaikščiojimui skirtoje erdvėje – Eglės Ulčickaitės tapybos darbe „Beržynas“. Žvilgsniu blaškydamasi po keturis drobės kampus, suskaičiavau, kad jame yra trys žmonių figūros, viena kėdė, lova, šeši obuoliai, langas, dvejos durys, radiatorius, keli žalialapiai augalai ir vaiskiai mėlynas, visą kambario sieną užimantis paveikslas, kuriame abstrakčiai vaizduojami beržai. Visi šie paveikslo kompoziciją sudarantys elementai veikia nevisiškai apibrėžiamoje erdvėje: iš pirmo žvilgsnio tai kambarys, tačiau už jo vaizduojama kita erdvė, kuri konstruktyviais, laisvais potėpiais „užmesta“ ant drobės. Ši dviguba erdvė E. Ulčickaitės kūrinyje mane ir privertė ieškoti, blaškytis vaikštant po paveikslą.

Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau mane domina paveikslo veikėjai. Mergina mėlyna suknele, ridinėjanti obuolius, atrodo nusiminusi, o sėdintis vaikinas dryžuotais marškiniais, žiūrintis tiesiai man į akis, – rimtas, gal net kiek piktokas. Po gobtuvu galvą slepiantis atsitūpęs jaunuolis, akimis badantis geležinės lovos kraštą, atrodo abejingas. Nepalieka mintis, kad kažkas šiame kambaryje yra įvykę. Kiekvienas personažas – tarsi atsiribojęs nuo aplinkos, nuo greta esančių žmonių. Trys draugai, kurie nustojo kalbėtis, žiūrėti vienas kitam į akis. Paveikslas kaipmat prisipildo tylos. Jis ima panašėti į fotografijos juostelės kadrą, kurį už sekundės pakeis kitas ir jame jau kažkas paaiškės. Tačiau kadras nesikeičia, vis dar žiūriu įbedusi žvilgsnį. Nebūčiau gera tyrėja, nes tik baigdama tekstą suvokiau, kad, galimas daiktas, personažai tyli, nes juos veikia ant sienos kabantis paveikslas. Mėlyname nelygiai dengtame fone prasišviečia rusvai žalsva sausa žemė, išauginusi išstypusius beržus, kurių viršūnės – gerokai už paveikslo ribų. Čia atsiveria trečia E. Ulčickaitės paveikslo erdvė. „Beržynas“ – tai paveikslas paveiksle. Dinamiškais potėpiais, dažų nutekėjimais, teptuko įbrėžomis sukurtas vaizdas, esantis paveikslo veikėjams už nugarų, klampina mėlyje ne tik veikėjų, bet ir kūrinio stebėtojos jausmus.

Trys kvadratai, dengiantys vienas kitą, kuria daugiasluoksnę kompoziciją, kurioje mano akys ne iš karto atranda pagrindinį elementą – mėlynąjį beržyną. Kūrinio centre esanti spalvinė dėmė sujungia visus tris darbo sluoksnius. Realistiškai atkartotas kambario interjeras susilieja neriant į mėlynojo paveikslo gelmę. Atrodo, trys draugai ką tik išžengė iš beržų tankmės ir stengiasi suvokti, kur atsidūrė. Įsivyravusi rimtis, kuri mane kiek sutrikdė bandant „pasikalbėti“ su kūriniu, dabar labai aiški. Mėlyna simbolizuoja platumas ir tolius, ramybę ir paslaptingumą. Tai dieviškosios tiesos spalva.

Paprasta buitinė scena, vaizduojama E. Ulčickaitės paveiksle „Beržynas“, įgauna prasmę vos nukreipus žvilgsnį į detales. Pusiausvyra ir harmonija, pasitelkiant mėlynos spalvos santykius, skatina nurimti, pamiršti chaosą ir šurmulį.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.