DOMININKAS BURBA

Dosnūs aukojimai ir smurto aktai

Bajorų pasauliečių ir katalikų dvasininkų bei vienuolių santykiai XVIII a. Vilniuje

XVIII a. Katalikų bažnyčia turėjo gana tvirtas pozicijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir ypač jos sostinėje. Vilniuje tada buvo kapitulos centras, veikė katedra ir keliasdešimt katalikų bažnyčių, vyrų ir moterų vienuolynų. Ne tik ten rezidavę, bet ir nuolat atvykdavę dvasininkai turėjo įvairių interesų, kuriuos derino su bajorais pasauliečiais; kartais tarp jų kildavo ir konfliktų. Apie tai byloja daugybė archyvinių dokumentų, išlikusių iki mūsų dienų. Šiuo straipsniu tarsi trumpam praskleisime šydą ir pažvelgsime į seniai praėjusios epochos visuomenės sluoksnių santykių peripetijas.

Ar įmanoma atskirti bajorų pasauliečių gyvenimą nuo dvasininkų ir vienuolių, ar jų nereikėtų laikyti to paties luomo atstovais? Su tokia nuomone iš dalies reikėtų sutikti, nes daugelis dvasininkų, visų pirma hierarchų, vienuolynų vyresniųjų, netgi eilinių kunigų ir vienuolių, buvo bajorų ir netgi aristokratų kilmės, bet nemažai dvasininkų sluoksnio sudarydavo išeiviai iš miestiečių luomo. Dvasininkų ir vienuolių socialinis statusas buvo ypatingas. XVIII a. Lietuvos socialinė istorija, visuomenės sluoksnių bendrabūvio kasdienybė miestuose tebelieka mažai žinoma dabartinei lietuvių visuomenei, tad pateikdami sukauptą informaciją šią spragą bandysime šiek tiek užpildyti.

 

Ekonominiai santykiai: bendradarbiavimas ir konfliktai

XVIII a. Vilniuje vienuolynai ir bažnyčios neretai gaudavo solidžias donacijas ne tik iš karaliaus, bet ir iš didikų, netgi miestiečių elito atstovų. Prie Vilniuje veikusių vienuolynų klestėjimo prisidėdavo ir į ordinus įstoję bajorai, vienuolynų ir bažnyčių iždus papildydami nemažomis lėšomis. Pavyzdžiui, 1741 m. Vilniaus bazilijonių vienuolyno vienuolė Konstancija Jelenska (Konstancja Jeleńska) rašte minėjo, kad brolis Mozyriaus pavieto pataurininkis Mykolas Jelenskis (Michał Jeleński) jai davęs 200, o paskui dar turėjęs išmokėti 300 auksinų pasogos. Ji pažadėjo atsisakyti visų savo teisių į palikimą1. Po kelerių metų kitas bajoras, LDK vaiskis Gabrielius Dominykas Savanevskis (Gabriel Dominik Sawaniewski), šio ordino vyrų vienuolynui paskyrė Šaknopolės arba Vaičėnų valdas Vilniaus pavieto Medininkų parapijoje bei mūrinį namą Vilniaus skersgatvyje prie Žydų gatvės, kur galėsiąs būti įsteigtas konviktas (mokykla su internatu prie vienuolyno) bazilijonų jaunimui2.

Vienuolynai būdavo remiami ir maisto produktais. Pavyzdžiui, 1717 m. (nepritekliaus metais) LDK raštininkas Mykolas Benediktas Tyzenhauzas Vilniaus benediktinėms atgabeno septyniolika statinių rugių3. 1743 m. Vitebsko kaštelionas Martynas Tiškevičius pagal tėvo Jurgio Tiškevičiaus valią nuo Švėkšnos dvaro ir Rietavo seniūnijos Vilniaus misionieriams paskyrė 2 000 talerių. Taip pat jis įsipareigojo vienuolynui tiekti maisto produktus4.

Nors po Tvano laikotarpio Vilnius buvo praradęs ekonominę galybę, vis tiek išliko kaip svarbus ūkinis centras, todėl prekyba sostinėje buvo intensyvi. Bajorai, neretai ir dvasininkai turėjo nemažai prekybinio pobūdžio interesų, į LDK sostinę jie gabendavo valdose pagamintus produktus, vietines ir importines prekes. Dėl to kildavo ne vienas konfliktas, o apie bendradarbiavimą šaltiniai kalba šykštokai.

1746 m. Vilniaus karmelitai protestavo prieš Slonimo pavieto pataurininkį Tomą Bulharyną (Tomasz Bułharyn). Konfliktas kilo dėl to, kad pataurininkiui tarnavę žmonės vienuolyno pavaldinius apkaltino nedeklaravus Zelvoje (dabartinė Baltarusija) pirktų įvairių prekių – jos buvo atimtos, o karmelitų žmonės sumušti ir uždaryti į kalėjimą5.

1772 m. į pilies teismą kreipėsi Tomas Paškevičius (Tomasz Paszkiewicz). Lukiškių dominikonus jis skundė dėl to, kad šie nesilaikė sutarties sąlygų. Vienuoliai priėmė jiems atvežtą druską, bet vėliau neatsiklausę pardavė ją miestiečiui pirkliui Juozapui Pavlovskiui (Józef Pawłowski) po 23 auksinus už statinę, nors reali druskos kaina buvo gerokai didesnė6.

Ginčų kildavo ir dėl prekybos mieste. 1731 m. Lietuvos iždo tribunolą pasiekė skundas, kuriame Smolensko vyskupijos kancleris, Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Juozapas Donatas (Józef Donat) kaltino Vilniaus kamarininką ir Livonijos kaštelioną Aleksandrą Pšezdzeckį (Aleksander Przezdziecki). Perėmęs Vilniaus muitinės muitų administravimą, šis, anot skundo, iš bažnyčios ėmė neteisėtus mokesčius, o pavaldinius siuntė užpulti kai kurias žydų prekybos vietas7. Į tai A. Pšezdzeckis atsakė skundu prieš J. Donatą, esą dvasininkas žydams krautuvininkams leisdavo nemokėti mokesčių, darydamas nuostolius valstybės iždui. Iždo tribunolas sprendimą atidėjo8. 1743 m. Vilniaus reguliniai kanauninkai bylinėjosi su Vilniaus pavaivadžiu Mikalojumi Petrusevičiumi. Konfliktas kilo dėl prekiavimo kanauninkų jurisdikoje Antakalnyje, vadiname Žvejų (Rybacka) vietove. Skunde aiškinta, kad artilerijos žmonės mušė ir vijo iš turgaus kanauninkų žmones9.

Konfliktai dėl mokesčių kildavo ir tokiomis aplinkybėmis, kai tiek bajorai, tiek pasauliečiai veikdavo kartu. Pavyzdžiui, 1738 m. Vilniaus vaivada Mykolas Gervazijus Višnioveckis ir jo vardu Vilniaus pavieto šilinginio mokesčio administratorius Stanislovas Lopotas Bykovskis (Stanisław Łopot Bykowski) skundė įvairių kolegijų Vilniaus jėzuitus, dominikonus, trinitorius ir daugelį kitų pasauliečių bei dvasinių asmenų dėl to, kad šie nemokėjo gėralų ir šilinginio mokesčių, netrukdomai pardavinėjo degtinę ir alų, savo vienuolynuose turėjo bravorus (pavyzdžiui, basosios karmelitės)10. Mokesčių už alkoholinius gėrimus klausimas liko aktualus ir vėliau. Naujasis Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė dėl tų pačių kaltinimų 1745 ir 1747 m. skundė daugelį Vilniaus pasauliečių ir ypač vienuolynų brolius (Vilniaus dominikonus, misionierius, įvairių kolegijų jėzuitus, prie Šv. Jurgio bažnyčios rezidavusius karmelitus ir basuosius karmelitus prie Aušros vartų, pranciškonus, Mantvydų jurisdikos laikytoją kanauninką Joną Dominyką Lopacinskį (Jan Dominik Łopaciński) bei daugelį kitų). Tiesa, Iždo tribunolas tokio pobūdžio ginčų sprendimų priėmimą nuolat atidėdavo11.

Istoriografijoje teigiama, kad Vilniuje daugiausia kurdavosi aukščiausieji LDK ar Vilniaus vaivadijos pareigūnai12, o iš jų giminių paprastai būdavo kilę ir Katalikų bažnyčios hierarchai. Tokių pirkimo ir pardavimo dokumentų tarp Vilniaus bajorų pasauliečių ir dvasininkų nesunku rasti. Pavyzdžiui, 1739 m. jėzuitų profesų namai prie Šv. Kazimiero bažnyčios iš jau minėto Mozyriaus pavieto pataurininkio M. Jelenskio Pacukevičių mūriniame name (kamienica Pacukiewiczowska) Žuvų gale (nedideliame kvartale Pilies gatvės prieigose) už 2 500 auksinų pirko du rūselius13. Dvasininkų turima nuosavybė duodavo pajamų, jei ten apsistodavo į Vilnių atvykę bajorai. Pavyzdžiui, Visos Rusios (unitų) metropolitas Felicijonas Volodkovičius (Felician Wołodkowicz) už rūmų kambaryje (stancja) apgyvendintą Minsko pavieto pulkininką Juozapą Volodkovičių (Józef Wołodkowicz), atvykdavusį į tribunolą, per 1763–1764 m. gavo 204 auksinus, už Galinskio (Galiński) apsistojimą – 80, Ukmergės teisėjo Petkevičiaus – 72, leitenanto Zavišos per seimelių laikotarpį – 72, nenustatytos ponios majorienės – 72. Metropolito jurisdikoje nuolat apsigyvendavęs Ukmergės pavieto pataurininkis Ignotas Komaras per 20 metų sumokėjo 200 auksinų14.

Savaime suprantama, pasitaikydavo ir konfliktų dėl nuosavybės. 1748 m. dėl mūrinio Vinholdų namo (kamienica Winholdowska) Pilies gatvėje pasisavinimo į pilies teismą protestuodamas prieš Vilniaus akademijos jėzuitus kreipėsi Lydos pavieto vaiskaitis Mykolas Olševskis (Michał Olszewski)15. 1765 m. teismo ginče dėl dviejų mūrinių namų Vilniuje – Bžostovskių Riomerių (kamienica Brzostowska Romerowa) ir pinigų keityklos (mienica) pastato Rotušės aikštėje – pasisavinimo Hubų seniūnas Liudvikas Chominskis (Ludwik Chomiński) pasiekė, kad Antakalnio vienuoliams trinitoriams būtų paskirtos banicijos (ištrėmimo) ir infamijos (garbės atėmimo) bausmės16.

1750 m. į teismą kreipėsi Visos Rusios (unitų) metropolitas Florijonas Hrebnickis (Florian Hrebnicki), Platelių seniūną Juozapą Slizenį (Józef Ślizień) kaltindamas dėl to, kad jo žmonės šeimininkavo metropolito jurisdikoje, neprašydami leidimo griovė ir statė arba remontavo namus17.

Dažnai bylos kildavo dėl skolų. Esama dokumentų, kuriuose minimi pasiskolinimo iš dvasininkų aktai. Pavyzdžiui, 1731 m. į Vilniaus jėzuitų akademiją kreipėsi Upytės pavieto arklidininkas Aleksandras Micevičius, iš vienuolių pasiskolinęs 3 000 talerių ir už tai žadėjęs įkeisti Skočiūnų (Lyduokių parapijoje) ir Traupio (dabartinis Ukmergės rajonas, netoli Žemaitkiemio) valdas18. 1737 m. Trakų kaštelionas Kazimieras Sapiega Jeziorkų palivarką Slonimo paviete dėl 6 214 auksinų skolos įkeitė Vilniaus basiesiems karmelitams19. Tačiau tokių skolos raštų nėra išlikę tiek daug, kiek galima rasti skundų dėl skolų negrąžinimo. Ypač daug jų Iždo tribunolo medžiagoje. Pavyzdžiui, 1744 m. Vilniaus katedros Valavičių koplyčios klebonas Antanas Zavadzkis (Antoni Zawadzki) protestavo prieš bajorus Steponą ir Teresę Kazakevičius dėl to, kad šie neatidavė 30 auksinų. Už tai teismas juos nuteisė banicija ir infamija bei leido perimti jų namą už Aušros vartų20. Skolų sumos būdavo įvairios. Antai Vilniaus bernardinės Juozapui Sosnovskiui (Józef Sosnowski) 1746 m. iškėlė bylą dėl 12 000 auksinų skolos21.

Kartais kildavo konfliktų ne tik dėl pinigų, bet ir dėl brangenybių. Pavyzdžiui, 1724 m. Bielsko žemės medžioklis Antanas Šorčas (Antoni Szorcz) protestavo prieš Vilniaus bernardines. 1723 m. minėtojo bajoro sutuoktinė Sofija Lanevska Šorčova (Sofia Łaniewska Szorczowa) teigė į patikimas rankas vienuolei Marijonai Benediktai Truskovskai (Mariana Benedykta Truskowska) atidavusi pasaugoti papuošalus: vėrinį su 5 perlais, kainavusį 20 talerių, ir deimantinius auskarus su 18 deimantų, kainavusius 25 talerius. Kai ieškovė pareikalavo, vienuolės nenorėjo jo grąžinti. Ieškovė teigė, kad ją piktai apšaukė ne tik vienuolė M. B. Truskovska, pasisavinusi brangenybes, bet ir kitos vienuolės22. Vis dėlto bylos, kuriose vienuoliai būdavo kaltinami negrąžinę skolų ar brangenybių, yra labiau išimtys.

 

Smurtiniai nusikaltimai

Kaip jau minėta, bajorai pasauliečiai ir dvasininkai nuolat konfliktuodavo Vilniaus erdvėje, kartais šių grupių atstovai tiesiog susikaudavo. Tiesa, dėl konkrečių nusikaltimų dažniausiai būdavo skundžiami dvasininkų tarnai, jie daugiausia ir nukentėdavo, bet pagal to meto teisės normas už nusikalstamas pavaldinių veikas visų pirma turėjo atsakyti jų šeimininkai. Dvasininkų kaip ieškovų ar atsakovų tiesioginis dalyvavimas smurtiniuose nusikaltimuose šaltiniuose fiksuojamas, bet retai.

Vilniaus miesto bajorų bylose dažniausiai minimas smurtinis nusikaltimas buvo kūno sužalojimas. Pavyzdžiui, 1717 m. Jonas Girdvainis ir Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios klebonas Andrius Šikšnaras (Andrzej Szyksznar) skundė Joną Hatovskį (Jan Hatowski), kad šis su kompanija užpuolęs Girdvainių namą, kapojęs jo langines. Atėjęs dvasininkas bandė sudrausminti smurtautojus, bet buvo įžeistas ir sužeistas kardu23.

1766 m. bajoras Stanislovas Bochdanovičius (Stanisław Bochdanowicz) skundė Vilniaus augustinų (augustijonų), rezidavusių Savičiaus gatvėje, priorą Erazmą Balfordą (Erazm Balford), esą šis ieškovą pasikvietė į vienuolyną ir prioro celėje kartu su kitais vienuoliais išplakė rykštėmis24.

Vertinant nelegalaus įkalinimo nusikaltimus vis dėlto aptikta labai nedaug faktų iš dvasininkų ir bajorų pasauliečių konfliktų Vilniuje. Pavyzdžiui, 1734 m. Čižų konflikto su Vilniaus dominikonais metu po smurto kelyje Ruchovščiznos (galbūt Rukonių dabartiniame Šalčininkų rajone) valdų valdytojas Kazimieras Hatovskis (Kazimierz Hatowski) buvo nugabentas ir įkalintas Vilniaus dominikonų vienuolyno rūsyje, vėliau pilies kordegardijoje25. 1753 m. Kotryna Jazvicka (Katarzyna Jazwicka) Breslaujos dekaną Inocentą Honestį (Inocenty Honesty) skundė dėl to, kad šis ją pakvietęs derėtis, bet privačiai įkalinęs ir privertęs pasirašyti namelio Puškarnėje pardavimo aktą26.

Tipiškiems miesto nusikaltimams galima priskirti miesto namų užpuolimus. Vilniuje buvo užpuldinėjami ne tik civiliniai pastatai, bet ir bažnyčios. 1724 m. Dievo Kūno šventės procesijos metu augustinų (augustijonų) bažnyčią Savičiaus gatvėje užpuolė ginkluota apie 40 žmonių gauja, kuriai vadovavo broliai Florijonas ir Benediktas Grabovskiai (Florian ir Benedykt Grabowścy). Gaują sudarė Lietuvos vyriausiojo tribunolo vėliavos kareiviai ir kiti asmenys. Iš pradžių užpuolikai smurtavo prie bažnyčios esančiose kapinėse, vėliau įsiveržė į vidų, ten šaudė ir smurtavo. Buvo sumuštas ne vienas vienuolis. Atvykęs teismo pareigūnas konstatavo, kad bažnyčia pritaškyta kraujo27.

Tačiau ir bajorai pasauliečiai skųsdavosi dėl panašių dvasininkų veiksmų. 1747 m. LDK vaiskis G. D. Savanevskis skundėsi, kad jo mūrinį namą Žydų gatvėje užpuolė Subatnikų (dabar Baltarusijoje, netoli Ašmenos) klebono Tomo Juozapo Šimako (Tomasz Józef Szymak) organizuota gauja, kurią sudarė jo tarnai, šeimyna ir nemažas Vilniaus žydų būrys. Jie siekė išvyti ten gyvenusį Antaną Škapeckį (Antoni Szkapecki)28.

Plėšimas Vilniaus erdvėje buvo gana retai bajorų teismuose pasitaikantis nusikaltimas. Pavyzdžiui, 1724 m. Vilniaus bonifratrai dėl dviejų plėšimų skundė LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą (Ernest Denhoff) bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį (Szymon Mościcki). Iš pradžių vienuolių bernai Andrius ir Jurgis važiavo vargšams apkūrenti skirtomis malkomis pakrautu vežimu, bet prie vienuolyno priešininkai juos sumušė, atėmė vežimą su arkliais. Praėjus nedaug laiko vienuolius Antakalnyje sumušė tie patys žmonės, atėmė arklį ir balną29.

1744 m. Ašmenos pavieto vaiskienė Ona Loikova (Anna Łoykowa) skundėsi, kad jos pavaldinį bajorą Kazimierą Sicinskį (Kazimierz Siciński) apiplėšė Vilniaus akademijos jėzuitų bursos studentai. Žmogus ėjo pėsčias už Vilniaus vartų, bet smurtininkai jį sugavo, mušė, įkalino, iš kišenės ištraukė ir pasisavino 20 talerių30.

Taigi XVIII a. bajorai pasauliečiai ir dvasininkai bei vienuoliai nuolat gyvendami ir laikinai reziduodami šalies sostinėje skolindavosi vieni iš kitų pinigus, juos grąžindavo ar negrąžindavo, parduodavo ir pirkdavo namus, teismuose ginčydavosi dėl nuosavybės, mokėdavo mokesčius ar bandydavo nuo jų išsisukti. Neišvengta ir smurtinių, netgi kruvinų konfliktų. Vis dėlto teismų medžiaga neatspindi bendradarbiavimo masto. Straipsnyje nesiremta atsiminimais ar korespondencija, tikėtina, kad šie šaltiniai išsamiau parodytų, jog bendrų interesų būta kur kas daugiau nei konfliktų. Naratyviniai šaltiniai bus naudojami būsimuose rašiniuose.

Vėlyvuoju LDK laikotarpiu, kuris pelnytai vadinamas bajorų aukso laisvių epocha, bajorų ir dvasininkų luomai spaudė miestiečius Vilniuje ir kitose LDK vietovėse; daugumos žydų, valstiečių padėtis tada irgi buvo sunki. XVIII a. pabaigoje buvo pradėtas kurti biurokratinis valstybės aparatas, o Ketverių metų seimo metu priimta Gegužės trečiosios konstitucija numatė bajorų ir miestiečių teisių sulyginimą. Šios reformos buvo būtinos, nes išlikusi archajinė socialinė šalies sankloda trukdė progresui.

 

 1 1741 m. gegužės 1 d. Vilniaus bazilijonių vienuolyno vienuolės Konstancijos Jelenskos raštas, Акты, издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Акты Главнаго Литовскаго Трибунала, Вильна: в типографии А. Г. Сыркина, 1880, т. 11, с. 493–494.

2 1750 m. spalio 10 d. LDK vaiskio Gabrieliaus Dominyko Savanevskio raštas Vilniaus bazilijonų vienuolynui, Акты издаваемые Виленскою комиссиею для разбора древних актов. Акты Виленского земского суда, Вильна: Русский Почин, 1878, т. 9, с. 59–65.

3 1717 m. gruodžio 4 d. Vilniaus benediktinių kvitas LDK raštininkui Mykolui Benediktui Tyzenhauzui, Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, Archiwum Tyzenhauzów, E 426, l. 1–2.

4 1743 m. gegužės 2 d. Vitebsko kašteliono Martyno Tiškevičiaus raštas Vilniaus misionieriams, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 273, b. 2473.

5 1746 m. rugsėjo 22 d. teismo sprendimas, 1746 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Senieji aktai (toliau LVIA, SA), b. 2687, l. 1722–1723v.

6 1772 m. spalio 31 d. Tomo Paškevičiaus skundas prieš Lukiškių dominikonus, 1771–1773 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, b. 4787, l. 803–803v.

7 1731 m. kovo 17 d. teismo sprendimas, Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2434, l. 152–153v; 1731 m. rugsėjo 1 d. teismo sprendimas, 1731 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2678, l. 61–62v.

8 1731 m. rugsėjo 1 d. teismo sprendimas, Ten pat, l. 131–132v.

9 1743 m. rugsėjo 28 d. teismo sprendimas, 1741–1743 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2684, l. 2788–2789v.

10 1738 m. kovo 26 d. teismo sprendimas, 1738–1740 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2683, l. 218–221v.

11 1745 m. rugsėjo 22 d. teismo sprendimas, 1745 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2686, l. 1014–1017v; 1747 m. kovo 23 d. teismo sprendimas, 1747 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2437, l. 891–894v; 1747 m. rugsėjo 16 d. teismo sprendimas, ten pat, l. 1600–1604v.

12 Teresa Zielińska, Szlacheccy właściciele nieruchomości w miastach XVIII w., Warszawa; Łódź: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987, s. 112–113.

13 1739 m. rugsėjo 12 d. pardavimo aktas, 1731–1764 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2435, l. 319–320v.

14 1763 m. balandžio 23 d.–1764. Visos Rusios metropolito Fabijono Volodkovičiaus pajamų inventorius, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 5, A 83 12384, l. 1.

15 1748 m. rugsėjo 5 d. Lydos pavieto vaiskaičio Mykolo Olševskio skundas prieš Vilniaus akademijos jėzuitus, 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4760, l. 1049–1049v; Domininkas Burba, „Jėzuitai kaltintojai ir kaltinamieji: 1734–1773 m. Vilniaus pavieto teismų knygų informacija“, Jėzuitai Lietuvoje (1608–2008): gyvenimas, veikla, paveldas = Jesuits in Lithuania (1608–2008): life, work, heritage, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2012], p. 171.

16 1765 m. birželio 12 d. teismo sprendimas, 1765–1766 m. Vilniaus pavieto žemės teismo knyga, LVIA, SA, b. 4216, l. 26–40v.

17 1750 m. rugsėjo 12 d. Visos Rusios metropolito Florijono Hrebnickio skundas prieš Platelių seniūną Juozapą Slizenį, Акты издаваемые Виленскою комиссiею для разбора древнихъ актовъ. Акты Виленскаго гродскаго суда, Вильна: Русский почин, 1875, т. 8, с. 206.

18 1731 m. rugsėjo 20 d. Upytės pavieto arklidininko Aleksandro Micevičiaus raštas, 1731–1764 m. Lietuvos iždo tribunolo sprendimų knyga, LVIA, SA, b. 2435, l. 37–38v.

19 1737 m. spalio 5 d. Trakų kašteliono Kazimiero Sapiegos raštas, ten pat, l. 149–152v.

20 1744 m. kovo 24 d. teismo sprendimas, 1744 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2685, l. 677–680v.

21 1746 m. rugsėjo 24 d. teismo sprendimas, 1746 m. Lietuvos iždo tribunolo aktų knyga, LVIA, SA, b. 2687, l. 2024–2025v.

22 1724 m. birželio 9 d. Bielsko žemės medžioklininko Antano Šorčo skundas prieš Vilniaus bernardines, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1006–1006v.

23 1717 m. vasario 16 d. Jono Girdvainio ir Vilniaus Šv. Marijos Magdalietės bažnyčios klebono Andriaus Šikšnaro skundas prieš Joną Hatovskį, 1717 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4731, l. 330–331v.

24 1766 m. liepos 1 d. vaznio Juozapo Šrodovskio (Józef Szrodowski) reliacinis kvitas, 1765–1766 m. Vilniaus pavieto žemės teismo knyga, LVIA, SA, b. 4216, l. 1053–1053v; 1766 m. liepos 5 d. teismo sprendimas, ten pat, l. 1084–1085v.

25 1734 m. spalio 8 d. Vilniaus žemės teisėjaičio Albrechto Čižo ir Rukonių dvarų valdytojo Kazimiero Hatovskio skundas prieš Vilniaus dominikonus, 1734–1737 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4749, l. 271–272v.

26 1753 m. gegužės 30 d. Kotrynos Jazvickos skundas prieš Breslaujos dekaną Inocentą Honestį, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4765, l. 657–658v.

27 1724 m. birželio 23 d. Vilniaus augustinų (augustijonų) skundas prieš Florijoną ir Benediktą Grabovskius ir jų pagalbininkus, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1041–1041v; 1724 m. birželio 23 d. vaznio Jurgio Nececkio (Jerzy Nieciecki) reliacinis kvitas, ten pat, l. 1041v–1042v.

28 1747 m. balandžio 7 d. LDK vaiskio Gabrieliaus Dominyko Savanevskio skundas prieš Subatnikų kleboną Juozapą Šimaką, 1747 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4758, l. 260–260v.

29 1724 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus bonifratrų skundas prieš LDK pakamarį ir artilerijos generolą Ernestą Denhofą bei jo raštininką ir ekonomą Simoną Moscickį, 1724 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4739, l. 1488–1489v.

30 1744 m. rugsėjo 7 d. Ašmenos pavieto vaiskienės Onos Loikovos skundas prieš Vilniaus jėzuitų akademiją, jėzuitų bursos studentus, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga, LVIA, SA, b. 4756, l. 776–776v; 1744 m. rugsėjo 7 d. vaznio Ignoto Tado Klimaševskio (Ignacy Tadeusz Klimaszewski) reliacinis kvitas, ten pat, l. 778–778v.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.