ROMAS TIMOFEJEVAS

Poezija

ežero metafizika
 
kai nakties pledas apsiaučia blyškiaodę padangę,
irklų galiukais braukiu per įtemptas ežero stygas, –
mane pasitinka dosnus bangavimas:
 
– anapus žmogaus slypi giesmė, neištirtoje jos papėdėje
susisuktumei lizdą, nes gražūs yra žiemojantys paukščiai,
jų satininės plunksnos, dramblio kaulo snapai,
alavinis skrydis;
 
veskis mane į pakrantę, kur išlakios pušys
šakomis dangsto nuogus kamienus, kur paukščiai –
gražus yra kirbančio grūdo sapnų archipelagas,
jaunikliams atryjamas, veskis;
 
atsakau – negaliu – tu gi ežeras –
kas orą žuvims įkalbės, kas gi įdubą saugos nuo šalčio,
valteles kas pamokys dainų – negaliu…
 
yris
ir liūdna ketera parneša valtį į krantą –
atspindy – jaunatis.
 
 
 
vita contemplativa
 
kas aš esu, kai liūdžiu, kai šypsausi?
ar tas pats žmogus? ar jau kitas?
 
tykiai ant tilto, pavertę galvas dangun,
mes geriame sidabrinę mėnesieną;
ištiesi ranką ir nuskini ryškiausią žvaigždę –
tai mudviejų toccata, širdžių dermės pasaka;
šiltas upelio vanduo glosto kojas, esame
 
kai angelui per ankšta Dievo užantyje, jis krinta
ir šuliny gėlo vandens pražysta lelijos
 
upelis nuneša mus – mūsų mintis ir svajas į nakties prieglobstį;
tavo oda dvelkia migdolais, tavo žėrinčių akių skaidris
užliūliuoja lyg Brahmso lopšinė, kai tu šalia – jauku –
 
ugnies kalavijas vaiko rankose saugo alyvmedžių giraitę:
dovanok man kalnų ametistą, draustinį atversiu, nes
priklauso vasarvidis mylintiems
 
mus pasitinka šuoliuojančios stirnos,
kažkur netoliese skamba valiūkiška baladė,
į taurėlapius pilstomas vynuogių nektaras –
apsilaižai lūpas – priartėji – mes šokame.
 
 
 
tarp dangaus ir nakties
 
Iš jos akių pats Meilės viešpats žiūri,
palaimintas, į ką jinai pažvelgia.
Dante Alighieri
 
ištrauk iš akies žvilgsnį ir mesk į mane bedugnę
tos kibirkštys nerimastingos žydinčių spingsulių
šviesa apgaubs ir krytis šis bus į tave skaidrus
nelyginant stebuklas pažinties su šypsniu tavo
 
gaivus raudonis vynu liek sultingo gymio bruknės
ant veido ant dangaus skaistybės švelniai rojus guli
gulėjimą išvaikščiot lūpom trokštu šiuos takus
pati apvaizda paslapčia kuriuos apvainikavo.
 
 
 
šaltkrėtis
 
Kas su manim, dangau? Ištroškęs kankinuosi,
Kada čia pat versmė, gyvybės sklidina.
Omar Chajam
 
devynis prakaitus nulies jog meilė klestinti
tarp sapno ir mirties įkalina beribėj moterystėje
ar vienumoj jeigu paklysti joj akių vaiskiam labirinte
 
priimk mane aš atiduodu tai ko neturįs aš
išardau slaptas duris ir langus ir koridorius praplatinu
kad jųjų šerdis matines nušviestumei regėjimo blizgiu
 
tiktai tavim tikiu tavuoju džiugesiu tetrokštu
nei juoko trokštančiam stiklinė šviežio pokšto geria ją
ir sąnariuos kartusis nerimas būtis ši sparčiai mąžta nuostabi
 
rankas abi sukausto antrankiai maldos
prieš tyrą akmenį meldžiuos prieš išmintingą kedrų girią
už meilę protėviai numirę iš meilės jų vaikai sapnuos
 
devynis prakaitus nulies
bemiegiai naktį iškankinę.
 
 
 
sensu
 
Pavakare pasilenkęs metu savo liūdną tinklą
į okeanines tavo akis.
Pablo Neruda
 
kai pamilau tavo akių fiziką, ėmė šlubčioti palydoviniai laikrodžiai,
upių deltose išaušo jazminų kvapą sapnuojanti pilnatis,
kraujagyslės pakeitė tikėjimo kryptį, o ant palangės nuvyto kaktusas –
 
dabar galiu šlovinti grožį, tu atskleidei beribę jo būtį,
dabar galiu kvėpuoti, nes kiekvienas įkvėpis – šiltas ir sodrus, nuo šio žinojimo,
nuo tavo lūpų blizgaus žiūrėjimo, taip tviska:
 
vakaro prietemoje tyvuliuojantys žibintai, vėjo gaiva keliaują debesys,
trokštu paklysti mūs rankų dėlionėse, nes dienos per trumpos – pajusti
širdį anapus širdies, tobulą jų glamonių simetriją, tave
 
tokią tikrą nelyg vaizduotė,
tokią artimą nelyg šviesa.
 
 
 
phantasmos
 
Tai, ką labai myli, nebus atimta iš tavęs
Tai, ką labai myli, bus tavo tikrasis paveldas
Ezra Pound
 
žvitrus kriaušių nokimas, vabalėlių ir pievos bendrystė,
šilauogių raizgūs tinklai, virš galvų – avietynai brėkšmos –
 
tik per mylinčiojo žiūros iškreiptybę
užčiuopiam taisyklingą daiktų išsidėstymą
 
delčios atlydys į bemėnulę plynę – tai žengties a cappella:
rikiuojanti krantą prie upės, o upę prie mūsų alsavimo,
kur dangus – debesų žonglierius, pageltusiais pirštais
vis kryžkaulius vėjo tvaraus praskleidžiąs, kad suvilgytų
 
vientisybės šilmė – guvi rimties ekstazė – meilė
 
šilkinio kvapo sklidini hiacintai, ištroškusių želmenų pagirdymas
priešnakčio giesmės sula, melisų ir vyšnių takoskyra
ametisto tyrumo lūpose, širdimi kalba akys, –
skruostų rausvio saldumas, ekvilibrija rankų gelmės,
pašvęstos dienos – dovanotos naktys – vieno kitam.
 
 
 
raudonmedžio gijos
 
Rankos susipina su rankomis, akys nuskęsta akyse, –
šitaip prasideda mūsų širdžių sakmė.
Rabindranath Tagore
 
Nukarūnuok mane, sraunioji lūpų diadema,
tik tavo giesmininkai paukščiai muzika vardu,
kalnų pakrantės krištolas, kalnų rožynas.
 
Ant skruostų įlinkio Ramà liūliuoja rãmumą,
mėnulio riešutą spalvingi vieversiai ridens, –
dangus paliudys aranžuotę žvaigždulių.
 
Gaivi paunksnė dvelkia lūpomis – regiu,
kaip tavo lūpom dvelkia visas šis pasaulis,
tu man totemas, obeliskas, šventykla
 
Zefyro, plaukiančio upe, kur upės plaukia.
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.