Naugarduko gatvė

Autorės nuotrauka

Iš Pylimo gatvės tenka kopti į kalną. Naugardukas – puikusis LDK miestas, kuriame galbūt rezidavo kunigaikščiai. Gatvės pradžioje labai gražu, vilioja restoranai „Tbilisi“, „Kinza“ (Vidurio Azijos virtuvė) ir kaljanų baras. Spalvinga, tarsi pats Naugardukas būtų čia persikėlęs. Žmones pietietiškais veidais veikiausiai atveda kulinarinė nostalgija. Gerokai toliau, gatvei prastėjant, yra ir lenkiškas restoranas „Ponas Tadas“, bet į jį turbūt neičiau dėl išoriškai sterilaus įspūdžio. Toliau – įstaigos įstaigėlės, Kultūros tarybos būstinė, įvairių nereikalingų daiktų ir rūbų krautuvėlės. Suprantama, draudimo paslaugos vykstantiems į Rusiją, Baltarusiją ir pan.; grafičiai „Minsk“ (su karūna) ir Banksy stiliaus „Papa, ne pej!“ (vaikas tempia už rankos vyno butelyje užstrigusį suaugusįjį.) Jaukios gėlių parduotuvėlės, keramikos studija, kurioje galima įsigyti ir molio žaliavų; maža to, už 6 eurus galima ateiti palipdyti, nuraminti nervus. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje (Tolerancijos centre) veikė ekspozicija „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ – mielai būčiau užsukusi, tačiau, norint patekti, reikia spausti skambutį, tad šiek tiek drovėjausi. Kažkokia, matyt, aukštesnioji mokykla; pigios užeigos netolies. Solidesnės apsikaišiusios tautiniais eksterjero motyvais (išmoningai tapytos langinės) – „Molinis ąsotis“, „Senoji trobelė“. Apleistumu šviečia ir Chemijos fakultetas, greta jo – senovinės greitosios tipo autobusėlis su užuolaidomis: balti žirniukai rausvame ir žaliame fone. Išlikę ilgi mediniai namai – asimetriškų formų, tarsi traukinių vagonai. Vilnius man atsivėrė visu grožiu po viešnagės Minske (nors ir Minsko grožio negalėčiau nuneigti). Simboliška, kad Naugarduko gatvę kerta Mindaugo, Algirdo, Švitrigailos, Vytenio gatvės – tikras LDK dvelksmas. Sankryžoje nuo namo šlaitiniu stogu šypsosi agitacinis Šimašius; ironiška, bet atrodo šėtoniškai.

Tolyn Naugarduko gatvė vis negražėja, Naujamiestį nustelbia eklektiška naujoji architektūra. Panašėja į greit priartėsiantį Savanorių prospektą. VGTU Elektronikos fakultetas atrodo kaip bjauri gamykla. Vienišas stūkso medinis namas su tipiniu pjaustinių ornamentu pastogėje. Languose – senoviškos užuolaidos, aštuntojo dešimtmečio buitis. Gretimais, matosi, vienas toks pats jau nugriautas, likę tik į krūvą suversti langai ir šiukšlės. Prieš Migracijos valdybą (Naugarduko g. 100, teko praeiti šimtą namų) – grafičiai ant plytinės sienos: „Migration says: your time is nosing (s pastarajame žodyje perbraukta, prirašyta th). You are the ½ of a person (the pataisyta į a). Borders make profit.“

Pasų poskyryje zuja daug žmonių, maža mergaitė su mama kalba itališkai. Daili romė su turbanu ant galvos bando susigaudyti paslaugų numerėliuose, prie jos prieina paslaugi darbuotoja. Mane tame atviros visuomenės akvariume irgi fotografuoja, ima pirštų atspaudus ir parašą. Biometrinėje nuotraukoje atrodau kaip tikra nusikaltėlė. Pasas pakeistas, tapatybė ne.

-gk-