AINĖ JACYTĖ, PRAKTIKA

Du žvilgsniai

 AINĖ JACYTĖ

Besipraktikuojantys žvalgai

Kiekvienas savyje turime „žvalgą“, kuris kritišku žvilgsniu „skenuoja“ praeivius gatvėje, kaimynus pro daugiabučio langą ar sutiktus pažįstamus. Juk visai smagu centrinėje miesto alėjoje ant suolelio madingai gurkšnoti kavą iš popierinio puodelio ir galvoti praeiviams vardus, kurti dramatiškas jų gyvenimo istorijas ar, užmetus koją ant kojos, taisyti jų stiliaus klaidas. Retkarčiais tokia atsipalaidavimo ir proto pailsinimo forma tampa priimtina; atrakcija kasdienybėje, drumzlinoje ir įgrisusioje.

Praktika. Stebėjimas. 2014

Praktika. Stebėjimas. 2014

Menininkų duetas „Praktika“ žvalgymąsi atlieka iš savo namų balkono, lyg tarp kitko tykodami priešais esančio bendrabučio „veikėjų“. Fotografijoje „Stebėjimas“ fiksuojama balkono erdvė, kuri sykiu ir asmeninė, ir atvira. Tai dar namai, bet žvilgsniu lankytis juose gali kiekvienas smalsesnis „žvalgas“. Fotografija užmezga dialogą, jis krypsta link apmąstymų apie vienatvę, susvetimėjimą, visuomenės socialinius sluoksnius. Tai tik dalis temų, tačiau manęs ši fotografija nenuteikia slogiai. Balkone, kuriame lyg atviroje galerijoje „išeksponuoti“ džiūstantys skalbiniai, telefonu kalbančio apsinuoginusio, įdegusio vyro figūra. Monotoniškos kasdienybės akimirka savo estetika primena amerikiečių tapytojo Alexo Colville’io (1920–2013) kūrinius. Juose personažai visada vaizduojami po vieną, paskendę mintyse, žvelgiantys į tolį ar besiilsintys. Užtenka minutės įsižiūrėti, pastebėti detales ir vangus veiksmas įgauna pagreitį. Taip ir dueto „Praktika“ fotografija: iš pradžių primena panašų vaizdą, kokį regiu ir pro savo langus. Jis nei nustebina, nei pernelyg sudomina.

Galvoju, būtų įdomu, jeigu nepažįstamasis perskaitytų šį tekstą. Gal sulaukčiau atsakymo į bent vieną savo klausimą. Jei, žinoma, jis prisimintų. Kasdienės akimirkos išblunka, užleisdamos vietą naujoms.

 —

PRAKTIKA

Stebėjimas

Vidutiniško Lietuvos miesto vidutiniškame gyvenamajame rajone apstu socialinio spalvingumo. Čia gyvena įvairiausių profesijų atstovai: santechnikai, mokyklos direktoriai, suvirintojai, slaugės, socialiniuose būstuose glaudžiasi socialiai remtinos daugiavaikės motinos, pensininkai, auginantys savo vaikų emigrantų paliktus anūkus, nuolat darbą keičiantys alkoholikai, narkotikų prekeiviai ir pan. Nors posovietinėse šalyse vidutiniški gyvenamieji rajonai standartizuoti ir vizualiai gana identiški, vidiniai gyventojų „urveliai“ spinduliuoja įvairove.

Vidutiniškus Lietuvos gyvenamuosius rajonus galima suskirstyti į labiau prestižinius arba skirtus socialiniam paribiui. Tarkim, viename rajone gali dominuoti naujos statybos namai, kitame – į dangų besistiebiantys pilkieji sovietiniai monolitai, trečias gali pasitikti „chruščiovkėmis“ ir bendrabučiais, vadinamaisiais „barakais“. Sovietams, be abejo, reikėtų „padėkoti“ už tokį masinės standartizacijos palikimą. „Urvelių“ interjerus taip pat buvo siekiama kuo labiau standartizuoti, o „urvelių“ gyventojai dažnai būdavo klasifikuojami pagal kombinatą ar profesiją. Tokį išrūšiavimą ryškiausiai atspindėdavo „barakai“. Jie dažnai būdavo skiriami jaunoms šeimoms arba kokios nors „gildijos“ atstovams. Juose taip pat glausdavosi dėstytojai ir studentai. Tačiau atgavus nepriklausomybę dažname gyvenamajame rajone įmaišyti „barakai“ palaipsniui įgavo kiek kitokį atspalvį. Čia retai kada apsigyvena jauni proletarai. Šiandien juose dažniausiai glaudžiasi alkoholikai, narkomanai, prostitutės, narkotikų prekeiviai. Žinoma, tarp jų įsimaišo ir vidutiniškos darbo liaudies atstovai, tačiau jie neginčijamai yra užgožiami spalvingosios „barakinių“ masės.

Gyvenant „barako“ kaimynystėje pro langą galima stebėti melodramą. Jos problematika dažniausiai sukasi apie tą pačią ašį – ar buvo ką šiandien gerti, ar yra ką rūkyti, tada eina seksualiniai poreikiai ir maistas. (Iliustruojant galima papasakoti moters ir dviejų vyrų istoriją: iš pirmame aukšte esančios parduotuvės išeina du lengvai apšilę vyrai. Prie parduotuvės stoviniuoja dvi taip pat lengvai įšilusios damos. Viena iš jų, žiemą dažniausiai dėvinti rožinį gėlėtą chalatą, prieina prie vyrų ir bando išsiprašyti cigaretės, tačiau anie visai nenusiteikę su ja bendrauti, todėl šiurkščiai ir pabrėžtinai nemandagiai bando ją atstumti. Ji, žinoma, moteris, ne iš kelmo spirta, kaip ir anie vyrukai, žodžio kišenėje neieškanti, tad supykusi taria: „Kaip vakar p…t – tai gerai buvo, kaip šiandien rūkyt – tai jau gaila.“ Apmaudu, tačiau jokie argumentai nepadėjo jai išsiprašyti cigaretės. Nors neabejotina, kad jie visi po kelių valandų jau bus pamiršę nemalonų pokalbį ir toliau gers, rūkys, pyksis, taikysis, miegos ir vėl gers.)

Gyvenant vidutiniškame Lietuvos gyvenamajame rajone, „barako“ kaimynystėje, kyla klausimas: kiek sovietinių „barakų“ gyventojai yra patenkinti savo padėtimi? Įdomu, ar jiems reikia ir įmanoma pagelbėti? Ir, kad ir kaip spalvingai bei juokingai atrodytų jų kasdienybė, kai į jų klajones yra įtraukiami mažamečiai vaikai ar kūdikiai, „barakinių“ kuriamos situacijos įgauna dar vieną atspalvį. Lietuviškojo „geto“ vaikai nuo pat gimimo yra įsukami į savo aplinkos ratą. Dažnai galima pamatyti, kaip jauni, dar tik į trečią dešimtį bekopiantys vyrai, „barako“ pirmame aukšte esančioje parduotuvėje prisipirkę pigiausio alaus, eina gerti į gretimą pušynėlį. Kartu jie vedasi ir savo mažamečius sūnus, prieš tai „pasiuntę“ vaikų motinas. Atsikratę „bobų“, sūnums pasakoja, kaip turi elgtis tikri vyrai ir kokia yra tikrų vyrų paskirtis.

Galima matyti, kaip susipykę sugėrovai pradeda spardyti kažkuo prasikaltusį „draugą“. Visą šį veiksmą stebi mušamo vyro pradinukas sūnus – jis krenta ant spardomo tėvo ir bando jį apsaugoti, o mušančiųjų verkdamas maldauja, kad liautųsi. Galima matyti ir jauną „šeimą“ – kelių mėnesių kūdikio motina mėgsta artimai draugauti su visais tos šeimos vyriškosios lyties atstovais. Kūdikis, žinoma, šioje šeimoje nereikalingas nei tėvui, nei motinai. Tačiau juo rūpinasi vienas ramesnio būdo draugas. Kol tėvai užsiima vienas kito stumdymu ir siuntinėjimu, jis vaikšto su vežimėliu aplink bendrabutį. Tėvystės klausimas čia, matyt, nėra labai svarbus.

Gyvenant vidutiniško Lietuvos miesto vidutiniškame gyvenamajame rajone, „barako“ kaimynystėje, kiekvieną dieną galima stebėti spalvingas istorijas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.