Poezija
Dariuszas Suska – 1968 m. Zlotoryjoje gimęs lenkų poetas ir prozininkas, pagal išsilavinimą – fizikas. Dabar gyvena ir dirba Varšuvoje. Nuo 1992 iki 2012 m. yra išleidęs šešias poezijos knygas, dukart – 2001 ir 2005 m. – nominuotas prestižinei lenkų literatūros premijai „Nikė“.
Rūsys
Annos Pavlovos piešinys
Pilnas liūdesio, ir kodėl jį nešiojasi savyje?
Keturiasdešimtmetis kareivėlis, tų tamsumų valdytojas atskilusia galvele, kurią jam taip skauda, jog stengiasi gerti vaistus ir laikytis arčiau langų. O juk kažkas jau išvalė tą labai nelaimingą istoriją, kurią jis laikė apglėbęs, į tolimiausią kampą sušlavė. Tai be jos jo gyvenimas dar kartais švyti Neaiškia ryškia šviesa, kai sapnuojasi vaikai. 2009 metų birželio mėnesio autobiografija Gyveno ilgai ir laimingai, o paskui jam praėjo. Vakar akacijos žiedai. Krito ant jo, kai sėdėjo ant suolelio, o aukštai dangus aklas žiūrėjo. Į nieką, į jį. Vakar akacijos žiedai. Krito į dangų. Buvo ir nebuvo, ak, visas krintančiam sniege. 2109 metų biografija Berniukas lipa laiptais oro akivaizdoje. Laiptai aukšti, mokykla iš vokiečių laikų. Neturi vardo, negimė ir niekur negyveno – taip buvo, tas miestas, atsispindintis upėje, o gal akyse, nes klastingas blyksnis atsispindi akmenyse, blyksi ir yra berniukas, kuris yra mergaitė ir neturi vardo, kai lipa laiptais, nes pačią švariausią žiemą išsikraustė. Matai? Dar prieš atvykdamas. Iš niekur žiūrėjo, kaip eina į vokišką mokyklą, bet tai ne jis. Buvo, nors anksčiau išėjo. Niekados negimė. Gyvenimą susidėliojo iš gabaliukų. Kita stotelė Marymont Lango stikle priešais jis mato, kad jos nėra. Sulaukė keturiasdešimties ir yra permatoma. Ant metro vagonų kapsi, kap kap, žiema. Jis yra jos metų, tas vyrukas, tačiau sekioja akimis dvidešimčia metų jaunesnę, ji yra kaip oras, lango stikle priešais jis mato, kad jos nėra. Įkyriai kaip debesėlis, kurį šviesa sutrins į milijoną snaigių, kai gyvenimas krustels, ant vagono grindų kapsi, kap kap, slapčia, matosi, užmetus akį į bendrakeleivius, kad tas ką tik įlipo, o ta rengiasi išlipti, perkopė keturiasdešimtmetį ir yra permatoma, mama su mažu berniuku, gugu gaga gigi, gražiai šypsosi, puiki scena, lango stikle priešais jis mato, nėra laiko, ant vagono grindų kapsi, kap, pro pirštus, kita stotelė Marymont skamba kaip pokštas, jiems sukako po keturiasdešimt ir yra permatomi metro kėdėms. Kortos išdalintos dar prieš jai gimstant. Jam, kai jo jau nebus. Lango stikle priešais jie mato, kad yra visur. Ant metro vagonų kapsi, kap, kap, žiema. 2008 metų liepos 24 diena Mirtis turėjo į mane išimtines teises, bet nebuvau mirtimi: Iškasinėjo tave iš manęs, bėrė ant aukštų laužų. Vaikams, kuriais aš buvau, kartais sapnuodavosi: Mirtis turėjo į juos išimtines teises, bet jų pačių nebuvo. Vėlyvas balandis Pastebėjo, kaip bitės pakėlė į orą Nukirstą vyšnią – virš pelkėto tvenkinio akies. Tai turėtų būti religija, pamanė, o anksčiau Vertingas vabzdys mutantas iškėlė sunkią šaką Virš nendrių kupsto taip, tarsi nebūtų traukos jėgos. Ir bičių pasaulyje jos nėra, pagalvojo, o gal Yra, bet negalvok, taip tik blogiau. Apglėbė tą šaką negalvodamos, pamanė, Negalvodama mane apglėbk, būsim kaip jos, Net jeigu mūsų jau nėra niekieno mintyse Skęsime, anti-gėlės, apglėbtos, Spiečius pakibo vietoje, paleido šaką, plaukė vyšnia, Net jeigu mūsų nėra, nesudrumstame vandenyje. Jis dar pakilo ir nutūpė jos akyse, greta, Tarsi norėjo nuskristi, tačiau apsigalvojo, Galų gale švelniai palytėjo pirmą iš gėlių Bučiniu, bylojančiu: buvai man viskas, Ir tada išnyko. Akimirką dar truko Keista bičių meilė lediniame vėjyje, Vienas nirtulingas dvelktelėjimas, ir buvo po visko: Net jei tavęs nėra, apglėbk orą, Tebūnie tai oro mylėjimo religija, Be reikšmės, be prasmės, kai kvėpavimas ateina Tik kaip kvėpavimas, o ne kaip žodžiai, taip tik blogiau. Tebūnie tai religija be tikėjimo, Kad tiesiog esi ir gyveni, neturinti tikslo, Net jei mūsų nėra, neša mus bitės, Ir iškrisime, anti-gėlės, nesudrumstu baltumu.zeszytypoetyckie.pl
Vertė Žilvinas Norkūnas
