Liudininkės ir Viktoras

Andrejis Dripė – latvių publicistas, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje rašęs apybraižas apie klystkeliais pasukusius berniukus ir mergaites. Dripės „Auklėtojo užrašai“ („Kolonijos auklėtojo užrašai“ ir „Na, o mergaitės?..“) pasirodė leidyklos „Šviesa“ serijoje „Namų židinys“ 1990 metais.

Lietuviškojo leidimo įžangoje autorius rašo jau septintojo dešimtmečio pradžioje dažnai išgirsdavęs klausimą: „Kodėl jūs taip mažai kalbate ir rašote apie mergaites? Kodėl neliečiate tokių svarbių dorovės temų?“ Gyvenimas ir darbas, pasakoja Dripė, tuokart jam klostėsi taip, kad daugiausiai reikalų turėdavo su berniukais ir vaikinais, be to, ir jo paties šeimoje augo tik sūnūs. Su mergaitėmis susidurdavo retai. Tad, visuomenės paskatintas, publicistas ėmė daugiau dėmesio kreipti į gražiausią ir geriausią žmonijos dalį. Taip atsirado knyga „Na, o mergaitės?..“

Anot Dripės, visa tai, apie ką buvo rašoma 1975 metais, tapo dar aktualiau 1990-aisiais. Tik prie senų bėdų prisidėjo naujos. Kai valstybėje vyko persitvarkymo procesai, buvo pats laikas pervertinti tą visiškai gera laikytą auklėjimo ir perauklėjimo sistemą. Greta globalinių žmonijos išlikimo problemų, pasak Dripės, labai aktualios pasidarė sąvokos „moteriškumas“, „motinos pareiga“, „moters garbė“. Autorius neketino „atšaukti“ vyro atsakomybės, tačiau teigė, kad niekas nepaneigs milžiniško moters vaidmens kuriant namų ir šeimos klimatą.

Ką gi persitvarkančiai Latvijai ir kartu Lietuvai siūlė autorius? Deja, tą pačią sovietinę vyro, moters ir šeimos ideologiją, kad šeima – draugiškas darbo kolektyvas, kurio pagrindinis uždavinys – gimdyti ir užauginti vaikus. Jis rašė: „Pažvelkime į Salaspilio motiną. Didinga betono figūra sukrečia savo stiprybe. Šios moters rankose nėra ginklo, bet ji nepalaužiama savo kančios heroika, ji yra pranašesnė, neišmatuojamai tvirtesnė už brutalią jėgą. Tokios moterys laiko pasaulį. Ir įsivaizduokime šalia jos tą šiuolaikinę merginą, besišaipančią iš kančių. Figūrėlę melsvai dažytais vokais ir „burtininkės“ šukuosena. Salaspilio motina žvelgia į amžinybę, ši mergužėlė – į savo madingų aulinukų galus.“ „Auklėtojo užrašuose“ aptiksime ir vieną svarbiausių sovietinės ideologijos taikinių – seksualumą, kurio neturėjo rodyti nei žmogaus apranga, nei kalba, nei saviraiška: „Tik pažvelkime į vieną kitą merginą, mūvinčią džinsais. Ir mergužėlė pasijunta lyg ant pavasario žolytės paleistas veršiukas – uodega švyst aukštyn, ir strapt, strapt pasišokinėdama per gyvenimą. O gyvenimas, deja, ne veršių apluokas, ir labai dažnai paaiškėja, jog tam „šauniam berniokui“ sekasi nekaip, nes tai joks berniokas, o mergina. Ir kalti anaiptol ne džinsai, šitai turbūt kiekvienas supranta, kaltas yra iš berniukų nusižiūrėtas gyvenimo modelis.“

Siūlytume Dripės samprotavimus, kaip „moterų emancipacijos neigiamybės mums atsirūgsta vis karčiau“. Ir kartu klaustume, ar latvių publicisto svarstymai vis dar aktualūs „persitvarkiusiai“ Lietuvai.

 Vidas Dusevičius

Kaltinamasis, vadinsime jį Viktoru, šaukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal baudžiamojo kodekso 112 straipsnio II ir III dalis (apkrėtimas ir pavojaus sudarymas apkrėsti venerine liga). Šis straipsnis ligi šiol dar taikomas mažai, jis daugiau egzistuoja tik teoriškai.

Nukentėjusioji yra atsakovo žmona, bet dėl Viktoro lengvapėdiško elgesio liga gresia ir kitoms moterims. Jis sirgęs sifiliu, gydęsis, bet medicinos įstaigų nustatyto saugojimosi termino nesilaikęs ir vėl pradėjęs santykiauti su atsitiktinėmis pažįstamomis. Todėl, be dar nevisiškai pagydyto sifilio, susigriebęs gonorėją ir ja apkrėtęs žmoną. Per nepilnus vienerius metus Viktoras yra santykiavęs beveik su visomis teismo salėje esančiomis liudininkėmis ir, žinoma, dar su kitomis moterimis, kurių kol kas nepavyko surasti. Tai reiškia, kad Viktoras jų nenori prisiminti, o kai kurių gal ir tikrai nebeprisimena. Neišaiškinta lieka ir ta moteris, iš kurios ligą gavęs jis pats.

Atsakovas elgiasi ramiai, laisvai, bet ne įžūliai. Argi pirmą kartą jis turi reikalo su šitokiomis įstaigomis, procedūra jam žinoma, teisėjas pažįstamas. Kad ir taip, bet galima justi jį jaudinantis dėl savo tolesnio likimo, tačiau šis nerimas netrukdo tarpais vis mesti akį tai į žmoną, tai į buvusias partneres ir taip lyg kaltai, lyg valiūkiškai šypčioti. Tačiau šypsodamasis šis juodbruvas vyriškis atrodo net ypatingai, begėdiškai patrauklus, tarsi satyras, žvelgiantis į savo girios mergeles. Tikrai geroko moterų pulko (ypač jei dar pridėsime tas, kurių nėra teismo salėje) per vienerius metus būta jo rankose! Kitas nė pusės jų per visą gyvenimą nėra turėjęs.

Viktoro lovos partnerės elgiasi kitaip. Lyg kokios grafienės, čia pakviestos per nesusipratimą, lyg ir artistės, dar nevisiškai įsijautusios į vaidmenį ir sunkiai jį vaidinančios. Tačiau viską nustelbia pranašumo jausmas ir iššūkis: „Tu sėdi štai tarp milicininkų, Viktorai, o mes tik nekaltos liudininkės. Tave nuteis ir patupdys į cypę, o mes sau ramiai džiaugsimės.“ Anei užuojautos, anei ženklo lygybės, anei noro dalytis bendru likimu – vien tik šypsenėlės viena kitai ir šnairavimas į Viktoro žmoną, kuri sėdi atskirai, kiek įmanoma atokiau nuo šio būrio.

Larisa šiemet taip pat persirgo gonorėja, kai santykiavo su Viktoru, jau buvo laikoma išgydyta. Apie tai liudija venerinių ligų dispanserio pažyma. Larisos sąžinė švari, ji nieko nėra užkrėtusi, bent jau niekas nėra ja skundęsis, nėra jos nurodęs. Iš ko ji pati tą ligą gavusi, aišku, nežinanti. Rozita šiais metais gonorėją „susigriebė“ net du kartus. Pirmą sykį – iš buvusio vyro, antrą – iš nežinomo asmens. Šiaip ar taip, tie du kartai bent užregistruoti, nes gydymas vykęs specialioje ligoninėje. Jos laimei, ji irgi pasirodo besanti skaisti ir tyra tarsi lelijos žiedas – pasitaikyk tu man! – su Viktoru santykiavusi, dar būdama sveika.

Štai nedidelė jos pasakojimo ištraukėlė: Pirmąjį Viktoro apsilankymą aš prisimenu gerai. Nenorėjau su juo prasidėti, nes buvo per daug girtas. Bet jis taip ėmė kibti prie manęs, kad išsigandau, jog sudraskys mano naująjį kelnių kostiumą. Kad taip neatsitiktų, man nieko kito ir neliko, kaip pačiai nusirengti.

Arijos, kaip ir dera „padoriai“ mergaitei, ši liga taip pat neaplenkusi. Oficialiai ji gydžiusis prieš porą mėnesių, nes Viktoras ją nurodęs kaip savo partnerę, ir tada patikrinus paaiškėjo, jog daili, liekna, stikliniais auskarais pa­sipuošusi mergužėlė yra „netyčia“ ir „nežinia nuo ko“ apsikrėtusi. Viktoras šiuokart nekaltas, nes didelėmis pastangomis buvo ištirta, jog tuo metu, kai ji šiam pasitarnavusi, jis dar nesirgo, ji – taip pat. Galinos bei kitų draugužių pastarojo meto biografija beveik tokia pat, tad nėra tikslo nė kartoti. Visa merge­lių puokštė tarsi iš vieno darželio suskinta. [...]

Ir juo daugiau imi klausytis, juo labiau nesusigaudai, kada kuri buvusi sveika, o kada ligonė, kuri santykia­vusi su Viktoru pirmiau, o kuri vėliau. Pats Viktoras tuos nuotykius prisimena kaip per miglą, na, o mergučės irgi kalendorių nesklaidė, be to, ir lankytojų juk buvę tiek daug.

Ir tada staiga, viso to besiklausant, kraupiai nuogas iškyla klausimas: „Betgi apie ką čia kalbama?“ [...]

Anksčiau tokias moteris kaip Viktoro draugužės nė nesuabejoję trumpai drūtai vadindavo vienu taikliu žodeliu, kuris laikomas neliteratūriniu, tad, nors ir visų žinomas, popieriuje šiaip jau nerašomas. Vietoj jo oficialiai mes šiandien vartojame kuklų ir ne visai tikslų pasakymą – „lengvo elgesio moterys“. Norėdami pasakyti įmantriau, sakome – „amoralios“. Amoralios – vadinasi, be moralės, tokios, kurios nepaiso auklėjimo keliu perimamų normų ir tradicijų, – jų neperėmusios, prasmuko į gyvenimą pusžalės.

O čia jau sunkus pokalbis. Sunkus visų pirma todėl, kad šiomis temomis beveik išvis nekalbama konkrečiai ir dalykiškai. Yra tik šiaip pašnekėjimų, bendrų pagraudenimų ir gražių žodžių, tuo tarpu į tai, ką matome kasdien, dažnai žiūrime pro pirštus. Be to, lyg ir nemandagu, lyg ir nepatogu pradėti kalbą šia tema. Visi žavisi rožėmis, o čia mat atsirado toks, kuris pirštu rodo į rožių šešėlyje tarpstančias dilgėles ir balandas. Kam gi tai reikalinga, kodėl turime žiūrėti būtent ten? Džiaukimės tik tuo, kas gera, kas gražu, dėkimės, kad šių piktžolių nė nėra. Taip daug ramiau. O galgi ilgainiui jos ims ir išnyks pačios. Antra, toks pokalbis yra sunkus jau vien todėl, kad čia susiduriame su moterų lygiateisiškumo klausimu, su laisve pačioms tvarkyti savo gyvenimą. Galbūt todėl taip daug žmonių į lengvo elgesio moteris žiūri labai atsargiai, santūriai, netgi supratingai, nes lygiateisiškumo sąvoka yra šventa ir neliečiama, ji yra tarybų valdžios laimėjimas. Žmonės jaučia, kad šalia to, kas pozityvu ir sveikintina, yra pramintas ir šunkelis, tačiau kurgi prasideda ta riba, kaip ją apčiuopti ir vertinti, taip niekas ir nesupranta arba dedasi nesuprantą.

Dažnai tenka išgirsti samprotaujant ir šitaip: „Argi moteris yra išimtis? Seniau šitaip gyventi buvo leidžiama tik vyrams, o moteris už tai smerkdavo. Dabar jos gali elgtis visiškai taip pat, ir tai visiškai natūralu. Senieji papročiai nebegrįžtamai praėję.“ Tokia nuomonė turi savo logiką. Šie klausimai, girdi, liečia kiekvieno žmogaus asmeninį gyvenimą, ir tvarkyti jį savo nuožiūra turi teisę tiek vyrai, tiek ir moterys. „Kiekvienas turi teisę mylėti“, – sako mergaitės. [...]

Sveiką žmonijos savisaugos instinktą teisingai atspindi tokia išvada: moters paleistuvystė padaro daug daugiau blogio negu vyro ištvirkavimas, ji yra kenksmingesnė tiek jai pačiai, tiek ir visai visuomenei. Juk būtent moteris yra namų židinio saugotoja, vaikų augintoja, namų jaukumo ir geros atmosferos kūrėja, viso to, be ko žmogaus emocinis gyvenimas, jo vystymosi pradai būtų neįmanomi. Šis palankus klimatas pirmiausia reikalingas vaikams, paskui pačiai moteriai, žinoma, taip pat ir vyrui. Jį griaudama, moteris griauna savo vaikų ir savo pačios pasaulį. Girtuoklis ir ištvirkęs vyras yra didžiulė nelaimė, bet galima tikėtis, kad žmona ir motina netgi be jo kažką dar pajėgs išgelbėti. O jei nusirita moteris, šeima pasmerkta pražūčiai.

Juk tai moteris lemia bendrąjį dorovės lygį, o ne atvirkščiai, kaip daugelis stengiasi įrodyti. Ten, kur daugėja pasileidusių moterų, atitinkamai daugėja ir tokių vyrų. Tik moteris koreguoja ir lemia moralinį klimatą. Ne veltui juk pabrėžiama, kad trapūs moters pečiai laiko pasaulį ir visa tai, kas jame yra gera, žmogiška. Ir pati moteris šitai labai puikiai suvokia bei jaučia, todėl ji visais laikais ir būdavo pati pirmoji ir griežčiausioji savo puolusių sesių smerkėja. Vyrai tai darydavo kur kas santūriau.

Iš: Andrejis Dripė. Auklėtojo užrašai.

Vertė Renata Zajančkauskaitė. Kaunas: Šviesa, 1990