Antidarbas

Antidarbas – tai moralinė alternatyva „darbo“ manijai, kuri mūsų visuomenę vargina pernelyg ilgai. Šis projektas skirtas iš esmės persvarstyti darbą ir poilsį. Be to, tai tarsi kognityvinis priešnuodis prieš kenksmingą „sunkaus darbo“ kultūrą, užvaldžiusią mūsų protus ir brangų laiką.

Šiais metais įvyko didelių permainų. Politikams pamokslaujant apie „sunkiai dirbančias šeimas“, žaibiškai pasklido Besąlyginių bazinių pajamų idėja, kurią kaip ilgalaikę strategiją priėmė Žaliųjų partija (Didžiojoje Britanijoje – Ž. D.). O štai dėl socialiniuose tinkluose rengiamų akcijų kompanijoms ir labdaros organizacijoms sunkiau gauti naudos iš priverstinio darbo programų, daugeliui žinomų kaip „įdarbinimo sistema“.

Faktai ir skaičiai iš esmės nepagrindžia rožinėmis spalvomis piešiamo politinio požiūrio į darbą. Tyrimai ištisai rodo, kaip darbas daugelį iš mūsų palieka skurde, maža to, jis dar sargdina, varo stresą, vargina ir demoralizuoja. [...]

Tačiau vien faktai ir skaičiai pokyčių neatneš. Mūsų kognityvinės darbo nuostatos yra anachronistiškos. Egzistuojančios šios srities kalbos / sąvokų struktūros nėra neutralios – jos iš anksto nuteikia mąstyti konservatyviai. Dešiniųjų žiniasklaida nuolat kalba apie „vengiančius darbo“ etc., nes tai suaktyvina moralinį užtaisą turinčias nuostatas, kurių neįmanoma ginčyti vien faktais. Antidarbas atkreipia dėmesį į šią moralinę dimensiją ir persvarsto visą problemą progresyviu požiūriu.

 

Esama moralinė prielaida – darbas kaip dorybė 

„Darbas“ yra laikomas dorybe, tačiau jis apima platų moralinį spektrą: pradedant labdaros organizacijomis ir menu, baigiant priverstiniu darbu ir bankininkyste. Tikėjimas įgimtu moraliniu darbo gėriu istoriškai buvo taikomas socialinėje inžinerijoje, ypač pereinant nuo žemdirbystės į pramonę, kai darbininkams motyvuoti ir bausmėms, tokioms kaip plakimas ir „dykinėtojų“ įkalinimas, pateisinti buvo pasitelkiama protestantiška darbo etika. (Knygoje „Anglų darbininkų klasės atsiradimas“ (Making of the English Working Class) istorikas E. P. Thompsonas aprašo, kaip protestantiškų sektų, tokių kaip metodizmas, etosas sukūrė veiksmingą gamyklų savininkams reikalingo disciplinuoto, punktualaus darbininko prototipą.)

Tariami darbo pranašumai visada apėmė kur kas daugiau už jo naudą ar rinkos vertę. George’as Lakoffas, kognityvinės lingvistikos atstovas, pateikė nuostatos „dirbti – tai paklusti“ paaiškinimą. Pirmoji dorybė, kurios išmokstame vaikystėje, yra paklusti tėvams, ypač atliekant darbus, kurie mums nepatinka. Vėliau, suaugus, mums moka už tai, kad paklustume darbdaviams, – tai vadinama darbu. Darbas ir dorybė tokiu būdu sujungiami mūsų smegenyse kaip paklusimas valdžiai. Tai ne vienintelė kognityvinė nuostata darbo pranašumams apibūdinti, tačiau ji nuolat palaikoma to, ką Lakoffas vadina konservatyvia moraline „griežto tėvo“ sistema.

Pavyzdžiui, šio „griežtumo“ moralinė nuostata slypi dabartinėje socialinio aprūpinimo sistemoje. Tiems, kurie nepaklūsta privalomam „darbo ieškojimo“ režimui, vis dažniau taikomi baudžiamieji metodai – šiai tendencijai pritaria daugelis politinių partijų. Politikai giriasi „griežtu požiūriu į išlaikytinius“, o kai kalba apie „ryžtingus veiksmus“ prieš „užkietėjusius bedarbius“, pagalvotum, kad šneka apie nusikaltėlius.

Bausmės akcentavimas yra nusiteikimo paklusti ženklas. Pats darbas istoriškai yra bausmė už nepaklusnumą, kaip iliustruojama Pradžios knygoje – Adomas ir Ieva neturėjo dirbti, kol nesulaužė Dievo draudimo, tada jis paskyrė jiems darbą kaip bausmę:

tebūna už tai pasmerkta žemė, –

triūsu maitinsies iš jos

visas savo gyvenimo dienas.

Nemokamas darbas, arba „viešieji darbai“, teismų vis dar kartais skiriami kaip bausmė. Panašiai ir įdarbinimo programos taiko privalomą darbą be atlygio – tai labai primena bausmę už nedarbo „nuodėmę“.

Įdarbinimo programos iliustruoja skirtumą tarp nuostatos ir interpretacijos. Kognityvinė nuostata yra paternalistinė, moraliai griežta, grįsta bausme (panašiai kaip „viešieji darbai“), o politikai tai interpretuoja kaip „pagalbą“ žmonėms „integruotis“ į visuomenę. Bet juk nuoširdi pagalba neturėtų grėsti turimų menkų pajamų praradimu.

Moralės požiūriu atrodo, kad politikai, didžioji dalis žiniasklaidos ir didelė dalis visuomenės vis dar yra užstrigę puritoniškuose principuose ir scenarijuose, kurie Reformacijos ir pramonės revoliucijos laikotarpiu Anglijoje, Amerikoje ir daug kur Europoje darė poveikį visuomenės darbo ir dykinėjimo nuostatoms. Beje, skaitant ankstyvuosius pasakojimus apie požiūrį į tuos, kuriuos Kalvinas vadino „tingiais dykinėtojais“, netgi gali aplankyti stiprus déjà vu jausmas. Krikščioniška labdara – kalvinistų stiliumi – neteikė pagalbos „nedirbantiems vargšams“, į juos buvo žiūrima kaip į likusius už Dievo išrinktųjų ribos, taigi neišgelbėjamus. Skurdas vis dar plačiai laikomas moraline individo nesėkme, nebent yra demonstruojama nepertraukiamo sunkaus darbo saviplaka.

Beje, jei manote esą laisvi nuo šio moralinio scenarijaus, išmėginkite eksperimentą: visą dieną praleiskite lovoje absoliučiai nieko neveikdami, tada dar dvi dienas pratinginiaukite – prabangus, savo silpnybėms nuolaidžiaujantis tingėjimas, relaxo supremo. Nedarykite nieko, kas nors kiek primintų darbą. Tuo pat metu stebėkite savo reakcijas ir nuotaikas. (O jeigu prasilaušite, sustos laikas ir pajusite išlaisvinantį potyrį tiesiog būti… sveikinu – tai antidarbas.)

 

Laisvalaikis – geroji darbo pusė

Laisvalaikio sąvoka darbo sampratą tik sustiprina. „Laisvalaikis yra ne-darbas, skirtas darbui. Laisvalaikis yra laikas, praleistas atsigaunant po darbo ir siautulingai, tačiau beviltiškai mėginant apie darbą pamiršti“, – rašoma Bobo Blacko esė „Darbo panaikinimas“ (The Abolition of Work).

Daugelis norėtume kur kas daugiau laisvalaikio – svajojame apie tai. Tačiau tikime, kad už jį reikia susimokėti. Todėl piktinamės bedarbiais dėl jų (įsivaizduojamo) „dykinėjimo kiaurą dieną“, o patys tapatinamės su savo darbais ir teisuoliškai bambame ar giriamės savo sunkiu darbu kaip išprotėję individai bihevioristų „skaldyk ir valdyk“ eksperimente.

Manoma, kad laisvalaikį, kaip ir laimę, reikia nusipelnyti darbu. Pagrindinė tokio mąstymo nuostata yra ta, kad nuolat esate nevertas – kad atpildas, t. y. laimė, visada priklausys nuo to, kaip ištversite kokią nors nemalonią veiklą (pavyzdžiui, „sunkų darbą“). Ir tokį požiūrį galėtume surasti ankstyvosiose moralinėse idėjose – pavyzdžiui, prigimtinės nuodėmės ir atpirkimo per kančią, – tačiau svarbus dalykas yra tas, kad archajiškai suvokdami darbą ir poilsį sergame sunkia ir nuolatine kultūrine neuroze.

Šalia šios darbo / laisvalaikio neurozės dar yra vartotojiškumas – supratimas, kad leisdami pinigus tapsime laimingi. Tai tarsi karamelės sluoksnis ant prasto puritoniško obuolio. Jei išleisite užtektinai pinigų, kad gautumėte (reklamuojamas) sąlygas laimei, neurozė iškils kaip atsitiktinis rūpestis ar miglotas kaltės jausmas, kad dirbate nepakankamai sunkiai. [...]

 

Antidarbas ir radikali politika

Žinoma, daugelis priešinasi vartotojiškumui dėl moralinių priežasčių. Anti-vartotojiška ir anti-kapitalistinė politika paprastai kreipia dėmesį į korporacijų godumą ir jo pasekmes, o ne į darbo etiką ir darbo maniją. Užimtumo didinimas yra dažnai nebyliai suvokiamas kaip naudingas, o kartais net skatinamas. Pavyzdžiui, Michaelas Albertas iš „ZNet“ „The Guardian“ straipsnyje teigia, kad „visiškas užimtumas“ turėtų būti vienas iš pagrindinių judėjimo „Occupy“ reikalavimų.

Čia matau daug ironijos. Kaip pažymi Sharon Beder knygoje „Parduodant darbo etiką“ (Selling the Work Ethic), kapitalizmo sistemos iškilimas nuo tradicinių turto ir galios koncentracijų skyrėsi būtent moraliniu darbo etosu ir protestantiško stiliaus disciplina: „Protestantizmo asketiškumas garantavo, kad pinigai, uždirbti kapitalistų, nebus išleisti nuostolingai, bet bus reinvestuoti, kad sukurtų daugiau kapitalo.“

Nors religinės šio etoso šaknys vėliau užleido vietą „utilitariniam pasaulietiškumui“ (kaip pavadino Maxas Weberis), moralinis darbo kaip dorybės supratimas tebetarnauja didžiojo verslo ir konservatyviosios politikos interesams. Tačiau, užuot šią problemą performulavę moralės požiūriu pagal progresyvų supratimą, daugelis esančių kairėje priima egzistuojančią etiką kaip savo pačių, visiškai susitapatindami su „sunkaus darbo“, „visiško užimtumo“, „griežtai su vengiančiais darbo“ ir pan. naratyvu.

Tad protestuojant prieš vartotojiškumą ir kapitalizmą moralinis status quo pateisinimas išlieka savo vietoje, beveik nekvestionuojamas. Jis turi daugybę formų – yra išrėkiamas geltonosios spaudos antraštėmis apie „pašalpų sukčius“ ar tyliai ataidi per visą žiniasklaidą kasdienėmis „diržų veržimosi“ formuluotėmis. Kairiųjų reakcija, jeigu ir atsiranda, griežtos moralinės darbo formuluotės nekvestionuoja, o dažniausiai patvirtina. Štai kur reikia progresyvaus požiūrio į antidarbą.

 

Antidarbas – sek paskui savo laimę

Antidarbas yra tai, ką darome iš meilės, malonumo, intereso, entuziazmo, įkvėpti, naudodami savo talentus ir pan. Tik keli laimingiausi iš to uždirba, kad galėtų pragyventi, tačiau būtent tai, ko gero, praturtina mūsų gyvenimus ir visuomenei naudos duoda daugiau nei daugelis darbų.

Savo antidarbo troškimo iki galo išreikšti negalime, nes jis neišsitenka egzistuojančiuose semantiniuose rėmuose. Būtent dėl to mums reikia šios sąvokos. Esama darbo / laisvalaikio dichotomija paskirsto gyvenimus taip, kad tai naudinga tik siauriems rinkos interesams ir iškreipia mūsų nemokamos veiklos įvertinimą. Tai nėra tik paviršinis kalbos dalykas ir žodžio apibrėžimai – tai siejasi su pažinimo rėmais, formuojančiais mūsų mąstymą ir galų gale apibrėžiančiais socialinę ir ekonominę politiką.

Antidarbas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų savybių. Negatyvi savybė – aiški išraiška, ko pasirenkame nedaryti. Melville’io Bartlbis geriausiai tai suformulavo: „Aš bevelyčiau to nedaryti“ – radikaliausias atsakymas, kurį būtų galima duoti visa apimančioje darbo kultūroje.

Antidarbas taip pat atmeta tai, ką laikome beprasmišku arba nemoraliu darbu. Tai galėtų būti bet kokia atvira ar subtili priverstinio darbo forma, darbo, neteikiančio jokios pozityvios naudos (tų, kurie jį dirba, manymu), darbo, sukeliančio žalingas pasekmes (fizines, psichologines, aplinkos), ir t. t.

Jeigu tyrimai, kuriuos per daugelį metų esu skaitęs, nepaseno, daugiau nei pusė šiuo metu egzistuojančių darbų Jungtinėje Karalystėje galėtų būti priskiriami prie nemoralių ir betikslių. Prisimenu, skaičiau „The Guardian“ ataskaitą apie 1993 metų britų visuomenės požiūrio apklausą, iš kurios paaiškėjo, kad apie 60 % britų darbuotojų nėra patenkinti savo darbu ir „jautė, kad jų darbas nėra naudingas visuomenei“ (daugiau nei kitų šalių, kur buvo atliekamos apklausos, darbuotojai).

Panašūs apklausų rezultatai pasirodo gana dažnai. Visai neseniai „The Independent“ pacitavo „YouGov“ apklausą, kuri atskleidė, kad „tiktai trečdalis mūsų teigia noriai einantys į darbą, kiti arba jaučiasi ambivalentiškai, arba savo darbo nekenčia“. „The New York Times“ straipsnis apibendrina vieną iš didžiausių apklausų apie amerikiečių darbo vietas: „Daugeliui iš mūsų, trumpai tariant, darbas yra sekinantis, slegiantis patyrimas, o dėl kai kurių suprantamų priežasčių situacija prastėja.“

Davido Graeberio esė „Apie niekinių darbų fenomeną“ (On the Phenomenon of Bullshit Jobs) tęsia temą apie nužmoginantį darbą ir išryškina antidarbo požiūrį į nereikalingą „darbų kūrimą“. Graeberis pabrėžia administracinio sektoriaus išsipūtimą (didesnį už vadinamąjį „paslaugų“ sektorių) ir produktyvių darbų išnykimą, nulemtą automatizacijos. Jis sako, kad turime moraliai ir dvasiškai kenksmingą sistemą, kurioje didžiuliai žmonių tuntai „praleidžia visą savo darbingą gyvenimą slapčia manydami, kad jų atliekamų užduočių nereikėtų iš viso“.

Teigiamai antidarbas galėtų būti apibrėžiamas kaip bet kokia veikla ar ne-veikla, kurią vertinate dėl jos pačios, o ne kaip priemonę tikslui pasiekti. Tai nereiškia, kad antidarbas turi būti iš principo malonus – tai tiktai pasirinktas veiksmas (ar ne-veiksmas), priimamas toks, koks yra, o ne renkamas taškų principu dėl kokio nors būsimo „uždirbtos“ laimės momento. Jis visada daromas dėl jo paties, skirtingai nuo „darbo“, kuris (mano apibrėžimu) niekada dėl jo paties nedaromas.

Be abejonės, darbas visuomet bus reikalingas, bet, tikėtina, sumažintas iki minimumo. Bertrandas Russellas rašė, kad „kelią į laimę ir gerovę nuties organizuotas darbo mažinimas“. Tačiau neatrodo, kad tai įvyks, kol darbas bus traktuojamas kaip dorybingoji moralinės dichotomijos pusė. Antidarbo esmę reikėtų suvokti kaip „naudingą“ žmogaus veiklą už vyraujančių rinkos vertės ir klusnumo rėmų.

Išsivaduoti reikėtų ir iš paklydusio sentimentalaus prisirišimo prie „sąžiningo darbo“ (deja, vis dar įprasto tarp kairiųjų). Kaip Robertas Antonas Wilsonas kartą pasakė: „Daugelis „darbų“ šiame amžiuje yra kvaili, monotoniški, ėdantys smegenis, erzinantys, dažniausiai betiksliai, iš esmės tai kankinančiai lėta mirtis iš nuobodulio, trunkanti maždaug 40–45 katorgos metus.“

 

 

Contributoria.com

Vertė Ž. D.