Menas – tokia pat (pa)tyrimo forma kaip ir mokslas

Neseniai Didžiojoje Britanijoje, galerijoje „Waterfront“ Ipsvičo mieste, atidaryta Kaune gyvenančio medijų menininko RIMANTO PLUNGĖS fotografijų paroda „Reverse“. Parodos atidarymo dieną Safolko universitete taip pat surengta menininko kūrybą pristatanti paskaita. R. Plungė yra Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros vedėjas, docentas, socialinių mokslų (edukologijos) daktaras. Universitete studentams dėsto medijų meno ir kultūros disciplinas. Jau penkiolika metų kaip kviestinis profesorius dėsto Portugalijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Austrijos, Danijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Amerikos universitetuose ir aukštosiose mokyklose. R. Plungė surengė 18 parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje, yra dalyvavęs daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir už jos ribų. Su menininku kalbasi Remigijus Venckus.

 

– Anksčiau buvote Lietuvos kultūrinėje erdvėje gerai žinomas kaip tapytojas. Kiek žinau, Jūsų sukurtus koliažus yra įsigijęs ne vienas Danijos meno kolekcininkas. Tad glaustai apibūdinkite savo kūrybinę biografiją. Kas ir kaip lėmė tapybos iškeitimą į fotografiją?

Rimantas Plungė. Reverse Nr. 02. 2015

Rimantas Plungė. Reverse Nr. 02. 2015

– Negaliu sutikti, kad iškeičiau, nes netikiu meno žanrų grynumo idėja. Mano manymu, menas yra vientisa veiklos forma, turinti tam tikras raiškos priemones, galbūt sritis, kur kiekvieną kartą skirtingos raiškos priemonės yra paveikiausios. Tačiau ir tai keičiasi – sociokultūriniai virsmai, technologijų plėtra (socialinė, kultūrinė ir skaitmeninė) koreguoja idėjų įgyvendinimo galimybes, lemia naujas raiškos priemones ir paveikumo atributus. Sakyčiau, kūrybos tendencijas perkėliau iš vienos srities į kitą. Nuo savęs nepabėgsi – tai, kas esi, lieka ir kūryboje. Anksčiau bandžiau į fotografiją žvelgti iš tradicinių pozicijų, tačiau šis kelias pasirodė jau išvaikščiotas ir neįdomus. Kiekvienam studijuojamam objektui reikia fenomenologinės prieigos, todėl tikiu, kad kiekvienai idėjai reikia surasti tinkamą techniką ar technologiją. Tada jau nelabai svarbu, ar tai tapybinė, ar fotografinė, ar dar kokia nors kita raiška…

– Kuo, Jūsų manymu, fotografija skiriasi nuo tapybos? Kuo ji pranašesnė ir kuo nusileidžia tapybai?

– Pajuokausiu – galimybė lengvai tiražuoti yra tai, kas fotografijoje geriau. O jei rimtai – esu matęs daugybę tapybiškos fotografijos ir fotografinės tapybos. Negalėčiau apžvelgti visų esminių skirtumų, tačiau paminėsiu keletą. Laikas yra esminė konstanta, kuri skiria šias sritis. Fotografija šiuo atžvilgiu yra kur kas šiuolaikiškesnė technologija. Ji kur kas greičiau fiksuoja ir perduoda patirties fragmentus. Egzistuoja analoginių ir skaitmeninių technologijų skirtumai. Analoginiai vaizdai yra beribiai, juose informacijos kiekis neribotas, o skaitmeninės technologijos tikslios, bet ribotos. Ne veltui taip mėgstame skaičiuoti pikselius šiuolaikinėje skaitmeninėje fotografijoje. Šie pokyčiai man taip pat yra įdomūs ir juos tyrinėju savo kūriniuose. Fotografuoju ir analoginiais, senais fotoaparatais, ir naujausia bei kokybiškiausia skaitmenine technika.

– Kaip atradote vietos, tapatumo, laiko ir erdvės temas? Kodėl ir kaip kūrybos procese keitėsi Jūsų požiūris?

– Šios temos svarbios kiekvienai asmenybei. Laiko, simbolių ir ženklų temas pradėjau analizuoti asmeniškai, kurdamas koliažus, nes pasaulį mes visi natūraliai vertiname antropocentriškai. Pirmiausia domėjimasis buvo intuityvus, vėliau – atliekant mokslinius tyrimus. Ėmiau domėtis žmogiškąja geografija, aplinkos psichologija, žmogaus ekologija, t. y. žmogaus santykiu su aplinka. Medijos teikia vieną iš daugelio žmogaus santykio su aplinka tyrimo perspektyvų, nors kuo toliau, tuo labiau konceptualus žvilgsnis tampa svarbesnis už raiškos priemones. Atmenu, kaip kažkas pasakė: manęs nedomina tapyba; keista, pagalvojau, manęs taip pat (tikriausiai tai netikėtas pareiškimas tapytojui). Todėl manau, kad svarbu tai, ką nori pasakyti, o raiškos priemonės pasirenkamos tikslingai, nors jos ir antraeilis dalykas.

– Kaip fotografijoje atradote koliažo techniką? Ar Jūsų požiūris į varijuojamas temas kuo nors artimas dabartiniams lietuvių vizualiojo meno kūrėjams? Kodėl?

Rimantas Plungė. Reverse Nr. 03. 2015

Rimantas Plungė. Reverse Nr. 03. 2015

– Koliažas atsirado natūraliai. Pirmosios fotografijų parodos buvo labai tradicinės, tačiau vėliau supratau, kad tai ne mano veiklos laukas. Medžiagiškumas buvo svarbus tapybiniuose koliažuose, tad skaitmeninėje kūryboje jis taip pat pasirodė daug žadantis, tačiau labai efemeriškas. Savo studijoje susiradau seną fotoaparatą „Moskva 5“. Nemaniau, kad jis veiks, abejojau, ar dumplės nesuplyšusios. Nusipirkau keletą vidutinio formato juostelių ir išbandžiau. Fotoaparatas puikiai veikė. Man patiko vaizdo švelnumas, cheminių procesų pėdsakai juostoje. Atsirado net savotiškas vaizdo tapybiškumas. Kai juostą laikau rankoje, ji natūraliai tepasi, lieka pirštų atspaudų. Tai pasirodė svarbu. Man svarbus ne tik pats fotografavimas, bet ir palietimo momentas, sensualumas. Vėliau nuskenavus juostas pasimatė kelios dulkelės… Tada ir prasidėjo pirmieji įplyšimai, karpymai, skylių išmušimai. Supratau, kad fotografijos materialumas yra labai įdomus. Keliuose cikluose skenavau juostas, jas rodydamas ekrane perfotografavau analoginiu fotoaparatu ir vėl skenavau. Taip transformavosi vaizdas: neribotas – ribotas – neribotas – ribotas… Vaizdas kaip geri džinsai – kuo labiau nudėvi, tuo jie geresni. Jie vis labiau prisitaiko prie kūno, juos vis maloniau liesti.

Nesistengiu Lietuvoje pritapti prie kokių nors srovių. Nelaikau savęs fotografu. Apsikabinęs neglostau naujų fotokamerų, nors, įsipareigodamas tarnybai, apie jas išmanau. Lietuvių fotografija man atrodo sustingusi laike. Tai jos ir trūkumas, ir pranašumas. Mane labiau domina fotografinių priemonių naudojimas konceptualių idėjų raiškai, nesvarbu, autorius fotografas ar ne.

– Kas Jūsų įkvėpimo šaltiniai, ar jie keičiasi?

– Jei klausiate, kuris autorius man daro didžiausią įtaką, tai tokių dabar neturiu. Menininko idealas, matyt, būtų Jonas Mekas. Imponuoja laisvės pojūtis jo kūryboje.

– Kuo naujoji fotografijų paroda, surengta Didžiojoje Britanijoje, skiriasi nuo kitų parodų, kurias anksčiau pristatėte Lietuvoje?

– Tai ilgiausiai rengta paroda. Nuo idėjos iki realizavimo praėjo daugiau nei 2 metai. Pirmą kartą teko taip smulkmeniškai planuoti ekspoziciją, detales derinti su parodos kuratore Carol Gant. Šioje parodoje pirmą kartą eksponuoju nuotraukas, kurios visiškai atspindi mano kūrybos credo.

– Kaip vertinate savo parodos sėkmę, kokių sulaukėte pastabų ir komplimentų? Ar sutinkate su reikšta kritika?

– Paroda neįprasta ir kitokia – taip dažniausiai apibūdindavo žiūrovai, menotyrininkai ir kuratoriai. Nežinau, ar tą galima pavadinti kritika. Kolegos, daugelį metų dirbantys šiuolaikinių medijų lauke, teigė, kad tai kitokia, šviežia fotografija.

– Jūsų naujoje fotografijų kolekcijoje regiu vienodo intensyvumo, beveik nekontrastingus kasdienybės vaizdus. Kadrai apkarpyti, apiplėšyti ir subraižyti. Kokie įmanomi nuotraukų perskaitymo variantai?

– Žiūrovo skaitymo galimybes lemia jo paties patirtis, sociokultūrinis milieu, tačiau jam pateikiu daugybę pasufleravimų. Fotografijų atvaizdai yra daugiaprasmiai ir daugiareikšmiai. Kadro komponavimas kuria įtampą, atskiria dvi situacijas, dvi istorijas. Vaizdų sugretinimas lemia įtampą, kur laikas, erdvė, tapatumo detalės atsiskiria, išsikreipia. Jos kalba apie situacijas, apie ten ir čia, tada ir dabar… Kaip žinią atkoduos žiūrovas, priklauso ir nuo manęs, ir nuo jo paties. Per fotografiją į diskusiją įtraukiu žiūrovą ir provokuoju jį suprasti savo patirtį. Man kūryba yra meditacija, nes kadrų karpymas ir skenavimas labai ilgai užtrunka. Aš žiūrovui pateikiu savo tikėjimo (credo) personifikuotą mitologiją.

– Naujoje fotografijų kolekcijoje regiu Jūsų veido, sūnaus portreto ir jo kūno fragmentiškus atvaizdus, kuriuos specialiai subraižėte ir tarytum paneigėte jų buvimą. Man šis sprendimas sukelia daug minčių: fotografijoje regiu kūno sudaiktinimo, priartinimo prie objekto (nei gyvo, nei mirusio) gestą. Kaip tokią keistą, ne visai malonią dvilypę patirtį galėtumėte paaiškinti (t. y. kviečiu pabūti psichoanalitiku, analizuojančiu savo meno adresatą)?

– Detalės kalba apie mūsų būties esmę – ji labai fragmentiška. Žmogaus sąmonė yra fragmentiška, tarsi punktyrų žaismas bendrame gyvenimo vektoriuje. Žaidimas gyva–negyva įtraukia į meno esmės svarstymus, analizuoja mimesis dimensijas. Paminėjai tikrovę, tačiau kiek tikrovių kasdien sukuriame? Jei tai tikra man, ar tai tikra ir gyva tau?

– Mano manymu, menas yra mįslė, kurią užmena kūrėjas, o žiūrovui tenka ją įminti. Gal galite pateikti savitą meno apibrėžimą, kuriuo vadovaudamasis jį (meną) kuriate ir tiriate?

– Nemėgstu mįslių, nes jos retušuoja ir neesminius dalykus palieka kaip esmės liudytojus. Menas man yra tokia pat patyrimo ir tyrimo forma, kokia yra mokslas. Mokslas turi įvairius racionalumo lygmenis: fiziniuose moksluose viskas konkrečiau ir aiškiau, socialiniuose – daugiau subjektyvumo, o humanitariniuose vyrauja interpretacija. Tai nėra blogai. Menas taip pat turi įvairius racionalumo lygmenis, tačiau jie yra labiau individualizuoti. Susitarimų ir konvencijų čia mažiau, tačiau tai dažnai labiau atitinka fenomenologijos esmę. Menas dažnai atsako į tuos klausimus, į kuriuos mokslas dar nepajėgus, o galbūt niekada ir nebus pajėgus atsakyti.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.