Išbandymas ugnimi

Šių metų sausio 30 d. Rusijos mokslų akademijos Socialinių mokslų mokslinės informacijos instituto bibliotekoje kilo gaisras. Pagal fondų dydį tai buvo ketvirtoji biblioteka šalyje ir dvidešimt trečioji pasaulyje. Gaisras sunaikino 20 % bibliotekos fondų (dėl lėšų trūkumo ir įprasto aplaidumo buvo suskaitmeninta tik 7 000 iš daugiau nei 14 mln. bibliotekos dokumentų). Greičiausiai nebepavyks atkurti 16 % fondo (2,3 mln. egzempliorių knygų). Kol vyks restauravimo ir atkūrimo darbai, biblioteka bus uždaryta (tai gali užtrukti dešimtmečius). Sparčiai į tamsą besiritanti šalis prarado dar vieną unikalų mokslo ir kultūros šaltinį.

Ta proga siūlome filosofijos istoriko, kultūros filosofo, Rusijos nacionalinio tyrimų instituto Aukštosios ekonomikos mokyklos profesoriaus Michailo Majackio pranešimą apie knygos ir ugnies santykį.

 

Ugnies ir raidės susitikimas buvo nulemtas. Ugnis, būdama priešinga vandeniui stichija, taip pat kaip ir vanduo, žada radikalų atsinaujinimą, iniciaciją, krikštą, naują gimimą.

Apie sakralių dalykų paradoksalumą prirašyta daug. Laiško, teksto, knygos sakralumas patvirtinamas ir patikrinamas ugnimi. Tam tikra prasme tamsi, bet svarbi knygos istorijos dalis yra fatališko popieriaus ir ugnies susitikimo istorija. Popierius ir ugnis sukurti vienas kitam. Žmogus gamina tonas popieriaus, padengia jį savo rašmenimis tam, kad vėliau atnašautų visuotinio sudeginimo auką (graikiškai – holokaustos), t. y. atlikdamas neįsivaizduojamo potlačo apeigas nuolat mestų į ugnies nasrus tokį pat neįsivaizduojamą kontrahentą – knygas skaitantį, knygas ryjantį Dievą.

Bet atrodo, kad tas transcendentinis knygų rijikas persisotino popieriumi ir reikalauja kitų aukų. Diskų, kasečių, mikroschemų, standžiųjų diskų, mega-, giga- ir terabaitų.

Mūsų kasdienių apokalipsių ritmu besisukančiame pasaulyje „knygos mirties“ prognozė nesukelia nė menkiausio baimės krislo. Mūsų susižavėjimas technologijomis nepastovus kaip aikštingo paauglio nuotaika – jį nuolat keičia įsimintinų ir, kaip mes įtariame, nepakartojamų susitikimų su knyga nostalgija. Bet ar knygos buvo kitokios, ar mes – jaunesni…

Šiuolaikiniai būgštavimai dėl knygos likimo netyčiom homogenizuoja jos istoriją – tarsi ji nekito du pastaruosius tūkstantmečius (o tai ir yra pažįstamos mums knygos – susiūtų iš vienos pusės stačiakampių lapų šūsnies – amžius). Tačiau jos gamybos procesas, platinimo tinklas, jos vartojimo praktikos smarkiai skyrėsi ne tik laikui bėgant, bet ir geografiniu bei socialiniu matmeniu.

Jei knygos istoriją įrašytume į daug platesnę rašto istoriją, pastebėtume vis augančią jos nešiklių tanatoidinę tendenciją. Raštas evoliucionavo nuo akmens per molį (kurį iš pradžių paversdavo tvirtu džiovindami, o vėliau – išdegdami, t. y. per susitikimą su ugnimi) iki papiruso ir popieriaus, taip buvo suteikta pirmenybė patogumui, o ne ilgaamžiškumui. Kinai iš pradžių rašė ant kaulų (dažniausiai karvės menčių) ir vėžlių kiautų. Vėliau – ant bambuko. O paskui išrado popierių: kaip matome, evoliucijos vektorius atkakliai nukreiptas geresnio degumo link. Nešikliui vis lemtingesnis tapo ir susidūrimas su vandeniu. Tik ugnis grasino sunaikinti staiga ir nesustabdomai, o vanduo ir drėgmė gadino lėtai. Naujausiais bibliotekų gaisrų laikais pats gaisro gesinimas dažnai padarydavo tiek pat (jei ne daugiau) žalos kaip ir ugnis.

Ugnis iškyla kaip gyvybiškai būtina, bet pavojinga, išganinga ir negailestinga stichija – tuo pat metu ji yra šventa ir šventinanti. Židinio ugnis simbolizuoja gyvenimą namuose; ugniai atiduoda mirusiuosius; degindami aukas perduoda dievams. Visa istorija (o istorijos moksle riba tarp priešistorės ir istorijos tradiciškai laikomas rašto išradimas, kurio, žinoma, nereikėtų įsivaizduoti kaip vienkartinio veiksmo) nužymėta gaisrų, sunaikinusių – istorikų akimis – ir daugybę unikalių šaltinių.

Tradiciškai ši liūdna istorija kildinama iš Aleksandrijos bibliotekos gaisro. Paprastai omenyje turimas 272 m. gaisras; iš tikrųjų tai buvo keletas gaisrų, kurie tęsėsi nuo II iki IV a. – iš pradžių romėnai taip baudė maištingą provinciją, o vėliau krikščionys – pagonis. Gamtos mokslų ir technikos istorikų nuomone, šie gaisrai nubloškė mokslą maždaug tūkstantmečiu į praeitį; antikinį lygį jis pasivijo tik XVI a. Bet ir anksčiau, ir vėliau, ir lygia greta su Aleksandrijos bibliotekos naikinimu per abipusius užgrobimus ir sugriovimus ugniai buvo paaukota gausybė ne tokių ambicingų kaip Aleksandrija (ar Pergamas) žinių sankaupų – tiek Europoje, tiek Azijoje.

O kalbant apie Europos Viduržemio jūros arealą (bibliotekų gaisrai juo neapsiriboja), perėjimas nuo antikos į krikščionybę ten buvo paženklintas perėjimu nuo mėgėjiško prie sistemingo ir nuodugnaus knygų deginimo.

Ties šia riba baigiasi peplumas (graži kostiuminė drama apie senovę – le péplum) ir prasideda tikrojo biblioklazmo siaubas: prasidėjus mūsų amžiui, kaprizingas ir atsitiktinis antikos valdžios kenkimas užleis vietą organizuotam absoliutizmui, nutaikytam uždusinti bet kokias intelektualių abejonių užuomazgas.

Vienos knygos religija (tai, kas vienija krikščionis, judėjus ir musulmonus) paprastai sukelia daug nemalonumų visoms kitoms knygoms. Jau Paulius (kurio išsilavinimui buvo reikšminga daugiau nei viena knyga) Efese išpirkinėja iš naujai atsivertusiųjų knygas ir degina jas susirinkusios minios akivaizdoje.

Toliau – dar gražiau.

475 m. (valdant efemeriškam nemokšai Basiliskui) sudega Konstantinopolio imperatoriškoji biblioteka, be jokios abejonės, pati didžiausia tuometinėje oikumenoje: 120 000 tomų. Sugrįžta Basilisko nuverstas Zenonas ir atkuria biblioteką, vėliau ją sudegina Leonas Isauras. Ir taip toliau, ir panašiai. Kadangi dauguma knygų papuoštos piešiniais, jos (kartu su ikonomis ir kitu vaizduojamuoju menu) Bizantijoje tampa ginčų tarp ikonoklastų ir jų priešininkų šaltiniu. Dukart ar triskart imperatoriai prašo atnešti jiems autoritetingas teologines knygas, padėsiančias rasti šio ginčo sprendimą, – deja, nesėkmingai: tų knygų rasti jau nebeįmanoma, nes jos buvo sudegintos ankstesniuose gaisruose.

Penktajame IX a. dešimtmetyje patriarchas Fotijas imasi garsiosios „Bibliotekos“ (arba „Miriobibliono“ – t. y. „Dešimties tūkstančių knygų“) – visų perskaitytų (ir esamų?) knygų aprašo. Bet jo santykiai su valdžia konfliktiški. Eilinės nesantaikos metu jo biblioteka sudeginama. Iš 386 jo aprašytų knygų 110 knygų mes turime tik reziumė. Dar 211 neišliko tos apimties, kokios buvo aprašytos Fotijo. Tai, kas išliko ir išgyveno visas minėtąsias nelaimes, buvo 1204 m. išplėšta ir sunaikinta kryžiuočių. Bet 1261-aisiais Mykolas VIII Paleologas bando atkurti biblioteką; tai paskutinis bandymas iki Konstantinopolio žlugimo 1453-iaisiais.

Turkai pasirodo esą negailestingesni žmonėms, o ne knygoms, ir dalis jų (tiesa, labai menka) netrukus atsiduria knygų turguje, kur jas nuperka italų bukinistai. Bet, pavyzdžiui, negrįžtamai prarandama daugelis Diodoro Siciliečio „Istorijos bibliotekos“ tomų.

Laimė, Konstantinopolis buvo ne vienintelė vieta, kur kaupiamos knygos. Todėl jis buvo ir ne vienintelė nuo gaisrų kentėjusi vieta.

Palestinos Cezarėja – miestas ir uostas, kur III a. Origenas, septyneto stenografų, septyneto kopijuotojų ir daugybės kaligrafų padedamas, sukūrė didžiulę biblioteką. Šis neoplatoniško raugo mąstytojas buvo atviras patiems įvairiausiems intelektualiniams, religiniams ir moksliniams judėjimams. Sprendžiant pagal jo šešiais stulpeliais surašytus Senojo Testamento komentarus, jis dar buvo ir visiškas darboholikas. 614 m. persų pagailėta ir Origeno mokinių bei įpėdinių Euzebijaus ir Pamfilijaus pastangomis iki 30 000 tomų praplėsta, ši biblioteka 640 m. buvo sudeginta kalifo Omaro karių.

Liūdnas netekčių, t. y. daugiausia sudegusių rankraščių, sąrašas žinomas seniai ir pažįstamas mums iš literatūros istorijos ir istorijos vadovėlių skyrių apie šaltinius. Sudegė 109 Plauto dramos, beveik visas Varonas, 107 iš 142 Tito Livijaus Romos istorijos knygų, daugybė Tacito ir Plinijaus Vyresniojo knygų (iš 500 liko 37)…

Ne išimtis ir Kinija. Istorikai tebesiginčija, 12 ar 14 kartų įvyko „visiška katastrofa“, t. y. buvo sudegintos „visos“ (arba beveik visos) knygos.

Pagonys sudegino nesuskaičiuojamą kiekį krikščioniškų knygų. Keletą amžių šie gaisrai ėjo paeiliui su krikščionių deginamų pagoniškų knygų gaisrais. Pati populiariausia sudeginimo priežastis buvo apkaltinti knygas „magija“. Pagonys kaltino „magiškas“ krikščioniškas knygas, o krikščionys – pagoniškas.

Bet besitraukiantis amžius galų gale rado idėjinį kompromisą su ateinančiuoju amžiumi – jis rėmėsi stoikų ir neoplatonikų pagrindu. Dabar krikščionys degino jau krikščioniškas, bet eretiškas ir kitų konfesijų (kitų krikščionių) knygas. Beje, buvo deginamos ne tik knygos – ir paveikslai, veidrodžiai, prabangūs drabužiai, muzikos instrumentai, visa tai tiko „tuštybės laužams“, falò delle vanità, bûcher des vanités.

Niekaip negaliu pamiršti savo susitikimo (tuomet dar buvau nepatyręs) su sektantais Šveicarijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje: pagyvenusi amerikietė misionierė su džiaugsmingo graudulio ašaromis akyse pasakojo (jau kelintą kartą įsijausminusi nuo savo asmeninės success story) nedideliam susirinkusiųjų būreliui, kaip vyriausiasis genties, kurioje ji gyveno, vadas (kurio dukrą ji sėkmingai atvedė į Evangelijos kelią) ilgai priešinęsis galų gale pats sudegino visas savo knygas ir amuletus.

Panašiai ir islame: kas nesutampa su Koranu – to nereikia, o kas sutampa – tas kelia pavojų (bet gali praversti, pavyzdžiui, turkiškai pirčiai pakurti). Kai kalifas Osmanas išrenka ir primygtinai diegia vienintelį teisingą Korano variantą, jis liepia surinkti ir sudeginti visus kitus rinkinius (beje, veltui: Korano tekstas nėra visiškai unifikuotas iki šių dienų). Tas pats vyko Kordoboje ir kituose musulmonų mokslo židiniuose. Iš pradžių sunaikina vienas kitą, konkuruodami dėl ortodoksijos, o vėliau viską – kartu su pastatais ir jų gyventojais – su žeme sulygina mongolų užkariautojai.

Panašiai – ir dar blogiau – su žydiškomis knygomis. Popiežius Grigalius IX 1239 m. įsako pasinaudoti šabu (kai visi žydai sinagogose), konfiskuoti visas jų knygas ir atiduoti vienam elgetaujančiam vienuolių ordinui ekspertizei atlikti. Verdiktas atėjo greit ir buvo nuspėjamas. 1242–1244 m. Paryžiuje buvo viešai sudeginti 24 vežimai knygų. Provincija neatsiliko. Ši procedūra, vis naujų popiežių užsakymu, tęsėsi iki XVI a.

Inkvizicija (daugiausia ispanų) pagarsėjo dviem didžiulėmis 1559–1560 m. vykusiomis autodafė (Koranas, Tora ir kt.). Bet daugelis knygų savo gyvenimą baigdavo ne ant laužo, o privačioje bibliotekoje. Pats Pilypas II Ispanas buvo užkietėjęs bibliofilas ir galiausiai daugybė knygų iš „Draudžiamųjų knygų sąrašo“ (Index librorum prohibitorum) savo gyvenimą baigė karališkoje bibliotekoje netoli Madrido iškilusiuose gigantiškuose Eskorialio rūmuose. 1671 m. birželio 7 d. viena iš šventinio fejerverko raketų pataikė į biblioteką ir sukėlė gaisrą – jis siautėjo 15 dienų. Nors vienuoliai pasiaukojamai mėtė knygas pro langus ir bandė užmūryti duris, sudegė dešimtys tūkstančių arabiškų, lotyniškų, graikiškų knygų ir rankraščių.

Įdomus XVI a. pradžios ginčas tarp humanisto ir kataliko Johanneso Reuchlino ir iš judaizmo atsivertusio mėsininko Johanneso Pfefferkorno, ar žydiškos knygos kenkia krikščionybei. Reuchlinas buvo pakviestas atlikti ekspertizės ir jis atsiliepė, parašydamas knygą Augenspiegel – „Akių veidrodis, arba Rekomendacija, ar verta konfiskuoti, naikinti ir deginti žydiškas knygas“ (1510). Diskusija buvo ilga ir dramatiška. Reuchlinas galų gale buvo išteisintas, bet priėmus tam tikrus kompromisus. Ginčo įkarštyje tiek jam, tiek jo knygai ne kartą grėsė laužas.

Jei kalbėsime apie XX a., tai žmonių aukų fone pasakoti apie paaukotas knygas atrodo šventvagystė.

Retai kalbama apie gaisrus, sukeltus Pirmojo pasaulinio karo, o jų būta nemažai. 1914 m. rugpjūtį sudegė 300 000 Luveno* bibliotekos tomų (tenka beveik padėkoti prancūzams, kurie per keletą kartų išvežė visus vertingiausius fondus į Paryžių, kitaip tariant, apiplėšė biblioteką per Prancūzijos revoliuciją). 1914–1915 m. (vien tik Prancūzijoje) sudegė Araso, Tūro, Bovė, Duė, Šartro bibliotekos.

Visa tai, žinoma, nublanksta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Toks liūdnas anekdotas: spėjusi atgimti Luveno biblioteka (tiek dėl vokiečių kontribucijų, tiek dėl Anglijos ir Japonijos paramos) buvo vėl visiškai sudeginta ir sugriauta 1940 m. gegužę.

Toks pats likimas ištiko ir unikalias Florencijos, Londono (bukinistų kvartalas buvo visiškai subombarduotas), Leipcigo (su jo Knygos muziejumi), Drezdeno, Hamburgo bibliotekas (vokiečių miestų sąrašas čia galėtų gerokai išsitęsti).

Bibliotekų gaisrus antskrydžių metu galime laikyti pašaliniu bombardavimo efektu, o ritualinis knygų deginimas karo išvakarėse buvo pateikiamas kaip šventas ir šventinantis reikalas. Tai, be abejo, buvo neopagoniško nacių ugnies kulto dalis. Iš senosios civilizacijos pelenų turėjo gimti naujoji civilizacija ir naujas žmogus. Užkariautose šalyse Vokietija dalį knygų sudegindavo, o dalį, turinčią prekinę vertę, išveždavo. Bet tas nedidelis išvežtų knygų skaičius beveik visas sudegė sąjungininkų bombardavimo sukeltuose gaisruose.

Tarp ugnies aukų, be milžiniškų lenkų bibliotekų nuostolių, dar išsiskiria Kijevas (4 milijonai knygų), Charkovas, Smolenskas ir tokios simbolinės vietos kaip Jasnaja Poliana.

Nacių bibliofilija buvo paradoksali: jie kruopščiai atrinkinėjo ir kaupė knygas, o tuo pat metu rengė oficialias autodafė. 1941 m. kovą Frankfurte buvo įkurtas Žydų klausimo tyrimų institutas (Erforschung der Judenfrage). Jo biblioteka iki 1943 m. sukaupė beveik pusę milijono knygų (dar tiek pat buvo pakeliui, bet nespėjo pasiekti kelionės tikslo). Visos jos, žinoma, buvo konfiskuotos arba pavogtos Amsterdame, Paryžiuje, Salonikuose, Rygoje, Kijeve iš savininkų, kurie buvo išvyti iš namų arba sunaikinti.

Biblioteka ir institutas turėjo įgyvendinti „Judenforschung ohne Juden“ – žydų studijų be žydų – svajonę. Žydai ir knygos šventumas, žinoma, yra atskira tema. Tas faktas, kad Abraomo religijos tuo pat metu yra ir „knygos religijos“, be jokios abejonės, turėjo milžiniškų kultūrinių pasekmių ir visa žmonija iki šiol juda šio fakto paliktu pėdsaku.

Bet Talmudo tradicija saugo žydus nuo to, kad bekraštė meilė Torai neperaugtų į jos garbinimą. Tora juk taip pat gali tapti stabu, o jos garbinimas – stabų garbinimu, torolatrija. Ypač kalbant apie kitas knygas. „Knygos tauta“ (žinoma, ne vienintelė) su būdingu jai radikalumu privedė viską prie paroksizmo, bet kartu ir aiškumo. Chasidas ir chasidizmo įkūrėjo anūkas rabinas Nachmanas iš Braclavo 1806 m. pabaigia savo svarbiausiąją knygą. Nežinia, kas paveikė jo sprendimą – sūnaus, žmonos mirtis, suvokimas, kad serga tuberkulioze (čia biografų turimi duomenys skiriasi), bet jis priima sprendimą sudeginti tą knygą ir ją sudegina. Ji taip ir įėjo į tradiciją, taip ir vadinasi – „Sudeginta knyga“. Pasak Nachmano, knygos sudeginimas yra tai, ko galima jai palinkėti. Taip ji išsivaduoja iš jai primetamų interpretacijų. Knyga privalo atsitraukti, dingti. Norint sieloje suteikti vietą Kitam, reikia sukurti ten tuštumą. Tas pats ir su knyga. Kitaip nei pagoniška (antikinė, graikiška) tradicija, besiremianti Logu, kuris iškelia, daro akivaizdžius fenomenus, knyga turi atsitraukti, suteikti vietą neapibrėžtumui, įtampai, konfliktui. Knyga giminiška Vardui, šventai ir neištariamai tetragramai. Jos pagrindas, vieta, aplinka – tylėjimas, nebuvimas. Ji, kaip ir įstatymo lentelės, turi būti sudaužyta, sudeginta, tik taip ji bus perskaityta. Taip ji bus perskaityta, bet ne pasisavinta, iškrauta, padaryta nekenksminga, nes atsakymas – didžiausia klausimui galinti nutikti nelaimė. Ar ne todėl reikia numatyti knygų naikinimo horizontą kaip atsakymų panaikinimą, kaip garantiją, kad prasmės nesuakmenės. Kitas kelias – tekstas, siūlantis skirtingus sprendimus ir skirtingus kelius (Talmudas).

Kad gaisrai – ne praeities (ir net ne praeito amžiaus) palikimas, liūdnai įrodo 2004 m. kilęs garsiosios hercogienės Anos Amalijos bibliotekos gaisras Veimare. Šios bibliotekos globėjas buvo Goethe ir jo mirties metu biblioteka turėjo 130 000 tomų.

Grožinę literatūrą taip pat nuolat persekioja lemtingo susitikimo su ugnimi košmaras. Gogolis, deginantis antrąją „Mirusiųjų sielų“ dalį, Bulgakovo „rankraščiai nedega“, Rayaus Bradbury „451° Farenheito“, Elijo Canetti romanas „Apakimas“ (Die Blendung), kurio veikėjas, „knygų žmogus“, sudegina savo biblioteką ir sudega joje pats. Bet jau Sokratas ir Platonas buvo sudeginę savo (atitinkamai poetines ir dramaturgines) jaunystės nuodėmes.

Michailo Šiškino „Laiškų romano“ veikėjas taip pat mano esant būtina sudeginti savo jaunystės kūrybą, kad iš jos pelenų pagaliau pakiltų brandus žmogus.

Ar „knygos pabaiga“, apie kurią tiek daug kalbama dabar, nebuvo „visiems laikams“ įrašyta į popierinį liepsnos pažeidžiamą dispozityvą? Bet, keičiantis technologijų amžiui, keičiasi ir pagrindinė grėsmė: dabar ją kelia ne ugnis, o „įamžinimas efemeriškumu“, vadinamoji virtualizacija. Argi šis pavertimas virtualiu, informaciniu negelbsti nuo ugnies? Taip, bet argi ne tam, kad tekstui kiltų kiti pavojai? Tam, kad pagamintumėte mikrofilmą arba nuskenuotumėte puslapį, knygą (taip pat ir seną) reikia atversti taip, kaip kenkia jos nugarėlei ir įrišimui. Be to, skenuojant neišvengiama klaidų. Nuolat reikalingi technologiniai įrenginiai, skirti perkelti tekstą iš pasenusio nešiklio į naują (o jie sensta daug kartų greičiau nei popierius). Jau dabar daugybė bibliotekų informacijos saugojimo inventoriui išleidžia daugiau nei knygoms. Naujų, itin didelių bibliotekų pastatų statybas lydi šimtų tūkstančių knygų atranka į makulatūrą.

Bet ar mūsų dejonės ir skundai ne veidmainiški? Jei ugnis ryja popierių, ar mes, skaitytojai, nesame graužiami gėdos, kad skaitome taip prastai ir tiek mažai? Argi nebūtume mes pernelyg, nepakeliamai apkrauti praeities našta, jei – hipotezė siaubinga ne mažiau nei padegėjų vandalizmas – būtų išsaugotos visos per žmonijos istoriją parašytos knygos (tekstai)? Argi, jei ne gaisrai, civilizacija nebūtų uždususi nuo kultūrinio perdozavimo (ji ir taip jau skundžiasi Kulturinfarkt)? Argi pasimesti tarp knyginio šlamšto „gerai knygai“ nėra taip pat blogai, kaip būti sudegintai ar netekti katalogo kortelės bibliotekoje? Argi mus pasiekusios Diodoro Siciliečio ir Plinijaus Vyresniojo knygos neišsivadėjo iš vadinamosios bendrosios kultūros, taip, tiesą sakant, nedaug kuo besiskirdamos nuo pražuvusių liepsnose?

Tiek knygų skaitmeninimo šalininkai, tiek priešininkai tvirtina, kad perėjus prie ekrano keičiasi skaitymo pobūdis. Skaitymas tampa fragmentiškas, diskretus. Argi fragmentiškas (nes išėstas ugnies) žmonijos popierinio paveldo pobūdis neapibrėžia jo vartojimo būdo ir po popieriaus?

 

* Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje su biblioteka nutiko dar viena, jau nesusijusi su ugnimi, bėda: jos fondai buvo padalinti – pagal lyginius / nelyginius bibliotekų knygų šifrus – tarp flamandų Leveno ir prancūzų Luveno universitetų, nesugebėjusių susitarti dėl protingesnio dalinimosi būdo.

 

www.colta.ru

Vertė Marius Burokas