Eilės
Tragiškojo herojaus monologas
pasakyk kas tavo
draugas pasakysiu
kad tu durnius
juokauju!
vėl juokauju!
žinau gi kad
nieko tu man
nesakysi
A. Nervosa
saulė stora
nuo jos
mane pykina
uždengiu ją
ranka bet
vis tiek
šlykščiai
spigina
ir tada
pamatau
mano delnas
už saulę
storesnis
ir imu
ratais bėgt
nesustoju
įkvėpti
sulaukti
nakties
juodžiausios
nakties kai
aš būsiu
sudilęs
mėnulis
virpėsiu
tamsoj
beorėj
tamsoj ir
lie-sė-siu
–
žygiuoju į mūšį
kaire ir dešine
smilkiniuos pulsuojant
karo maršo melodijai
išdžiūvus gerklė
įsitempęs žandikaulis
plaučiuos nerimsta
maži alveolių
batalionai
žygiuojam tau smogti
lemiamą žodį
–
Perėjoj laukėm
kol įsižiebs žalia
šviesa stovėjom
rankas kišenėse
paslėpę per
du žingsniu vienas
nuo kito žiūrėjom
į žemę tylėdami
mums viską
išdavė
gatvės asfalte
išskleistas sparnas
–
nuo bažnyčios stogo
skulptūrų kojų
ant miesto gatvių
leidžiasi rūdys
sukrešėjęs kraujas
palaidotas šauksmas
užtinkuotos freskos
fragmentas
miesto sienoje
praviros lūpos
–
giedrą naktį ėjai
siauros senamiesčio
gatvės viduriu
pakėlei galvą
į dangų
tave nusinešė
upė
–
ši diena pasibaigia
taip vingriai ir skambiai
su pakartojimais
kad rodos galėtų
tai būt paskutinis
viso eilėraščio
posmas
Pokalbio su žmogumi, kuris su manimi nebesikalba, išklotinė
K: žmonės kartais klausia: kaip gyvuoji?
B: kartais nežinai žmogus
K: sudėtingas šitas nežinai
B: kartais – pats lengvumas
K: keista, kaip kartais būna lengva
B: kartais keista, kaip būna keista
K: ir kai keista būna kvadratu, apima tas
jausmas, kad viskas vėlei normalu
B: yra kvadrate normalus
apskritimas. Kaip gyveni?
K: kartais nežinai žmogus
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
hemorojaus vidinis dialogas
norėčiau nusiriaugėt kaip žmogus-
nemoku… juokauju
vis auginu sparnus, juos pakerpa
ir vėl juokauju
nėščias turiniu savo skubu
į vimdančią saulę
kaip drugelis į liepsną