Skolų knygelė f generacijai (18)

Sausio 20 d.

Baltimorėje (JAV), savo namuose, eidamas devyniasdešimt šeštuosius metus, mirė vienas žymiausių išeivijos lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Baigėsi epocha; šios frazės nebūčiau galėjusi pasakyti apie jokią praėjusio dvidešimtmečio mirtį (nenureikšmindama svarbiųjų vardų). LRT in memoriam iš archyvų ištraukė Vytautą Kavolį (1996): Nyka už jį vyresnis dešimčia metų. Bene vienintelis, kuris kalbėjo apie Nyką be tuščiažodžiavimo.

 

Vasario 2 d.

1999 m. mirė skulptorius, tapytojas, poetas, prozininkas Šarūnas Šimulynas (g. 1939).

Paauglystėje atradau jo tekstus, įnikusi nuosekliai skaityti „Šiaurės Atėnus“ ir „Metus“. Galbūt traukė tuo, kad veikė autoriaus dvilypumas – rašytojas ir dailininkas (kaip ir Leo-nardas Gutauskas ar Jurga Ivanauskaitė). Vieną apsakymą skaitydama net apsiverkiau – nepamenu tiksliai dėl ko, lyg biliūniška styga buvo paliesta, o gal šiaip susidėjo kokios nuoskaudos. Gražiai sujungdavo gamtos vaizdinius ir fantazijos proveržius.

 

Vasario 6 d.

1943 m. mirė kunigas, filosofas, visuomenininkas, spaudos darbuotojas Izidorius Tamošaitis (g. 1889).

Figūruoja Vinco Mykolaičio-Putino nuotraukose, nes abu siejo studijos Fribūre. Minimas Putino laiške Marijai Andziulytei. Plačiau necharakterizuojamas, tik tiek, kad kartu keliavo į Lozaną. Matyt, šioks toks nykūnas. Nuotraukose atrodo iškilniai, vakarietiškai, inteligentiškai. Kaip ir Putinas, rašė disertaciją apie Vladimirą Solovjovą, kuris šiandien atrodo šiek tiek marginaliai. Atrodo, Solovjovo idėjos jį veikė kiek kitaip negu Putiną – tapo tautininkų ideologu.

 

Vasario 7 d.

1972 m. gimė aktorius, žurnalistas, televizijos ir renginių vedėjas Rimas Šapauskas.

Rodos, 1996-aisiais kilo šaršalas dėl „Radioshow“. „Šiaurės Atėnai“ įsidėjo juokingą paauglių laišką, rašytą „Mažajai studijai“, kuriame jie, žinoma, kalbėjo negražiais žodžiais ir piktinosi dėl uždraudimo (nepamenu tiksliai, ar „Radio-show“, ar „Byvio ir Tešlagalvio“). Viktoras Gerulaitis per savo autorinę laidą Lietuvos radijuje sakė ne mažiau juokingas kalbas, smerkiančias šį televizinį fenomeną. Norėjau parašyti jam laišką, ginantį „TV chamus“ ir kultūros dekonstrukciją, tik savo šešiolikiniame pasaulėlyje neradau tinkamų sakinių. Posttotalitarinė visuomenė buvo linkusi griežtai reglamentuoti, ką daryti galima, o ko ne. Ką rodyti per televizorių, ko nerodyti. Kokias knygas uždrausti ir išimti iš prekybos. Nedaug pasistūmėjo liberalėjimo linkme per dvidešimtmetį.

Rimas Šapauskas, priešingai negu jo kolega, šiandien jau kitoks; sunku spręsti, ar įdomesnis nei „Radioshow“ laikotarpiu.

 

Vasario 10 d.

1965 m. gimė rašytojas Sigitas Parulskis.

Juozo Javaičio laidoje („Kūrybos metas“, 1999.I.3) – toks žižekiškas Sigitas Parulskis; vis pasikaso nosį, pakramto nagus. Ir, aišku, įdomesnis už dabartinį nuosekliai repetuotą išminčių, toks labiau abejojantis. Kadre gausiai rūkoma, ligi įstatymo, draudžiančio tą rodyti, dar labai toli.

 

Vasario 11 d.

1954 m. gimė teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė.

Ne per seniausiai per televiziją skaitė Antano Maceinos, kurio nebepajėgiu suprasti, eilėraščius. Bet skaitė adekvačiai, su religiniu įsijautimu. Tik kiek komiška kompozicijos pabaiga, kurioje aktorė suklumpa Trinapolio bažnyčioje.

 

Vasario 14 d.

1864 m. gimė poetė Liudmila Malinauskaitė-Šliūpienė (m. 1928).

Žinoma kaip Jono Šliūpo žmona; tačiau nedaug kas žino, kad jos eilėraščius į rusų kalbą vertė Ana Achmatova. „Aušroje“ debiutavo Eglės slapyvardžiu. Eilėraščiuose esama antiklerikalinių motyvų; būtų gražu ją prisiminti pavasariniuose skaitymuose prie Žemaitės paminklo.

–

1907 m. gimė poetas Bernardas Brazdžionis (m. 2002).

Penktoje klasėje reikėjo dalyvauti raiškiojo skaitymo konkurse: išsirinkau Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ ir apsakymėlį iš Gerhardo Holtzo-Baumerto knygos „Alfonsas Bailius“. Brazdžioniu nuoširdžiai žavėjausi; dar tie neseniai praūžę Atgimimo mitingai, didžiuliu tiražu išleista jo stora poezijos rinktinė su vainiku viršelyje. Labai patiko ir eilėraštis „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“, tačiau dešimtmetei skaityti tokį tais laikais atrodė nepadoru. Mamos kolegė lituanistė išaiškino man Brazdžionio eilėraščio kontekstus: kas yra Apolonas, Sapfo, Diana, Katulas, Horacijus ir t. t. Gal buvau mačiusi, kaip autorius pats jį skaito, nes norėjosi patetikos, iškilmingumo – taip, matyt, supratau dramatiškais įvaizdžiais reiškiamą gyvenimo ir mirties tragizmą. Komisija, kaip visada, nutarė, kad tokius eilėraščius man skaityti per anksti (prieš metus jau tarsi ir turėjau pasimokyti su Maironio „Trakų pilim“). Paskui jau buvo per vėlu.

 

Vasario 15 d.

1943 m. mirė bajoraitė, Lelijos herbo grafaitė Marija Tiškevičiūtė – visuomenės veikėja, spaudos bendradarbė, knygnešių rėmėja, pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja (g. 1871).

Viena iš labai gerbtinų, išsilavinusių to meto moterų – literatūrai, matyt, kol kas svarbi kaip Maironio konfratrė. Jai dedikuota Maironio poema „Z nad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“). Maironis svečiuodavosi Tiškevičių dvare Palangoje. Trūkstamą biografinę medžiagą apie Mariją Tiškevičiūtę papildo pomėgis jodinėti, domėjimasis senove, literatės bandymai. Buvo suinteresuota visuotiniu švietimu. Mirė tragiška mirtimi – buvo suimta enkavėdistų ir ištremta į Krasnojarsko kraštą. O norėjo būti palaidota Tiškevičių koplyčioje Kretingoje, greta šeimos guvernantės Margaret Saint Clair, atvykusios iš Anglijos geros Marijos Tiškevičiūtės draugės. Net paminklas stovėjo su jos vardu ir gimimo data. Mirė Rešiotų lageryje, ten pat, kur ir Izidorius Tamošaitis: devyniomis dienomis vėliau už jį.

 

Vasario 16 d.

1943 m. gimė lietuvių rašytoja Bitė Vilimaitė (m. 2014).

Sausio „Metuose“ – pokalbis apie Romualdą Granauską; Regimantas Tamošaitis gražiai pamini ir Bitę Vilimaitę, vadina ją europietiškojo personalizmo reprezentante. O vis dėlto – pokalbis apie Granauską, bet ar… būtų kam kalbėti apie Vilimaitę? Ir ką nors konceptualaus pasakyti? Moterų teisių aktyvistės kažin ar bežino tokią rašytoją, o literatūrologės feministės kažin ar turi laiko.

–

Pagaliau pasibaigė vadinamieji Šeimos metai. Tiesa, „Bernardinai.lt“ ir „Šventadienio mintyse“ vis dar esama „kovos su pervertais“ spazmų (cituojami, kaip dabar įprasta liaudyje, mokslininkai; tik neaišku, kokio mokslo). Vienu metu bandžiau ir sekti Šeimadienio mišių transliaciją per televizorių, ir klausytis „Mažosios studijos“ šeštadieninės laidos. Dvi paralelinės tikrovės, nesusisiekiantys indai, kokybinė praraja.

–

Kaip visad kruopšti 2001-ųjų Liudvikos Pociūnienės laida apie XX a. pradžios inteligentus. Pasakojama apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio entuziazmą; reikia pastatyti filharmoniją, tautos namus, parodų salę, menininkų klubus ir t. t.. Kiekvienam lietuviui tai atsieitų vos keliolika kapeikų per metus, argi čia daug? Jo iniciatyvų ne tik nepalaiko, bet ir jas slopina kiti menininkai, konservatoriai.

Šiandien, kai visa tai jau yra, pastatyta, tie patys konservatoriai kultūrininkai ir toliau sėkmingai pešasi dėl kapeikų.

 -gk-