Leviatanas

Nuolat akcentuojama, kad „Leviatanas“ – tai dabartinės Rusijos valdžios kritika. Būtų juokinga tai neigti, nes filme gausu dabartinės Rusijos realijų. Įdomu, kad ir pati Rusijos valdžia atvirai suvokia šį filmą kaip kritinį išpuolį prieš save. Kultūros ministras tiesiai pareiškė, kad filmai, kurie apspjaudo dabartinę valdžią ir yra persmelkti beprasmybės, ateityje neturi būti finansuojami valstybės – esą tai žeidžia mokesčių mokėtojų jausmus (suprask, mokesčių mokėtojai rinko valdžią, taigi kas spjauna į valdžią, spjauna ir į mokesčių mokėtojus). Murmansko, kuriame buvo filmuojamas „Leviatanas“, gubernatorė uždraudė rodyti šį filmą visoje Murmansko gubernijoje, nes jame „iš blogos pusės parodyti Šiaurės žmonės“. Komiška, bet tokiais veiksmais ši gubernatorė pratęsia filme vaizduojamo mero veiksmus, tik, žinoma, ne tokiomis drastiškomis formomis. Vis dėlto jei šio filmo taikinys būtų vien dabartinė Rusijos valdžia, būtų pernelyg daug garbės Rusijos valdžiai ir pernelyg sumenkintos paties Zviagincevo ambicijos.

Peržengdamas politinių ir socialinių realijų lygmenį, Zviagincevas kuria filmą kaip biblinės Jobo dramos XXI a. variaciją, Hobbeso „Leviatano“ ar Kafkos „Proceso“ parafrazę. Būtų galima skleisti kiekvieną iš šitų filmo dimensijų, bet svarbu pasakyti ką kita – jei būtų sustota tik ties šiais aspektais, filmo interpretacija akcentuotų filme pasakojamą istoriją. Pati istorija Zviagincevui yra pretekstas sukurti režisieriaus ir žiūrovo akistatos situaciją. Geras tokios strategijos pavyzdys – apokaliptinė „Jelena“, pastatyta prieš „Leviataną“. Zviagincevas yra komentavęs, kad sąmoningai nepalaiko nė vieno „Jelenos“ personažo, ten nėra jokių teigiamų herojų, su kuriais žiūrovui būtų siūloma besąlygiškai susitapatinti. Kadangi Zviagincevas neišsisako per jokį personažą kaip per savo alter ego, jo balsas suspenduojamas, bet kartu – ir sustiprinamas. Atsisakymas pigiai moralizuoti ir nuščiuvimas paradoksaliu būdu suskamba kaip riksmas, kurį tikrai išgirsta žiūrovas ir niekaip negali į tą riksmą nereaguoti.

Analogišką strategiją Zviagincevas realizuoja ir „Leviatane“. Viename iš interviu jis pats pripažino, kad, statydamas filmą, svarstė galimybę suteikti savo personažui progą sukilti prieš valdžios savivalę (pavyzdžiui, sėsti į traktorių ir sugriauti visus iš jo atimtoje žemėje pastatytus statinius, ką ir padarė filmo personažo prototipas, kuris, beje, yra ne iš Rusijos, o iš JAV). Vis dėlto jei būtų leista maištauti filme, būtų „išleistas garas“ ir nebūtų pasiekta maksimali beviltiškumo riba. Čia ir slypi „Leviatano“ paradoksali stiprybė. Pačioje filmo istorijoje valdžios savivalė ir blogis sutraiško individą absoliučiai, be jokio rezistencijos likučio. Bet pažiūrėjęs filmą pamatai, koks šūdas, „dulkės ir pelenai“ yra save sudievinanti valdžia, mananti esanti „iš Dievo“. Kalbant Sloterdijko terminais, Zviagincevas yra kinikas, šuo, savo įžūliu lojimu (tikslingai filme naudojamais, kartais net primityviais stereotipais, kurie nuo filmo atgrasė ir nemažai Rusijos intelektualų) parodantis ne tik tai, kokie menkystos yra provincijos feodalai „valdžiažmogiai“, bet ir kokia komiškai menka yra nuo savo makabriškų pergalių išpampusi, save sudievinanti Valdžia, nesvarbu, kokioje epochoje ir kokiame žemyne ji „viešpatautų“.

Idealiu atveju toks filmas iš viso neturėjo gauti jokio institucinio įvertinimo. Nes dabar „konjunktūrinį“ tarptautinį pripažinimą nuolat akcentuoja filmo oponentai, norėdami sumenkinti filmo kinišką maišto potencialą.