ZITA MAŽEIKAITĖ

Eilės

Švento mykolo bažnyčioj
 
Prie vargonų, ant plačios palangės
sustoję šventieji –
mediniai, klumpėti, basi…
Keisti neūžaugos, plačiais veidais.
Barzdoti vyrai, moterys su gobtuvais.
Vieni laiko rankose knygą,
kiti – lazdą ar pjūklą,
dar kiti jau be pirštų, be rankų.
 
Bevardė šventoji, apnuoginta krūtine –
išblukęs medis glotnus,
lyg būtų nuglostytas.
Į ką ji žiūri iš padilbų?
 
Į tas jaunas vienuoles,
kurios klūpo viena prie kitos,
apkvaitusios nuo griausmingų vargonų
ir aitrių smilkalų.
O gal nuo smalsių vyrų akių,
per sunkaus abito klostes.
 
 
Lukiškių madona
 
Lipu stačiais laiptais
į buvusio vienuolyno rūsį.
Pilvoti akmenys braunasi
iš baltų sienų glėbio.
Kriptos tuščios, čia – muziejus.
Skliautuotoj salėj – Lukiškių Madona,
ant dviejų liepos lentų, grubiai ištašytų.
Smilkyta, šveista ir prausta švęstu vandeniu.
 
Ji grąžindavo regą, gydė nuo kaltūno,
nuomario, dieglių, kurčnebylystės…
 
Dabar nugremžta restauratorių,
sluoksnis po sluoksnio. Išnarstyta.
Net keli jos buvę atvaizdai.
 
Katras išliko stebuklingas?
Kuris apšviestų mano protą,
atvilgytų sudiržusią širdį,
pabudintų džiaugsmą.
 
Bet čia – paprasta moteriškė,
pavargusi nuo svetimo skausmo,
nuo maldų, nuo maldavimų.
Jau save išdalinusi.
 
Kam trikdau jos ramybę?
Ko spoksau į rusvas jos akis,
lyg tikėčiaus stebuklo?
 
– Jis tavyje.
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.