EGLĖ VITKUTĖ, AINĖ JACYTĖ

Du žvilgsniai

 Tapti

 

Į teatrą. Kada pirmą kartą iš tikrųjų į jį įžengiau, o jis į mane? Turbūt prieš kelerius metus, kelioliktą ar keliasdešimtą kartą, vieno iš Vilniaus teatrų tarpdurio skersvėjyje… „Labas vakaras. Jūsų bilietėlis. Taip, bus pertrauka. Gero spektaklio.“ Šypsena sutinku, šypsena išlydžiu. Ne tik dėl to, kad taip reikėjo pagal darbo etiką, bet ir todėl, kad čia ėmė vertis naujas, jaudinantis pasaulis.

Eglė Vitkutė.  Francesco Manetti | Adolf Hitler. Iš ciklo „Iš šešėlio, į šešėlį, į šviesą“. 2014

Eglė Vitkutė. Francesco Manetti | Adolf Hitler. Iš ciklo „Iš šešėlio, į šešėlį, į šviesą“. 2014

Iš mažesnių ir didesnių patyrimų tarp tų sunkių plytinių (kalbančių ir girdinčių) sienų per vieną teatro sezoną formavosi pagarbus santykis. Laisvu laiku, apsiginklavusi bloknotu ir anglies pieštukais, ėmiau lankytis repeticijose. Kad galėčiau tai, ką matau ir girdžiu, apmąstyti savo gerai pažįstamoje, saugioje erdvėje: akis–ranka–pieštukas–popierius–šokanti linija. Kartais ištaikydavau progą viena pasėdėti nuščiuvusioje, tamsoje skendinčioje scenoje. Viduje vis gaudė balsas: „Stebėk ir stebėkis, čia vyksta kažkas tikro ir svarbaus.“

Tai ir darau iki šiol. Tik už 2050 kilometrų nuo savo pirmosios teatro Mekos. Ten, kur gimė Tas Rafaelis, kuris tikriausiai irgi mokėjo „gyventi teatrą“. Ar mokėjai „gyventi teatrą“, Rafaeli? Na, jeigu šiame miestelyje jį pavadino tavo vardu, veikiausiai taip. Taigi šįkart, atsiradus galimybei universitete išmokti analoginės fotografijos technikos, pačiai ryškinti juostas ir rankiniu būdu spausdinti nuotraukas, kitapus scenos uždangos sugrįžau su draugo dovanota „Fujica ST701“.

Labiausiai mane jaudinantis momentas nelengvame aktoriaus darbe yra susikaupimo minutės prieš pat spektaklį. Tai metas, kai jo viduje vyksta virsmas personažu, kuriam teks atsakomybė per savo išgyvenimus scenoje padėti žiūrovams artikuliuoti gyvenimą, plėsti akiratį. Mane domina šio dvasinio ir fizinio pasiruošimo rituališkumas: buvau girdėjusi, kad kai kurie aktoriai prieš spektaklį atlieka tam tikrus simbolinius judesius, meldžiasi; kiti suakmenėję tūno vienumoje ir tyloje, šnekasi su savimi veidrodyje, surūko tris (o ne dvi ir ne keturias) cigaretes vieną po kitos… Ir nors tai labai intymios akimirkos, tikėjau, kad man pavyks pernelyg jų netrikdant per analoginę fotografiją atskleisti tų akimirkų sinergetiką žiūrovams. Ne todėl, kad siekčiau demistifikuoti aktoriaus darbą (kuris ir neturėtų būti mistifikuojamas), o todėl, kad noriu atkreipti dėmesį į jo esmę ir akcentuoti darbo užkulisiuose svarbą, apie kurią nemažai žiūrovų net nesusimąsto.

Per žiemos atostogas, dalį projekto realizavusi Lietuvoje, vos tik grįžusi į Italiją susipažinau su keliomis teatro trupėmis ir jos sutiko mane su fotoaparatu įsileisti į užkulisius prieš prasidedant spektakliams Raffaello Sanzio teatre. Labiausiai įsiminė pažintis su Francesco Manetti, režisieriaus Antonio Latellos teatro trupės „Stabile / Mobile“ aktoriumi iš Romos. Ši trupė praėjusiais metais Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga į Urbiną atvežė monospektaklį pavadinimu „A. H.“. Spektaklyje aktoriui tenka itin sunkus uždavinys – prabilti apie Holokaustą pirmuoju asmeniu, įkūnyti ir Adolfą Hitlerį, ir jo aukas: į dujų kamerą vedamą vaiką, kulkų varpomą kareivį ir kt. Nenuostabu, kad jo pasiruošimas išeiti į sceną buvo intensyvus tiek emociškai, tiek fiziškai. Niekada nepamiršiu atmosferos, kuri tvyrojo tuščioje, blausiai apšviestoje scenoje likus pusvalandžiui iki spektaklio. Francesco per keliolika minučių, rodos, išgyveno kontroversiškiausias emocijas. Kenčiančio žvėries stūgsmas, maldaujančio bėdžiaus rauda, šizofreniškas monologas, paklaikęs džiugesys… Nuščiuvimas, apmirimas, nebeegzistavimas, atgimimas.

Nuotrauka „Francesco Manetti | Adolf Hitler“ pasakoja apie vieną tų momentų, kai atrodė, kad derėtų nusukti žvilgsnį ir kameros objektyvą ir palikti Francesco akistatoje su Adolfu Hitleriu. Bet to nepadariau ir dabar esu laiminga, galėdama šia akimirka dalintis su „Šiaurės Atėnų“ skaitytojais.

Tarp juodo ir balto yra žmogus. Stovi rūke ir tampa. Tampa žolės stiebu, lazurito klodu, jūra; tampa kūdikiu ir senoliu, budeliu ir auka, aktoriumi ir žiūrovu, tampa savimi, nuolat.

– EGLĖ VITKUTĖ –

Pauzė

 

Grindys. Jas Eglės Vitkutės fotografijoje „Francesco Manetti | Adolf Hitler“ pastebėjau pirmiausiai. Man jos priminė peizažą, kuriame atsispindi takų sankirtos, automobilių paliktos vėžės, nesuskaičiuojami įspaudai sniege. Juk ir scenoje aktorius nueina begalę kilometrų, keičia trajektorijas, klumpa ir keliasi – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Teatras yra magiškas dalykas, kuriame tikrovė susipina su fantazija, o gal tiksliau būtų sakyti – su režisieriaus ir aktorių vizija, kurią siekiama pateikti žiūrovui, skatinant jį panirti į pasakojamą istoriją, žadinančią jo mintis, apmąstymus.

Scenoje vykstantis veiksmas man visuomet sukelia keistą jausmą, kurio įvardinti negaliu. Aktoriai vaidina spektaklį – vizualiai, verbaliai perteikdami kūrinį, pjesę, tačiau sykiu jie tarsi ir nevaidina, o persikūnija į personažus, patiki pasakojamos istorijos tikrumu ir nežinia kokiu būdu (gal jį galima įvardinti talentu ar atsiribojimu nuo bet kokio aplinkos trikdžio, galų gale atsiribojimu ir nuo savęs paties kaip asmens) žiūrovui sukuria iliuziją, ir šis ją priima arba ne. Dažnai po spektaklio jaučiuosi, tarsi būčiau žvelgusi pro rakto skylutę į man nepažįstamo asmens gyvenimą, kartu išgyvenusi vidines dramas ir laukusi laimingos pabaigos. Sėdėjimas salėje, šviesos, kvapai, bruzdesiai – tas kelias valandas, kiek trunka spektaklis, tampa man atskiru pasauliu, kuris neretai atrodo tikresnis, grynesnis nei tas, kuris egzistuoja už teatro ribų.

Galbūt dėl to, kad aplinkoje tiek daug blaškančių veiksnių, o teatre viskas labai koncentruota, teatre žiūrovas lieka stebėtojas, nepratariantis žodžio, negalintis sukritikuoti, pasidalinti savo patirtimi, paaiškinti, kaip reikia vienoje ar kitoje situacijoje „elgtis teisingai“. Pauzės, pabuvimo nuošalėje, stebėjimo – to trūksta realiame gyvenime. Spektaklio žiūrėjimas nėra vien „kultūringas laiko praleidimas“. Veikiau procesas, kuris skatina sąmoningai pažvelgti į save, į žmones, į aplinką, nepraleisti detalių ir susikaupti, susikoncentruoti, išlaikyti rimtį tokią, kokia atsispindi E. Vitkutės fotografijoje, kurioje galima nujausti virsmo akimirką, aktoriaus persikūnijimo momentą.

Scenos grindų faktūriškumas, dinamiškumas, rodos, kalba garsiau, triukšmingiau, vienu metu pasakoja galybę istorijų, o aktorius nutyla, užsidengia akis, įtempia kiekvieną raumenį, sulėtina kvėpavimą ir virsta tuo, kuris išėjęs į sceną žiūrės kitomis akimis, kalbės kitu balsu, gyvens… kito gyvenimą. Už scenos liks visi ritualai, pastangos, išgyvenimai, padėję nutrinti ribą tarp savęs ir įkūnijamo asmens.

 – AINĖ JACYTĖ –

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.