ANNA ARNO

Gyvenimo triumfas ir mirties triumfas

Anna Arno (g. 1984) – Niujorko Meno instituto (Institute of Fine Arts) absolventė, meno istorikė, eseistė, vertėja. Knygos „Pavojingas poetas. Konstantas Ildefonsas Gałczyńskis“ (Niebezpieczny poeta. Konstanty Ildefons Gałczyński) ir apsakymų rinkinio „Langai“ (Okna) autorė.

 

[Bankininkas] Lucijus Cecilijus Jukundas žvelgia išmintingu subrendusio vyro žvilgsniu. Ant jo skruosto styro karpa. Skulptorius, kuris sukūrė šį bronzinį atvaizdą, neapėjo ir negražios ataugos, nepalaikė jos trūkumu. Romėnai rodė žmones tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų, tiksliai atkuriamos detalės bylodavo apie charakterio bruožus, rodė pavyzdį palikuonims. Jukundo galva užkelta ant marmurinio stulpo; jo viduryje pritvirtintos bronzinės genitalijos. Tokį paminklą, vadinamą herma, pastatė buvęs vergas Feliksas, ko gero, atsidėkodamas buvusiam savo ponui už išlaisvinimą.

Šį kūrinį galima apžiūrėti neįprastoje Britų muziejaus parodoje Londone, skirtoje Pompėjams ir Herkulanėjui. Du romėnų miestai, sunaikinti išsiveržusio Vezuvijaus ugnikalnio 79 metų vėlyvą vasarą ar rudenį, yra tragiško likimo, valgymo, miego, pramogų viduryje nutrūkusio gyvenimo simboliai. Herkulanėjo krosnyse rasta suanglėjusių duonos kepalėlių. Paradoksalu, bet staigi tragedija lėmė, kad archeologinių liekanų ten buvo gausu ir jos gerai išsilaikė. Pirmą kartą abu miestai atspindimi vienoje ekspozicijoje, o italų muziejų geranoriškumas leido pristatyti vertingus eksponatus.

Paroda stebina dvigubai: stebimės, kokie tie žmonės buvo panašūs į mus ir kokie vis dėlto be galo skirtingi. Jukundas galėtų būti mūsų bičiulis arba viršininkas, jo veidas žadina simpatijas ir užuojautą. Bet genitalijų užkabinimas ant paminklo šiandien atrodytų nepadoriai. O romėnams erekcijos būsenos varpa buvo laimės ir sėkmės simbolis. Prekybos dievas Hermis parduotuvių vitrinose buvo vaizduojamas su pinigų prikimštu kapšu ir galingu falu. Groteskiškos figūros su gigantiška varpa pavidalo varpelis-lemputė saugojo nuo piktųjų dvasių. Pompėjuose veikė keliolika viešnamių, o detalus sekso akto vaizdavimas nebuvo laikomas pornografija. Besimylinčios poros vaizdas galėjo puošti vienas kitą gerbiančių sutuoktinių miegamojo sienas. Tokiose scenose dažnai matomi ir vergai, kai kada dalyvaujantys meilės žaidimuose. Romėnų pomėgiai trikdė archeologus.

Garsi parko skulptūra vaizduoja nuogą, storą Herkulį, vos besilaikantį ant kojų ir begėdiškai besišlapinantį. Parodoje atsirado vietos ir marmure išraižytai Pano ir ožkos mylėjimosi scenai, kuri ilgai gulėjo Neapolio muziejaus „slaptajame kabinete“. Miško dievukas švelniai laiko už barzdos savo mylimąją ir jautriai žvelgia į ją. Gali būti, kad romėnus linksmino tokie vaizdai, bet drauge tai rodo, kad jie gebėjo neveidmainiaudami džiaugtis gyvenimu. Neįprasti ir net atgrasūs gali pasirodyti kai kurie Pompėjų ir Herkulanėjo gyventojų pomėgiai.

Išliko, be kita ko, suanglėjusių grūdų ir riešutų, ir net datulių, kurios turėjo būti importuotos. Turtingieji turėjo rafinuotų servizų ir išmoningų virtuvinių daiktų (pvz., zuikio pavidalo kepimo formą). O vienas iš skanėstų buvo naminės pelės, kurias augindavo moliniuose induose. Nutukintas graužikas būdavo kepamas su medumi, aguonomis ir pinijų riešutais…

Romėnų virtuvės pagrindas, be vyno ir alyvuogių, buvo savotiškas žuvų padažas, vadinamas garum, gamintas iš fermentuotų žuvies gabaliukų (kartu su uodega, pelekais ir viduriais…). Turtingas to patiekalo gamintojas Umbrikas Skauras įsakė nutapyti ant savo vilos Pompėjuose sienų garum butelių; viena gaminio rūšis buvo košerinė, skirta žydų tautybės gyventojams.

Pompėjai ir Herkulanėjas yra antikinio meno lobynas: jie mums leidžia bent spėlioti, kaip atrodė (visiškai pražuvusi) graikų tapyba, kurią pamėgdžiojo romėnai. Londone eksponuojamas nepaprastas mozaikinis moters portretas, kurio smulkių akmenėlių dėlionė perteikia moters odos atspalvius, jos pravertų lūpų drėgmę ir perlo auskaro žvilgesį. Taip pat išvysime giedrą mozaiką Cave canem („Saugokis šuns“) su namų ramybės saugotoju už pavadėlio. Čia aptiksime net vieną Pompėjuose tapytą ikoną: tai delikatus kepėjo Terencijaus Neo su žmona portretas. Ši susimąsčiusi laiko rašymo įrankį, raižikliu priglaustą prie smakro, o jis spaudžia susuktą papirusą. Iš to suprantame, kad kepėjo žmona buvo išsilavinusi ir padėdavo vyrui tvarkyti amato reikalus.

Tačiau parodoje nesiekiama eksponuoti šedevrus, jos pagrindinė tema yra kasdienybė. Čia išvysime to meto grafičių pavyzdžių: kažkas giriasi iškepęs duonos, iš kažko pavogė bronzinę vazą, kažkas ant palestros sienos užrašė, kad čia buvo laimingas. Net ir menas buvo pajungtas gyvenimo praktikai, bet taip pat ir prabangai, šventimui, palaimai. Daugumos freskų temos giedrios: vaizduojamos mitologinės bakchanalijų scenos arba romėniški convivium – pobūviai, kur alkoholis liejosi upėmis. Juokingai atrodo net ir mozaika, kuri įspėjo dėl nesaikingumo padarinių: juodi maži griaučiai abiem delnais gniaužia vyno ąsotėlį. Mozaika vaizduoja omaro ir aštuonkojo kautynes, o jų sekundantų vaidmenis atlieka žuvys ir vėžiagyviai. Pastelinėmis spalvomis nutapyti fantastiški sodai turėjo nuteikti poilsiui, vidinei harmonijai. Juose auga realistiškai pavaizduotos lelijos, rožės, serenčiai ir aguonos, tarp kurių siaučia kregždės, strazdai, šarkos, taip pat ir lakštingala bei žvirblis (aišku, visos šios rūšys negalėjo tuo pat metu kartu gyvuoti).

Paroda išdėstyta pagal miesto gyvenimo sritis. Užsukame į „parduotuvėles“ – tavernas, kurios dažnai jungdavosi su privačiais namais. Birios prekės buvo laikomos didžiuliuose, į žemę įkastuose ąsočiuose. Molinėse amforose buvo laikomas vynas ar alyvuogių aliejus, taip pat ir alyvuogės, pupelės, grūdai; be to, nuolat naudoti stikliniai indai. Susipažįstame su romėnų namų struktūra. Atrium atlikdavo ir savotiškos raštinės funkcijas, namų šeimininkas ten rengdavo oficialius susitikimus. Bet taip pat ten verpdavo vilną; beje, moterys laisvai judėjo po visas patalpas, atskiro „bobinčiaus“ nebūdavo. Atrium taip pat buvo ir halė, kur susitikinėdavo gyventojai. Romėnų familia, beje, buvo ne tik šeima siaurąja prasme, bet ir vergai, išlaisvintieji ir net žmonės, susaistyti bendro amato. Tablinum – savotiškas kabineto ir svetainės junginys, kur, pavyzdžiui, būdavo tvarkomos namų sąskaitos. O cubiculum – miegamasis, kuriame buvo ir lengvai užkandžiaujama bei vykdavo darbiniai susitikimai. Virtuvėje (culina) tikrąja šio žodžio prasme liepsnojo namų ugnis. Gal todėl dažniausiai ten būdavo ir lararium – namų koplytėlė, kur garbintos palankios dvasios.

Pirmoje ekspozicijos salėje išstatytas gipsinis šuns liejinys: jo kūnas spazmiškai susisukęs, nes žuvo kančiose. Šalia eksponuojami du daiktai iš Herkulanėjo – suanglėjęs staliukas ir freska, vaizduojanti puotą, kurioje buvo ir būtent toks baldas. Tie objektai atspindi skirtingus miestų sunaikinimo būdus. Pompėjus užpylė pelenai ir uolų nuolaužos, o paskui – piroklastinė lavina. Tarp griuvėsių įkalinti žmonės virė gyvi. Herkulanėjuje nebuvo pirmos nuolaužų ir pelenų bangos, mirties priežastis ten buvo tik karštis. Dėl to skirtingos ir abiejų miestų liekanos. Archeologai, kurie XIX amžiuje dirbo Pompėjuose, po vulkaninių uolienų sluoksniais aptiko tuščių ertmių. Suvokė, kad tai yra kūnų formos: pripildvo į jas gipso ir gaudavo sukrečiančių skausmo ir mirtino siaubo apimtų žmonių „skulptūrų“. Staigi karščio banga lėmė, kad Herkulanėjuje liko suanglėjusių daiktų, kaip antai vaikiškas lopšys ar paprasčiausia spintelė su stalčiuku.

Panikos apimti sprunkantys žmonės pasičiupdavo su savimi praktiškų arba vertingų daiktų – žibintų, raktų, monetų, magiškų amuletų. Viena mergina pasidabino papuošalais, kurie turėjo atnešti jai laimę. Vitrinose matome auksinius antkaklius, auskarus, žiedus su brangakmeniais, kokių Pompėjų gyventojoms gali pavydėti šiuolaikinės moterys. Bet greta matome siaubą keliančius Vezuvijaus išsiveržimo aukų liejinius. Vyras, susirietęs embriono poza, lyg norėdamas pasislėpti nuo skausmo. Keturių asmenų šeima: vienas vaikas ant mirštančios motinos kelių tarsi dar grumiasi, kitas miręs akimirka anksčiau. Ant motinos rankos sunki auksinė apyrankė su deivės Lunos atvaizdu. Po tragedijos praėjus keliolikai metų poetas Publijus Papinijus Stacijus dvejojo, ar, katastrofos vietoje sužydėjus pievai, kas nors patikės, kad po šia žeme palaidoti žmonės ir jų miestai.

Pompėjai ir Herkulanėjas neliko užmiršti. Eilėraščio „Mergaitė iš Pompėjų“ anoniminis vaikas Primo Levi priminė Anne Frank ir moksleivę iš Hirosimos:

Žmogaus kiekvieno baimė yra ir mūsų baimė,
Vėl išgyvename ir tavąją, liesa mergaite,
Kai tu konvulsiškai glundi prie mamos,
Lyg vėl norėdama sugrįžt į įsčias,
Kada vidurdienį dangus pajuodo.

 

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 4 (124)

Vertė Kazys Uscila

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.