Skolų knygelė f generacijai (18)

Sausio 1 d.

1714 m. gimė liuteronų pastorius, lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis (m. 1780).

Manau, kad Donelaičio dėl praėjusių jubiliejinių metų neskaitysiu kokį dešimtmetį. Nors jis gana arti mano „skūros“: kol mokiausi Kybartų Kristijono Donelaičio pradinėje, vis organizuotai veždavo į Tolminkiemį. Niūri, tamsi vieta. Bažnyčia, kai įjungiamos šviesos ir matyti spalvoti vitražai su būrais (kurių, be abejo, nebūta Donelaičio laikais), kiek malonesnė, kai įsivaizduoji, kad jis tą savo poemą skaitė vietoj pamokslų iš sakyklos (kuo suaugėlės protu jau labai abejoju). Paskutinįkart buvau, regis, šešiolikos ar septyniolikos – vėl su mokykline ekskursija. Įsiminė gražus faksimilių raštas, rusiška lenta su fraze mirovoj pisatel’ ir vietinė ekskursijų vadovė, kuri kalbėjo lyg rusiškai. Kai papasakojo apie fortepijonus, paklausiau, kokią muziką mėgo Donelaitis. Kiek sutrikusi ji paminėjo lyg Bachą ir… Čiurlionį. Šitą atsimenu tiksliai.

–

1938 m. gimė tautosakininkas, mitologas, kraštotyrininkas Norbertas Vėlius (m. 1996).

1996 metų „Šiaurės Atėnų“ numeryje, kuris pirmasis pakliuvo man į rankas, buvo nekrologas Norbertui Vėliui. Tuo metu jau buvau skaičiusi „Sužeistą vėją“ – po to negalėjau užmigti naktį; ne dėl to, kad būčiau patikėjusi kokiom ten papasakotom baisenybėm, bet dėl to, kad jos sujudino vaizduotę. Tokio būta Hario Poterio mūsų laikais.

Sausio 2 d.

1879 m. gimė tapytojas, grafikas, fotografas Adomas Varnas (m. 1979).

Paveikslas iš „Lietuvos tapybos“: autoportretas su žmona. Nešiojuosi galvoje dėl retos kompozicijos. Abu vaizduojamieji žvelgia viena kryptimi. Autoriaus žvilgsnis dramatiškas, žmonos švelnesnis. Fone – audringa jūra. Apdarai, kurių krašteliai matosi, panašūs į biblinių personažų.

Dar yra išraiškingas Varno autoportretas su elgeta (tapytas, kai autoriui buvo dvidešimt keleri), tačiau ne toks romantiškas. Kai žiūriu labiau tyrinėjančiu žvilgsniu, matau, kad atliktas grubokai, bet vis vien – lietuvių tapybos klasika. O tapyba man yra viskas, prieš ją sulinksta keliai.

–

2007 m. mirė grafikė, knygų iliustratorė Gražina Didelytė (g. 1938).

Jos grafika mano sąmonėje labai aiškiai susijusi su poezijos knygomis (Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno ir kt.) ir ekslibrisais. Bet ne tik. Ta juodo ir balto tonų smulkybė, čiurlioniškos bangos purslai.

Sausio 5 d.

1964 m. mirė poetas Faustas Kirša (g. 1891).

Feisbuko paskyra „Lietuva senose fotografijose“ įkėlė įdomų tarpukario atviruką su Arkikatedros ir varpinės vaizdu iš prospekto; dešinėje – Fausto Kiršos eilėraštis: „Tu, lietuvi, kurs kentėjai, / Tu, lietuvi, kurs kenti, / Rytą kėlęs pažiūrėjai – / Vilniun vartai užkelti… // Tu nuversk devynius sostus / Ir devynius karalius! / Pakartok galiūnų mostus, / Atrakink pilin kelius!“ Akivaizdu, apie lenkų aneksiją.

Vincas Mykolaitis-Putinas rašė Kiršos eilėraščių recenzijas: iš pradžių kritiškai juos vertino, vadino „labai nenatūringais“. Vėliau vertinimas nuosaikėjo, bet vis dar laikė juos „suverstomis vagomis“. Ir Vaižgantas buvo panašios nuomonės – nematė semantinio žodžių ir vaizdinių sąryšio.

Sausio 8 d.

1961 m. mirė  kunigas, teologas Ignas Česaitis (g. 1893).

Ignui Česaičiui Vincas Mykolaitis-Putinas yra prirašęs nemažai laiškų, ypač seminarijos ir poseminariniu laikotarpiu. Korespondencijoje daug informacijos apie vidinį seminarijos gyvenimą, smulkių intrigų, nuotykių; incidentas su Šliūpu, kuris rinkdavo medžiagą savo studijai „apie kunigus“ (be abejo, kompromituojančią). Kai kurie laiškai – itin melancholiški, juose iš anksto numatyta visa „Tarp dviejų aušrų“ programa: „Bijau tik dviejų dalykų: 1) netekti jėgų ir kristi į šlykštų gyvenimo purvyną, kaip daugelis yra kritę, ir 2) sužeisti kitų, ypač mane mylinčių, širdis. Turiu prieš akis du gyvenimo keliu. Jeigu eisiu vienu, gresia pirmasis pavojus, jeigu pasuksiu į antrą, atsitiks tas, ko labiausia bijausi“ (1914.VI.28). Gražūs broliški kreipiniai – „mylimas Ignuk“, „brangusai“ ir pan. Dabar niekas tokių nesiryžtų vartoti laiške studijų draugui.

Paties Igno Česaičio tragizmas – išstojo iš marijonų, tačiau senatvėje norėjo vėl grįžti „į savo komuną“.

Sausio 9 d.

1928 m. gimė literatūrologė, teatrologė Irena Veisaitė.

Kultūroje vienaip ar kitaip išliks jaudinantis pasakojimas iš radijo laidos „Kultūros savaitė“, profesorei gavus Goethės medalį (nors ir daugiau kur apie tai rašyta, tačiau gyvas balsas veikia įtaigiausiai). Prisiminimas apie tai, kaip ją, ištrauktą iš geto, prieš naktį pabučiuoja globėja, o paauglė paklausia, ar jai ne šlykštu bučiuoti žydę. Vienas iš tų epizodų, kai ir šiandieninis antisemitizmas galėtų būti nuginkluojamas… klausytojo ašaromis.

Sausio 12 d.

1906 m. gimė prancūzų filosofas Emmanuelis Lévinas (m. 1995).

Emmanuelis Lévinas man yra nemigos filosofas (kurį suprasti padėjo Dalius Jonkus). Daliaus Jonkaus knygoje „Patirtis ir refleksija“ aptariama filosofinė Lévino nemigos samprata apibūdinama kaip negalėjimas išsivaduoti iš „tai esa“: „Nemiga – tai betikslis budėjimas ir nesugebėjimas atsipalaiduoti nuo anonimiško egzistavimo. Tik užmiegančioje sąmonėje gali realizuotis pabudimo pertrūkis.“ Man visad atrodė, kad Putino eilėraščiai, kuriuose esama nakties ar miego motyvų, gan neprieštaringai paklūsta Lévino minčiai, kad nemiga gali būti tokia pat kankinanti kaip nemirtingumas, jeigu paralelę tarp miego ir mirties suvoksime kaip tarp nemigos ir nemirtingumo. Vadinasi, nemigą galima interpretuoti ir kaip simbolinį atsisakymą mirti.

-gk-