Kai žuvys nekimba

Iš užrašų knygutės

Vladzimiras Sciapanas (tikr. Vladzimir Sciapanenka, g. 1958) – baltarusių prozininkas, poetas, kino scenaristas, dailininkas, žurnalistas. Baigęs Baltarusijos valstybinių teatro ir dailės institutą, dirbo dailininku apipavidalintoju. Išleido prozos rinkinius „Bokštas“ (Вежа, 1990), „Akis į akį“ (Сам-насам, 1990), „Viena kapeika“ (Адна капейка, 2012), biografinę knygą apie dailininką Siarhejų Katkovą (2013).

 

Be cukraus

Dvi savaites Franako nebuvo prie upės. Kad ir kas bandė užimti jo vietą – nė vienam nepavyko… Jis pasirodė prieš aušrą. Atsistojo į savo vietą, apgraibomis pilkai melsvoje prieblandoje išsivyniojo meškeres, užmetė ir užsirūkė. Veide po šviesiais ūsais šmėžavo šypsena. Buvo matyti, kad žmogus patenkintas gyvenimu. Paskui ėmė lyti, ir mes pasislėpėme po egle. Gėrėme nesaldintą kavą, žiūrėjome į styrančius meškerių galus ir kalbėjomės apie žuvį. Franako kava visados būdavo persaldinta. Žmona jam virdavo. „Bene taviškė šiandien pagailėjo cukraus?“ – paklausiau aš. „Ne, pats viriausi, dar iš vakaro… O su saviške išsiskyriau“, – ramiai atsakė Franakas. „Kaip?“ Keletą kartų jo žmona buvo atėjusi prie upės. Atnešdavo vyrui ilgą žalią lietpaltį. Rodos, šiek tiek šlubavo kairiąja koja. Kartą net gėrė su mumis vyną. Franakas patylėjo ir tyliai abejingai paaiškino: „Nepatikėsi, tiesiog už…so. Niekaip neišsimiegu… Dabar kavą verduosi pats. Be cukraus, taip sveikiau…“

 

Su cukrumi

Rytų vėjas pučia prieš srovę. Pusę penkių ateina Franakas. Kaip šienpjovys nešasi dalgį, taip jis ant peties – meškeres. Jo veidas atrodo užmiegotas, akys ašaroja. Paklausiau, kaip reikalai, išgirdau netvirtą žvejo atsakymą ir tylomis ėmiausi dėlioti reikmenis. Stovim, tylim. Vėjas siūbuoja meškeres ir gainioja tamsias bangas, ritina per asfaltą tuščius plastikinius butelius, suplyšusias bulvių traškučių pakuotes. Franakas atsega kuprinę ir išsitraukia termosą. Juodas dangtelis ir juoda kava – pats tas pučiant šaltam vėjui… Gurkšteliu pirmą gurkšnį, dirsteliu į Franaką: „Juk sakei, kad be cukraus sveikiau?“ Franakas nusisuka, pasitaiso apykaklę, glaudžiau, iki pat pasmakrės užsisega užtrauktuką: „Maniškė ruošė, todėl ir saldi… Pats paskambinau ir paprašiau, kad grįžtų. Mėnesį gyveno Zialiony Luhe pas savus… Kad ir saldi, bet taip sveikiau.“ Vėjas siūbuoja meškeres, Franakas marksto paraudusias akis, aš geriu persaldintą kavą, ir laukiam, laukiam… bukai laukiam šaltame vėjyje.

 

Paslaptys

Kai man buvo vienuolika, žinojau visas aukštos mokyklos tvoros skyles. Žinojau, ant kurio medžio noksta patys saldžiausi obuoliai. Žinojau visų gyvenvietės šunų vardus. Žinojau, kad keturiasdešimt viena degtukų dėžučių etiketė, kaip tada vadinome – ,,tiketė“, ir devyniolika pašto ženklų, patikimai išslapstytų lentynoje stovinčiame sename vadovėlyje, yra vertybė. Jei tik panorėsiu, išsikeisiu juos į kabliukus, į valą arba parduosiu… Be to, žinojau, kad nenoriu būti kosmonautu, jūreiviu, direktoriumi, mokytoju, sportininku, daktaru, šokėju, piratu, virėju… Pasakoju apie savo paslaptis dukrai – jai dabar vienuolika. Ji nieko nesupranta apie mokyklos tvoros skyles ir obuolius, užtat apie pašto ženklus ir profesijas supranta.

 

Čečia

Septintoje ,,A“ Čečia kvatojo garsiausiai iš visų. Jo juokas girdėdavosi net tolimiausiame mokyklos koridoriaus kampe. Tai jis parašė patį trumpiausią rašinėlį: „Noriu būti direktoriumi.“ Kai jis išeidavo ant ledo su sunkia savadarbe ledo ritulio lazda, visi nuo jo išsilakstydavo. Čečia įsibėgėjęs lėkdavo į priešininką, taikydavosi lazda į ritulį, bet kliudydavo kojas. Lygiai taip pat nutikdavo ir žaidžiant futbolą. O štai žaisti šachmatais ir šaškėmis Čečiai visai nesisekė. Jį aplošdavo net pirmaklasis. Direktoriumi Čečia, žinoma, netapo. Jis išėjo į kariuomenę. Grįžęs tapo milicininku. Šokiuose palaikydamas tvarką jausdavosi tarsi ant ledo, jam pasirodžius, visi išsisklaidydavo ir spiesdavosi pasieniais. Dabar jis buvęs milicininkas – pensininkas. Sėdi parke ir stebi, kaip vyrai pliekia domino. Būna, kad kas nors pasiunčia jį alaus. Kad ir nenoromis, jis nueina.

 

Pranašystė

Henka Soloma ir Stasia Krysko mokėsi paralelinėse klasėse. Kai „profkė“ persikėlė iš seno pastato į naują, biblioteka buvo išmesta į kiemą, prie betoninės tvoros. Ten knygos, pridengtos brezentu, išgulėjo iki rudens. Brezento kažkam prireikė, o knygas visi pamiršo. Henka Soloma, pravarde Saliamonas, mėgo skaityti. Jis ir parsigabeno namo beveik tūkstantį knygų. Ne visas, o tik tas, kurios nebuvo labai sutežusios. O neištežo ir neiširo raštų rinkiniai… Tačiau istorija – ne apie knygas, ne apie alų ir ne apie alaus pardavėją Stasią, o apie dantis. Saliamonas vilko namo knygas, o Stasia iš riešutmedžio spalvos statinės pilstė alų. Tvarkėsi puikiai. Kontingentas – vyrai, todėl Stasiai nestigo dėmesio. Kiekvienam klientui kartu su bokalu tekdavo ir šypsena. Nusuko ji porą kartų keletą kapeikų nuo ramaus ir tylaus Saliamono. O kai ji trečią kartą, tarsi pasakoje, atidavė ne visą grąžą, Henka jai apie tai užsiminė. Išgirdo tokį atsakymą apie save ir savo knygas, kad net alaus nebesinorėjo. Nusisukęs jis tarė taip, kad jo žodžiai aiškiai girdėtųsi: „O tave, Stasia, be dantų palaidos!“ Tai buvo seniai, aštuoniasdešimt pirmaisiais… Mirė Stasia praėjusį rudenį. Vaikai išlupo visus jos auksinius dantis. Per šermenis žmonės prisiminė Saliamono pranašystę. Tarsi kiaurai būtų matęs, ne veltui šitiek knygų perskaitė.

 

Šermenyse

Saliamonas apsikirpo ir nusiskuto, kad gražus nueitų į savo mokytojo šermenis. Ten, prie gedulingo stalo, ir jo buvo paprašyta tarti žodį. Saliamonas mąstė neilgai, nors pasiūlymo ir nesitikėjo. Jis atsistojo, užsisegė viršutinę mėlynų marškinių sagą ir tarė: „Gaila… Tačiau gyvenimas – vienkryptis kelias.“ Visi laukė, ką Saliamonas kalbės toliau, bet jis tik atsisegė sagą ir prisėdo.

 

Pirtyje

Jei gyvenvietėje atjungia karštą vandenį, tai būna ilgam. Tada Saliamonas eina į pirtį. Ant plautų vyrai šnekučiuojasi apie įvairius dalykus, dažniausiai apie malonius – apie moteris, degtinę, pinigus. Juk ne apie knygas pliaukši, kai garas sausas, o kūnas atsipalaidavęs, tarsi nesavas. Nuogo, įraudusio Saliamono kažkas paklausė, ką jis mano apie moteris. Saliamonas atlipino nuo pilvo beržo lapelį, numetė į šalį ir pratarė: „Moterys būna jaunos ir senos, o kitokių nebūna.“

 

Kai žuvys nekimba

Šiandien žuvys nekimba… Oras ramus ir šiltas. Stoviu vienas prie upės, kur pažvelgsi – mėlynoje tamsoje nė žiebtuvėlio ar cigaretės žiburėlio.

Niekada nenorėjau būti gydytoju – bijau žmogaus kraujo.

Svajojau tapti „pionieriumi didvyriu“, bet šis noras gyvavo neilgai. Pamąstęs supratau, kad neištversiu nelaisvėje kankinamas priešų. Granatą mesti, šaudyti, iškelti vėliavą ant stulpo ar katilinės kamino pajėgčiau, o štai paskui, jei sugautų, jei imtų kankinti: nagus lupti, raižyti ant nugaros žvaigždę – ne. Viską išpasakočiau, nes nepakeliu fizinių kančių. Dėl tos pačios priežasties nebesinorėjo būti ir šnipu. Atskleisti šnipai nežmoniškai kankinami. Tiesa, apsimesti, vilioti, vaizduoti kitą, nei esu, man visada patiko.

Nesinorėjo tapti naru… Po vandeniu gražu: koralai, laisvos plaukioja didžiulės žuvys, aštuonkojai, rykliai ir banginiai… O jei balione pasibaigs oras?! Povandeninio laivo jūreiviams irgi nėra ko pavydėti, nes ir laive gali baigtis deguonis. Vis dėlto neatsisakyčiau mėnesį ar pusę metų pabūti Ichtiandru. Žmogus-žuvis kvėpuoja žiaunomis, ir po vandeniu jam – tarsi mums sausumoje. Ichtiandras negali nuskęsti. Be to, jam priklauso visi piratų ir ne piratų laivų lobiai. Maisto jūrose ir vandenynuose irgi nestinga: jūros kopūstai, žuvys, kalmarai…

Kosmonautai primena narus. Tačiau kosmose oro apskritai nėra. Ten gali baigtis maistas, vanduo, raketinis kuras. Ne, ne… Kosmosas ne man. Žinojau tada ir dabar žinau.

Niekada nenorėjau būti mergina, net ir gražia. O kodėl – ir pats nežinau. Nepatiktų ir tiek…

Trečioje klasėje, kai ėmiau skaityti pasikišęs žibintuvėlį po antklode, svajojau tapti pirmuoju atradėju – medžiotoju, tarsi Kuperio romanuose. Knygų namuose beveik nebuvo – imdavau iš mokyklos arba klubo bibliotekos… Knygas mėgau ir tebemėgstu, o štai bibliotekininku būti nesinorėjo. Keista? Labai norėjosi tapti čempionu. Gauti žibantį medalį ant šilkinio kaspino… Nustojau norėti, kai futbolo treniruotėje man taip kirto į koją, kad savaitę nepajėgiau ant jos stovėti… Žinoma, mąsčiau apie šaškes ir šachmatus. Sėdi sau, žiūri į langelius ir figūras. Apskaičiuoji, kur pastatyti žirgą, kur perkelti pėstininką. Lankiau šaškes ir šachmatus, bet neilgai, gal mėnesį. Pabodo galvoti, nuo tylos dariausi lyg nesavas. O galiausiai – ar aš neįgalus, kad penkias valandas nepajudėdamas sėdėčiau prie staliuko?

Štai tokias šiandien prisiminiau vaikystės svajones. Nekimba žuvys.

 

Juodoji dėžė

Gyvenvietės cirke būdavo tokia repriza, toks mažytis numeris. Žiūrovus jis visada pralinksmindavo. Valera Abelis – fokusininkas ir saviveiklininkų cirko vadovas – atnešdavo į sceną dėžę. Klausiamai nužvelgęs salę, pareikšdavo, jog sukūrė šią mašiną, kad išvaduotų moterį iš būtinybės plauti indus. Į siaurą plyšį sugrūsdavo purviną lėkštę, o šiek tiek vėliau ištraukdavo ją švarią. Siūlydavo dalyvauti net žiūrovams, kad šie įsitikintų, jog mašina veikia… Paskui paslaptis atsiskleisdavo. Iš dėžės į sceną stryktelėdavo mažas garbanotas šuniukas. Visi suprasdavo, jog tai jis išlaižė purvinas lėkštes, kad net blizgėtų. Kalytės vardas buvo tinkamas – Liza. Prieš pasirodymą jos nešerdavo, net neduodavo lakti.

 

Apie laimę

Kai atsipalaidavęs, atlėgęs Saliamonas buvo begrįžtąs namo iš pirties, paaugliai jo paklausė: „Sakykite, dėde, ar tiesa, kad neįmanoma sukurti savo laimės iš svetimos nelaimės?“ Saliamonas nusijuokęs atsakė taip: „Visi kuria: gydytojai – iš žmonių ligų, karstadirbiai – iš mirties, skulptoriai stato numirėliams antkapius, dailininkai tapo portretus… Suplyšę batai – jums menka nelaimė, o kas iš to prekybininkui?.. Toliau patys išmąstykite, juk jūs protingi vaikai.“ Taip tarė Saliamonas ir nuskubėjo, nes buvo labai išalkęs.

 

Raktas ir tuštuma

Lipi aukštyn laiptais, eini namo. Išsitrauki iš kišenės raktą ir suki jį ant smiliaus, kad linksmiau būtų eiti. Raktas ištrūksta ir lekia šalin. Nukrinta ant akmeninių laiptų ir žvangčioja per pakopas, o aš suprantu, kad neįstengiu nieko, tik sumurmėti: „Ne.“ Tačiau žodis nepadeda. Namų raktas įsmunka į tamsų plyšį. Nukrinta į tuštumą… Kaip ilgai negirdėt jokio garso, kuris liudytų, kad kritimas baigėsi. Puikiai prisimenu – trečiąkart gyvenime raktas nulėkė į tuštumą. Triskart su raktu ritosi žemyn širdis.

 

Samprotavimas

Prieš septynerius metus vienas brandaus amžiaus žvejys pasakė štai ką: „Kiekviena upė kvepia moterimi… O kiekviena tikra moteris kvepia upe. Yra margame pasaulyje mylima upė, kurią prisimeni, prie kurios sugrįžti, su kuria gyveni.“ Degtuko liepsnelė, sumišusi šypsena ir cigaretė tarp pūslėtų pirštų. Toks mano atmintyje liko senasis žvejys. Jo pravardė buvo Parakas, o vardas – Viktaras Mikalajevičius.

 

Pakraštys

Ežeras – tai didžiulis tvenkinys gyvenvietės pakraštyje. Tyvuliuojantis už senų apleistų garažų. Už ežero – laukas, už lauko – kaimai. Saliamonas ėjo nuo ežero, o aš ėjau prie vandens. Mudu susitikome. Švietė ryški liepos saulė. „Pastovėkime“, – pasiūliau aš ir atsitraukiau į vešlaus kaštono pavėsį. „Vieni mano, kad pakraštys – tai mūsų gyvenvietės pabaiga. Tie, kurie ateina, mano, kad jis – pradžia. Tarsi gyvenimas… Viskas priklauso nuo krypties“, – tarė Saliamonas. Susimąsčiau apie jo žodžius. „Na, aš jau eisiu, o tu pastovėk… Man metas pusryčiauti“, – numojo ranka Saliamonas. Žiūriu jam įkandin, ir darosi liūdna, bet vis tiek einu prie ežero.

 

Mašinistas

„Traukinys ne dviratis: kai įsibėgėja, iškart nesustabdysi. Jis sunkus, todėl ilgai važiuoja. Per keturiasdešimt metų, kuriuos išdirbau mašinistu, visko prisižiūrėjau. Triskart teko numušti žmones. Visus tris kartus moterys iššoko ant bėgių ir pakliuvo po lokomotyvu. Visos nuskriejo iki pat miško. O kas įsiminė? (Mašinistas susimąstė.) Viena senutė priglaudė rankas prie šonų, žili plaukai išsidraikė, ir skrieja… Tikra ragana, tik šluotos trūksta… Ir nė viena iš jų nepakliuvo po ratais. Visos nuskriejo iki pat miško. Tai ir įsiminė – kaip jos lėkė.“

 

Karla

Visi žino, jog kada nors ateis tylos laikas. Tik Karla žinojo ne apytikriai, bet tiksliai. Gydytojas nežadino jam vilties, nesiryžo jo guosti ir raminti. Pasakė lyg nukirsdamas – geriausiu atveju liko du mėnesiai. Karla neabejojo, kad po dviejų mėnesių prognozė išsipildys. Taip ir nutiko. Karla mirė ryte, prieš pat švintant. Kairiajame viršutiniame lango kampe užgeso žvaigždė. Tapo nematoma. Kaimynė atrakino butą, nes Karla buvo palikęs jai raktus… Apie Karlą Michailovičių niekas nepasakė blogo žodžio, tarsi žmogaus nė nebūtų buvę pasaulyje.

Iš baltarusių kalbos vertė Tomas Petrulis

 Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba