TEATRO VAIDUOKLIS

Hamletas ir lietuviškas absurdas

Diskusiją apie Teatrų metus palydint

Apie Teatrą seniai nieko liūdnesnio nesu skaitęs už „Menų faktūroje“ paskelbtą diskusiją „Teatrų metai. Ar jie buvo?“

Kai absurdiškų pjesių premjeros aprašomos džiūgaujančio absurdo kalba – tai jau norma, tai dabartis, tai įprasta lietuviška taisyklė; žinoma, ir atvirkščiai: kai dorai sukurta premjera aprašoma besispjaudančio absurdo kalba – tai irgi lietuviška dabartis.

Tačiau šį kartą, baigiant Teatrų metus, buvo pabandyta pakalbėti rimčiau, pakviesta marga publika. Ir prabilta ne tik apie 2014 metus, bet ir apie padėtį, apie reformas ir apie… absurdą (kaip be jo). Kalbėjo ir kultūros ministras, ir geriausia lietuvių Teatro istorijos žinovė, ir „jaunojo teatro“ ideologai, ir to teatro praktikai (jie taip pat ideologai). Atrodo, pilnutinė demokratija.

Atsiprašau, kad vartoju du vardus – Teatras ir teatras. Vis dar priklausau tai laimingai istorinei bendrijai, kuriai Bažnyčia – tai Bažnyčia, o ne bažnyčios ir ne sektos.

Diskusijoje sparčiai išsirutuliojusi tema nenustebino: Teatro metų nebuvo, buvo tik Teatrų metai. Viskas buvo labai prastai, viskas ne taip padaryta, ne taip sumanyta. Net emblema, ir ta niekinė, nes, kaip pasakė vienas kritikas, diskusijos dalyvis: „…buvo sukurtas keistas Teatrų metų ženklas. Sunku suprasti, ar tai „T“ raidė, ar plaktukas, ar kūjagalvis ryklys.“

Žodžiu, papuvę danų karalystės pamatai.

Blogai „jauniesiems ideologams“. Ir jų armijai, jų kritikai blogai, visi nelaimingi. Jiems jau vien todėl blogai, kad vis dar gyvi Teatro žmonės, kad nesunaikinta tradicinė auditorija, kad tebegyvuoja repertuariniai teatrai, kad dar yra klasiką gerbiančių ir klasikinį žodį mylinčių žiūrovų. Blogai, ir bus vis blogiau, jeigu repertuarinis Teatras gyvuos. Tai diskusijoje pasakoma tiesiai šviesiai: „Teatrų metai pasižymėjo tuo, kad ten, kur buvo blogai, vis dar liko blogai arba pasidarė dar blogiau, ten, kur nebuvo galima vaidinti, vis dar neįmanoma vaidinti.“ Tai ne vien kritiko-sektanto žvilgsnis. Ši mintelė – tai kiemsargio lojimas, kai šis loja į ruporą ir skelbia sektos ideologiją. Ne, mes nenurimsime, kaukia ruporas, kol nacionalinių teatrų scenose mūsų žmonės nepastatys eksperimentinių studijų palapinių ir vigvamų.

Žodžiu, Teatras puolamas rimtai, kaip Kremlius ar Reichstagas, jo būsima žūtimi (juk tai istorinis dėsnis!) džiaugiamasi iš anksto. Tai ne juokas. Kasmet sektantų ir ideologų-teoretikų-praktikų armija auga, tonas aršėja, sektos dauginasi.

Šiai armijai-ideologijai-sektoms jau šis tas pavyko net Vyriausybės rūmuose. Štai ir ministras jau kalbasi su jų atstovais, jau ir jis prabilo apie „pribrendusią reformą“, apie viešąsias įstaigas valstybės teatrų vietose, apie artistų „pakabinimą“ danguje. Naujas įstatymas jau parengtas.

Gal pakaks, ir uždarykime kontorą, vadinamą Teatru?

Žinoma, ši diskusija – tai laiko ženklas.

Tą ženklą įvardijo visų „reformų“ esmę pažįstanti, juoda ir balta mačiusi, lietuvių teatrą seniausiai stebinti ir jį išmananti Audronė Girdzijauskaitė. Ji pasakė: „Apskritai galima pastebėti, kad dėl įvairių priežasčių Lietuvos teatras, svarbiausi jo židiniai vis labiau gęsta.“

Gęsta Teatras.

Tad ar ne laikas prisiminti Hamletą? Kas perskaitė šias „nesavalaikes mintis“ iki šios vietos, gal pasivargins prisiminti ir klasikos tekstą. Nors suprantu, kad su rimtais tekstais šiais laikais bėda, jie ne tik nekuriami, bet ir nebeprisimenami. Tad leiskite atsiversti nemirtingo (ir nemirštančio) kanono II veiksmo pabaigą. Tą vietą, kur Hamletas stebisi, kodėl į Elsinorą atvyko sostinės trupė. „O kas tai per artistai?“ – klausia princas. Toliau – Aleksio Churgino vertimas:

ROZENKRANCAS. Tie patys, kurie visuomet jus taip žavėdavo, – sostinės tragikai.

HAMLETAS. Tai ko gi jie klajoja? Sėdėti vienoj vietoj praverstų jiems visais atžvilgiais – tiek garbės, tiek pelno.

ROZENKRANCAS. Man rodos, jog jų sunkumų priežastis – neseniai jų įvestos naujovės.

HAMLETAS. Ar jųjų garsas tebėra toks pat, koksai buvo anuomet, kai aš gyvenau mieste? Ar vis dar jie sutraukia tiek žiūrovų?

ROZENKRANCAS. O, ne, nebe tie laikai.

HAMLETAS. Tai kas gi čia atsitiko? Gal jie ėmė rūdyti?

ROZENKRANCAS. Ne, jų lygis nenusmuko nė per nago juodymą; bet yra ten būrelis jauniklių, geltonsnapių vanagiukų, kurie plyšoja visa gerkle ir susilaukia už tai velniškų plojimų. Šiandien jie madoj ir taip koneveikia paprastąjį (kaip jie vadina) teatrą, jog net tie, kurie vaikšto su kardu, būgštauja, kad koks rašeiva jų nepasmeigtų ant plunksnos, ir beveik nedrįsta tenai pasirodyti…

Kaip baigti šias „nesavalaikes mintis“? Gal pakaks tik nusilenkimo klasikai?

O gal derėtų ir šauktukas. Nes iš sostinės išvytas ir į Elsinorą atvykęs Teatras padeda Hamletui atlikti istorinį uždavinį – išvalyti iš dvaro purvą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.