LIUTAURAS DEGĖSYS

Jeigu būna kelionių vynas, tebūnie ir kelionių alus

Toks įspūdis, kad kažkas ima ir nusprendžia: būtinai yra kelionių metas. Atrodo, kad visus žmones tiesiog apsėda keliavimo manija – kaip kokias sparnuotas skruzdėles, kurios visos vieną vakarą pakyla ir išskrenda nežinoma kryptimi. Kaip kokius skėrius, kuriuos gena alkis ir jie lekia į svetimas teritorijas su visais vaikais, giminaičiais, šeimų draugais ir kaimynais. Kaip kokius banginius, kurie ištisomis kolonijomis lipa iš jūros ant kranto… Taip ir visus Homo sapiens iš namų išvaro kažkokia nenugalima jėga, kuriai niekas negali pasipriešinti. Taip yra. Taip reikia. Taip darė mūsų tėvai ir seneliai. Panašiai kaip kokie šiuolaikinių butų gyventojai, kuriuos penktadieniais apima melancholija ir švaros ilgesys, ir jie, žiūrėdami į kampe stovinčias kojines, su ilgesiu sako: penktadienis, turbūt reikės vakare išsimaudyti vonioje. Kaip kokiais balanos gadynės pirtelių laikais, kai pirtį kūrendavo penktadieniais, ir tuomet jau visi puldavo gramdytis savaitės gilumo purvų. Nesąmonė yra tas amerikietiškas standartas – dušas ryte ir vakare. Taip ir susidaro eilės prie tulikų ir vonių. Jeigu šeimoje keturi asmenys ir jie maudosi du kartus per dieną. O dar jeigu tulikas ir dušas – viename vonios kambaryje. Tektų sudaryti tualetų lankymo grafikus. Todėl penktadienis ir yra tokia – visuotinio maudymosi diena. Vieną dieną dėl švaros galima ir eilėje pastovėti.

Ir todėl yra bendra visų kelionių diena… na, gal ne diena, gal savaitė… gal mėnuo… gal tas laikas vadinasi vasara, gal ruduo… Tiesiog žmogus ima ir supranta, kad atėjo laikas tapti keliautoju. Keliautojas visada yra tas, kuris iš anksto žino, ką jis nori pamatyti, ir labiausiai apsidžiaugia pamatęs tai, ką jis ir tikėjosi pamatyti. Supratęs, kad jam tikrai reikėjo pabuvoti ten, kur visi pabuvojo, nes tuomet, susitikęs tuos pačius pabuvojusius ten pat, jis galės dar ir dar kartą pasitikrinti, kad nuvažiavo ir grįžo teisingai, gerai ir būtent ten, kur ir reikėjo nuvažiuoti…

Čia net ne svarbiausia yra vieta – koks skirtumas, ar tai turistų nuvalkiotas Marokas, vargšė studentų numylėta Barselona ar, neduok dieve, kokie Turkijos kurortai… Čia svarbiausia tas dvasinis pasirengimas kelionei – tas sielos pasiruošimas iš anksto suplanuotiems rezultatams, kad įvyktų tai, kas turi įvykti, ir būtent taip, kaip turėjo įvykti. Ir tuomet net ne pats keliavimo procesas yra svarbus, bet rezultatas. Visai kaip gyvenime – kai kartais atrodo, kad žmogus ne gyvena, o laukia rezultato. Nes procesas nesvarbus, nes gyvenimas iki rezultato – argi tai gyvenimas. Taip ir atrodo, kad jeigu tiems keliautojams pasiūlytų rezultatus – be kelionės, tiesiai, iš karto, – jie rinktųsi tai: tebūnie staiga. Tam keliautojui nuolat atrodo, kad gausybė beprasmiško laiko praeina bekeliaujant, ir todėl tenka tą laiką stumti sėdint autobuse ir visai nežiūrint pro atsibodusį langą – tam lange viskas slenka daug lėčiau nei teliko ekrane. Ir įvykių tam lange – tūkstantį kartų mažiau. Todėl keliaujama žiūrint filmus, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, klausant muzikos, miegant, valgant ir žiovaujant. Nes tos vietos – pakeliui – yra ne sertifikuotos kelionių vietos, jos visai ne tos, dėl kurių keliaujama, jos kažkokios tarpinės, trukdančios erdvės tikroms galutinėms vietoms atsirasti. Kaip kokios tyčinės kliūtys, pribarstytos, norint pakenkti ir sutrukdyti keliautojams. Todėl reikia ne eiti, o važiuoti, o dar geriau – ne važiuoti, o skristi. Tiesiai – Tenai, Kur Reikia.

O, jeigu būtų galima tas nenaudingas kelionių vietas iškirpti iš žemėlapio ir nugrūsti kažkur į jo pakraštį – visas kartu. O kitame žemėlapio pakraštyje sudėti visai greta visas reikalingas vietas iš karto… Kad visai šalia galėtum matyti ir šveicariškus ežerus, nuo kurių norisi verkti, ir kad už kelių kilometrų būtų kokia barselona, bet gal net ne visa barselona, o tik gaudi ir zoologijos sodas, na, dar pliažas ir paelijos kioskelis… O kitą kartą galėtų būti kitas komplektukas: irgi koncentruotai – koks nors vatikanas, atėnų griuvėsiai, pora islandiškų geizerių – daug nereikia, na ir gal dar koks didesnis arba didysis kanjonas, tik neilgai, nes jis irgi baisiai vienodas ir greit atsibosta. Tokia proporcija – pora kultūros objektų ir pora gamtos… ir kad viskas – šalia. Kiek kelionei skirto laiko būtų galima sutaupyti – gal net grįžti anksčiau, bet viską pamačius. Viską, ką matė visi…

Čia ne taip svarbu, ką pasirinkti – koks skirtumas, ar tai yra snieguotas kalnas, gražus kaip atvirukas. Ar čia rūstus, nešvarus ir – taip, kaip reikia, – smirdintis Delis. Keliautojas gali taip pat sėkmingai nusigrūsti į Tibetą ir apsidžiaugti, kad lamos tokie lamiški, tokie tibetiški, ir, svarbiausia, apsidžiaugti supratęs, kad: „Žinojau, kad taip bus…“ Jis žinojo, kad jo lauks tokie keistuoliai vienuoliai, o vienuoliai žinojo, kad jiems pridera būti keistuoliais – na gal ne tokiais keistuoliais kaip Dalai Lama, kuris daug juokiasi ir juokauja, ir visi žino, kad apie svarbiausius religijos dalykus pridera juokauti tik Dalai Lamai, o kitiems yra kitos juokavimo ribos. Taigi, vienuoliai jau pasiruošę būti keistuoliais vienuoliais, toks yra jų darbas, o turistai pasiruošę atrasti tokius tikėtinus, laukiamus, mielus netikėtumus. Tokius – cute. Taigi šeštą ryto vienuoliai pradeda dirbti keistuoliais, o turistai pradeda dirbti keliautojais, gal net piligrimais. Ir tuomet atsitinka toks abipusis susitarimas, toks kūrinio, skirto solistui, atlikimas keturiomis ar šešiomis, ar aštuoniomis rankomis. Čia kaip vidutinis amerikietis kino teatre puikiausiai atpažįsta teisingai pavaizduotą rusą tik tuomet, jei rusas keikiasi, yra su barzda, dažniausiai girtas, o visus šokius šoka pritūpdamas ir išmesdamas vieną koją į priekį ir kartais dar sušunka: „Kazačiok“, ir šoka valsą toliau. Tame filme, jeigu tas rusas – karininkas, tai jis būtinai yra leitenantas, bet su pulkininko kepure ir su generolo lampasais…

Jaunimas – tuose kelionių kraštuose – turi būti smarkiai rūkantis (aišku, kad žolę), labai nesiprausęs, turi gausiai mėtyti visur prezervatyvus ir švirkštus. Merginos būti tokios pankės, bet sykiu ir metalistės, ir su gotų aksesuarais, kad jas galėtų atpažinti bet kas, kad iš pankiško skutimosi peiliuko, gotiško makiažo arba bent jau iš auskarų liežuvyje, nosyje, ausyje ir antakyje būtų galima suprasti, kad tai ir yra šiuolaikinė hipė. Personažai būtinai turi keiktis, visus organus vadinti tikraisiais vardais, jie tiesiog privalo vemti ir dulkintis – ir visi žino (bent jau britų mokslininkai), kad jų mergos duoda kiekvienam, blogiausiu atveju ima ant danties visai pigiai, nes joms gi reikia brangių narkotikų, todėl jos tokios pigios. Jaunimas turi būti nesiprausęs, blogiausiu atveju tikriausiai gali pradėti vartoti kokius nešvarumų kvepalus, kuriais pasipurškęs pradėsi smirdėti landynėmis, senu šlapimu ir dviejų mėnesių nesiprausimu. Negi gyvensi du mėnesius nesiprausęs – gal galima tuos kvapus įgauti greičiau.

Kaip alus – kas gi gali tėvynėje sulaukti, kol jis fermentuosis 90 arba 60 dienų… Vartotojams visada nėra kada, ir gamintojams juo labiau nėra kada, ir brangu taip ilgai laikyti – pagalvokite, tuo pačiu metu reikia laikyti dar ir tą alų, kuris jau stovi penkiasdešimt dienų, o šalia – tas, kur rūgsta dar tik trisdešimt, ir t. t. O kur dar statinės, užraugtos pirmadienį. Ir tą alų reikėjo pradėti gaminti ne vakar, o prieš tris mėnesius. Tai iš kur mes galėjome žinoti, kad šiandien visi norės gerti. Pamąstykite, kokių reikia milžiniškų talpyklų, norint atspėti. O dabar – vakar sužinojome, kad šiandien norės, ir prašom, tiesiai iš miltelių, iš tyriausio čiaupo vandens – gal ir ne visai alų, gal alaus gėrimą, bet greitai ir pigiai, ir tokį tikrą, linksmą, vyrišką alų…

Nuo kurio taip pat greitai užsimanai visko, ko anksčiau visai nenorėjai. Gal net keliauti, o gal tik – už kampo…

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.