Meno dokumentacija
Šis straipsnis yra bandymas apibrėžti dokumentacijos būklę šiuolaikinio meno kontekste ir jos vaidmenį pokyčių procese.
Kiekvienas turime savo vaizdinę biografiją, kitaip vadinamą „gyvosios istorijos dokumentacija“. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, dienoraščiai ir kiti individualiosios istorijos dokumentacijos formų pavyzdžiai, pradedant pirmaisiais vaizdo įrašais iš ligoninės vos tik gimus, nuotraukomis (dokumentacija dažniausia šeimos aplinkoje). Pirmosios maudynės vonioje, pirmasis dantukas, pirmasis žingsnis. Šiandien dokumentacija įvairiose socialinėse ir viešose vietose naudojama įvairiais būdais ir skirtingiems tikslams pasiekti. Pasitelkiant technologijas, ji gali būti naudojama švietimo, savęs pažinimo tikslais, prisiminimams išsaugoti. Kai viešoji erdvė (viešasis transportas, prekybos centrai, gatvės ir kt.) dėl civilizacijos transformuojasi į „podiumo“ ar teatro spektaklio (su aktoriais, scenografija, kostiumais) platformą, ji „perima“ (su pritarimu arba be) kiekvieno individo viešumą.
Meno dokumentacija gali būti aptariama dviem lygmenimis: kaip būdas sukurti naujus meno kūrinius arba labiau kontekstualiai, per socialinę prizmę, kai dokumentacija svarstoma atsižvelgiant į individo požiūrį.
Kūrybinis procesas dažnai yra spontaniškas ir sunkiai geba išsaugoti, užkonservuoti rezultatus. Todėl tam reikia saugos. Laikas ir kitos išorinės įtakos yra tiesiogiai susiję su galutine kūrinio ekspozicija, nes kūrinys gali turėti meninę reikšmę tik eksponavimo laikotarpiu arba gali išlikti šimtmečius. Meno kūrinio vertinimo požiūriu, kalbant apie užbaigtą meno darbą ir kūrybinį procesą, turėtų būti atsižvelgta į kontekstinės informacijos apie darbą sukūrimą, į jo jungtis su kitais darbais ir į menininkui įtaką dariusius veiksnius. Todėl meno dokumentacija yra kūrybinio proceso fiksavimo ir jo išsaugojimo forma ateityje kuriant reprodukcijas arba koreguojant meno darbą. Tiksliai kūrybinio proceso dokumentacijai reikia atidumo ir menininko sąmoningumo sistemingai ją įgyvendinant ir dauginant vis naujus dokumentus, tačiau tai neturi trukdyti kūrybos procesui, sklaidai ir meno interpretuotojams. Trūkstant tinkamos dokumentacijos, meno tyrinėtojai gali prarasti svarbią informaciją. Kūrinys gali būti pateiktas neteisingai arba, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės teisių trūkumas dokumentacijoje šiandien menininkui reikštų nuostolius.
Meno funkcija iš dalies yra išsaugoti gražius dalykus ilgesniam laikui. Dokumentas saugo meno kūrinį kaip kūrybos faktą; sėkmės atveju – kaip turintį išliekamąją vertę.
Darbų dokumentacija reikalinga ne vien dėl kūrybos pokyčio ir saugojimo, bet ir tam, kad menininkas galėtų stebėti save iš šalies – savianalizei, savistabai. Tai tarsi ėjimas ir žiūrėjimas po kojomis, kur eini; retrospektyvus intymių kūrybos proceso motyvų apmąstymas. Mūsų kasdienis gyvenimas neturi aiškios formos; dažnai klystame manydami, kad reikia sulaukti „nušvitimo“ ir tada galėsime pradėti kurti. Tačiau taip toli gražu ne visada įvyksta. Kūryba taip pat yra darbas, kuriam reikia ruoštis ir kurį reikia koncentruotai dirbti. Dokumentacija padėtų ugdyti supratimą, kad menas ne visada gimsta spontaniškai; bet ji taip pat yra gyvas kūrybinis procesas.
Jei menininkų darbų raida būtų dokumentuojama metodiškai, kūrybos procese būtų galima tikėtis tiesioginės pridėtinės vertės. Taip pat atsirastų daugiau galimybių viešinti kūrybą. Jei dokumentacija buvo vienaip ar kitaip atliekama, tačiau ne sąmoningai paties menininko (kritikų recenzijos spaudoje, interviu ir pan.), nereikalaujant iš autoriaus sudėtingų mokymosi procedūrų ir finansinių investicijų, jis galėtų savo darbus archyvuoti. Tai suteiktų daugiau galimybių ir kitiems tuo besidomintiems; taip būtų skatinami santykiai tarp menininko ir suinteresuotų asmenų (meno kritikų, mecenatų, edukacinių programų dalyvių ir t. t.). Daugelis meno istorikų susiduria su darbo autentiškumo problema ir ginčijasi dėl autoriaus identifikavimo. Pavyzdžiui, Jacksono Pollocko darbai, kuriuose jis nepalikdavo signatūrų ar kitų dokumentacijos ženklų. Dabar ši problema negali būti greitai išspręsta, o darbai, kurių autentiškumą istorikai bando nustatyti, parodyti viešai.
Dokumentacija gali tapti kūrinio analogija. Analogija, kuri susidaro iš atskirų elementų ir jų rinkinio. Dokumentacija šiuo atveju būtų keli esmingai distiliuoti faktai iš menininko kūrybos. Pasak Octave’o Mirbeau, pats menininkas yra atsakingas už tai, kad „parašo neuždėjimu pavogė akimirkas iš savo profesijos“. Čia kalbama apie atimtas galimybes darbą analizuoti ir interpretuoti.
Darbas gali būti sukurtas, bet niekada negali būti iki galo suprastas; todėl į tam tikrą veiklos etapą įterpta dokumentacija gali praversti menininkui įgyvendinant tarpdisciplininį meninį projektą.
Straipsnis yra Gulbenkiano fondo finansuoto projekto „Performance art as a tool for democracy“ ataskaitos dalis; parengtas gavus Lietuvos kultūros tarybos edukacinę stipendiją.
