Apie pozavimą Kaune
Ar kada nors įsivaizdavote, kad galima pozuoti ne tik dailininkui ar skulptoriui, bet ir poetui, kuris apie jus kurtų eilėraštį čia ir dabar? Ir visai neprireiks nusirengti, parodyti (ne) visada tobulą kūną ar iš visų jėgų stengtis išgauti seksualią pozą, kuri jums padėtų tapti rašytojo vienintele mūza. Viskas paliekama poetų rankose, kai jie – šį jaukų žiemos vakarą – yra padėties šeimininkai. O susirinkusieji – tarsi muziejaus eksponatai, pasirengę iš visų jėgų pozuoti. Pozuoti ne bet kam, o poezijai. Taigi, mielieji, ištiesiame nugarytes, užkeliame koją ant kojos, plačiai nusišypsome ir pirmyn – drąsiai pozuojame!
Kauno poezijos klubas „Poetautojai“ – tai žmonių klanas, kaip sako patys nariai, kuriuos vienija meilė poezijai ir noras ją ištraukti iš paraščių. Prieš metus – 2013-aisiais – susibūrę kūrėjai diegia visuomenei įdomias poezijos sklaidos formas. Dažnai veiklūs, entuziastingi ir aktyvūs kūrėjai pasirenka įvairiausius būdus, kaip geriau būti išgirstiems tarp kitų menininkų. Pavyzdžiui, per renginį „Kartuvių poezija“ buvo kankinami neklusnūs poetai; Kauno gatvės meno festivalyje „Nykoka“ atliekant performansą „Eilės“ prie naktinių klubų ar darbo biržos buvo kuriamos eilės, aplinkiniams sudarant įspūdį, kad kažkas dalijama, o iš tikrųjų kiekvienas sulaukęs eilės gaudavo jausmingos poezijos tiesiai į akis; taip pat buvo kuriami poezijos sekretai Kauno santakoje; vieši menininkų skaitymai funikulieriuje, kavinėse ar ant Pelėdų kalno sulaukia aplinkinių dėmesio ir, žinoma, reakcijos. Šiuo metu įgyvendinami du nauji poetautojų projektai „POzuok POezijai“ ir „Lyriniai senelių nukrypimai“. Galime pritarti poetautojus į stiprų branduolį subūrusiai Rūtai Vyžintaitei, kad klubas – tai „lyrinių nukrypimų, iškrypimų, pasikraipymų vieta, kurios lankytojus vienija drąsa, originalumas, meilė kūrybai ir humoro jausmas“. Svarbiausia – kad į klubą priimami visi norintys. Tik prieš tai turi įrodyti, ar gali vadintis poetautoju.
Martos Stankevičiūtės nuotrauka
Šį sykį poetautojai sumanė įgyvendinti anksčiau Lietuvoje, o gal ir užsienyje nematytą performansą „POzuok POezijai“ – per jį klubo nariai Rūta Vyžintaitė, Kamilė Asadauskaitė, Rokas Povilius, Silvija Gaškaitė ir Andrius Tomas Raupelis drauge su profesionaliais poetais Gintaru Patacku ir Erika Drungyte improvizavo ir kūrė eiles apie susirinkusius į Kauno fotografijos galeriją, apie performanso dalyvius. Žvelgė į jų vidinį pasaulį, bandė jį tyrinėti ir savaip analizuoti. Buvo sukurta erdvė, kurioje, viena vertus, dalyvis buvo poeto objektas, kita vertus, pats rašytojas buvo kaip objektas. Taip tarsi siekta į poeziją žvelgti iš skirtingų pozicijų. Taip pat įrodyti, kaip šiandien konstruojami eilėraščiai – tai trumpas ar ilgas procesas? Ar iš viso reikia mūzos, o gal užtenka tik į galeriją netikėtai užklydusio žmogaus? Atliekant performansą menininkai ir aprašomieji objektai tapo savotiškais eksponatais. Pasirinkta renginio erdvė ištrynė ribas, kurios galėtų atskirti menininką nuo kūrinio. Gaila, kad visiems užsibrėžtiems tikslams įgyvendinti poetautojams pritrūko laiko.
Ir iš tiesų viena valanda per mažai, kai norinčiųjų pozuoti nusidriekia ilgos eilės kaip kokiame prekybos centre per kalėdinį išpardavimą. Žinoma, net ir ribotas laikas – minutė į minutę – nesutrukdė sukurti magišką renginio nuotaiką, kai poezija ne parduodama, o nuoširdžiai dovanojama. Poetai, kurie labiau priminė sekretores su rašomosiomis mašinėlėmis ar automatinio rašymo meistrus, leido pasijusti lyg mažam vaikui atrakcionų parke, kai iš daugybės pramogų negali išsirinkti tos vienintelės. Nežinojai, kuriam poetui čia dabar nusirengti ir atsiduoti, parodyti save visu gražumu. Juk tai ypač verta, kai ne tik patiri gerą nuotaiką, bet ir gauni eilėraštį iš profesionalių kūrėjų, kurie tavo netobulų kūno formų nė kiek neišsigąsta. Taip renginyje jaučiamas glaudus ryšys tarp autoriaus ir kūrinio, draugiškas suvokimas apie žmogų ir šiuolaikiškas požiūris į poeziją, kai į renginį susirenka gana skirtingi žmonės, ne tik formuojantys savo kartos poeziją, bet ir siekiantys ją geriau pažinti.
Martos Stankevičiūtės nuotrauka
Todėl galėtume skirti tris performanso dalis: 1) eilėraščiai, per projekciją kuriami čia ir dabar; 2) menininkai, atsigręžiantys į save ir įkvepiantys poetus; 3) kuriama poezija, kai žmogus tik vėliau sužino, ar tai apie jį rašoma, ar ne. Dažnai šios dalys viena kitą papildė ar paprasčiausiai iškrito iš konteksto, nepritapo prie visumos. Svarbiausia – kad poezija buvo kuriama netradiciniais būdais ir, manau, eilėraščiais buvo patenkintas kiekvienas.
Organizatoriai skelbė pakvietę unikalią menininkų, kurie papildytų renginį, komandą: architektą Audrių Karalių, aktorių Gintą Bejerį, dailininką Eimutį Markūną ir šokėją Beatričę Juškaitę. Įdomu, kad modeliai pasirinko įsijausti ne į savo veiklą, bet į kuriamą produktą ar atliekamą procesą. Pavyzdžiui, architektas netikėtai tapo lango dalimi, t. y. rėmu; dailininkas paprasčiausiai pozavo; aktorius kažkodėl nusprendė nevaidinti ir būti savimi; o šokėja – nejudėti. Iš tiesų tai įdomus pasirinkimas, parodantis glaudų menininko ir kūrinio ryšį. Tik šiuo atveju ryšys trūkinėjo.
Performanse sudėtingai įsikomponavo architektas, šokėja ar dailininkas. Rodos, jie neturėjo jokios funkcijos, kuri galėtų tapti renginio ašimi. Veikė principas kas sau. Turbūt architektui atsibodo būti rėmu, todėl mieliau gėrė kavą su aktoriumi, bendravo ir šnekučiavosi. Bet gal tai ir buvo idėja – migruoti, ardyti performansą ir kurti šiuolaikinį supratimą apie meną, bet komunikacijos su dalyviais nebuvo (tik aktorius nuolat kalbino pozuojančius). Taip ir nesuvokiau, ar galima liesti eksponatus rankomis, ar kaipmat būčiau gavęs per nagus nuo galerijos prižiūrėtojos.
Aiškiau buvo stebėti, kaip čia ir dabar kuriami eilėraščiai, kaip poetai renkasi mūzas ir ieško įkvėpimo tarp susirinkusiųjų. Nuolat vyko komunikacija, buvo sulaukiama žaibiškos reakcijos ir poetinių dūsavimų, kai per trumpą laiką poetas turi meniškai apdainuoti žmogų. Ir tai pavyko. Kiekvienas žmogus galėjo būti arba kūrinys, arba mūza, arba tiesiog neįpareigotas stebėtojas. Performansas suvokiamas kaip lyriškas žaidimas, kurio taisyklės priklauso abiem pusėms – ir kūrėjui, ir pozuotojui. Kiekvienas diktuoja savo taisykles. Ir abudu prisideda prie bendro rezultato, kai, rodos, nėra vieno eilėraščio šeimininko. Netikėtai pozuotojas gali imti griežti smuiku ar užtraukti operos ariją. Visa tai įvyksta staiga ir įkvepia kuriantįjį.
Vis dėlto ne visi sukurti eilėraščiai tą vakarą buvo individualūs, t. y. skirti būtent tam tikriems žmonėms. Kai kuriuos tekstus būtų galima pritaikyti daugeliui. Galbūt poetams pritrūko ar laiko, ar įkvėpimo. Žinoma, kad eilėraščiai perteiktų žmogų, tam tikrus jo bruožus, kurie įkvepia menininką kurti, reikia atsakingumo ir išankstinio pasiruošimo. Gana sudėtinga perteikti emocijas, kurias menininkas patyrė sutikęs nepažįstamą žmogų akis į akį. Ypač kai yra laiko limitas ir tarsi norima kuo greičiau užbaigti renginį.
Kita vertus, laiko limitas nesutrukdė stebėti, kaip pagal automatinio rašymo modelį Rokas Povilius kuria poeziją. Tai sulaukė daugiausia dėmesio. Tuo siekta parodyti, kad eilėraštis gali gimti ekspromtu ir taip pat būti lygiavertis su ilgai brandintu. Poetautojai tuo norėjo įrodyti: ar kursi poeziją čia ir dabar, ar jai skirsi daugiau dėmesio, vis vien nuolat galvosi, kaip parašyti kuo geresnį eilėraštį, kokia turėtų būti jo koncepcija ir pan.
Taigi pirmą kartą Lietuvoje įvykęs tokio pobūdžio performansas netikėtai ėmė ir praūžė kaip koks uraganas Poezija. Parodė, kaip galima kurti eilėraščius, kokios jų naujos formos ir galimybės. Puikią idėją poetautojams padėjo įgyvendinti profesionalūs menininkai ir poetai. Gaila, kad dėl laiko limito ne visi norintys spėjo papozuoti – gal kai kurie net būtų išdrįsę nusirengti? Juk tai buvo savotiška poetautojų provokacija. Tikėkimės, tai jie tęs toliau ir nepraras savo braižo.
