Kruzas

Ištrauka iš romano

Suviliotas topografinių vaizdų, tarytum klajojančių po vandens paviršiumi, Edas vos nepargriuvo. Į pakrantę reikėjo leistis per vaizdingus molio ir smėlio klodus, sujungtus laiptais, kurie, sprendžiant iš jų stiliaus, tikriausiai atsirado įvairiais šimtmečiais ir buvo apverktinos būklės. Laiptelis po laiptelio vėrėsi vis nauja panorama. Jūros vaizdas! Edas jautė jos pažadą. Ir juk ji buvo ne kas kita, ko jis ilgėjosi, – tam tikra anapusybė, didžiulė, tyra, nenugalima.

Šlaito pusiaukelėje atsivėrė vaizdas į šiaurę, į aukščiausią kranto ruožą. Ten, brūzgynuose ant uolos, plytėjo stebėjimo kuopos teritorija. „Jokios didelės ginkluotės“, – bylojo žemyno legendos, kiti šnibždėjo apie nepaprastai taiklius pabūklus su beveik neįsivaizduojamu šaudymo nuotoliu.

Edas vienintelis per pusiaudienio pertrauką eidavo prie vandens. Name šiuo metu gyvenimas sustodavo. Po pietinės pamainos chaoso su dienos turistų pilnais laivais proskyna nugrimzdavo į miegą. Edas prisiminė pusiaudienio ramybę pradinėje mokykloje: pavalgę jie nuo klasės galinės sienos paimdavo gultus, ištiesdavo ir kaip pagal komandą nugrimzdavo giliai į sapnus.

Rembo valgomajame griūdavo į nutrintą šezlongą, ištiestą už vadinamojo skaitymo kampelio, kur stovėjo apskritas staliukas su žurnalais – „FF Dabei“*, „Tu ir tavo sodas“, „Geri patarimai“. Kojas su nuavėtais padavėjo batais užkardavo ant atkaltės, o veidą užsiklodavo „Baltijos laikraščiu“ – jį kasdien atgabendavo pašto laivas. Visus keltus, kursuojančius tarp salų, vietiniai vadino „pašto laivais“. Iš žemyno atplaukiantys laivai buvo vadinami „garlaiviais“. „Tu plauksi pašto laivu ar garlaiviu?“ – buvo vienas pirmųjų, kryptį nurodančių klausimų… Kartkarčiais Rembo atsiguldavo prie kitų žole apaugusioje atšlaitėje pamiškėje, netoli nuo tos vietos, kur prasideda kelias į švyturį. Būdavo dienų, kai Edas išvysdavo ten greta sugulusius visus tris padavėjus baltais užsagstytais marškiniais, nejudamai tysančius, kaip nušautus, kaip po prohibicijos laikų skerdynių – trys negyvi draugai išskėstomis rankomis ant paklodės:

– Ką tu veikei visus tuos metus?

– Eidavau anksti miegoti.

Tik Kruzas nesiilsėdavo. Ir atrodė, kad jis niekada nepavargsta. Dažnai dirbdavo rūsyje po indų plovykla, kur, regis, buvo krosnis vandeniui šildyti ir tokia lyg dirbtuvė. Arba rinkdavo sausuolius ir nešdavo ant trinkos. Su prijuoste iš raudono languoto virtuvinio rankšluosčio, iki pusės nuogas, į kaselę susmauktais plaukais – Kruzas iš tiesų buvo panašus į indėną, kuris labai ryžtingai, o ir su jėga bei elegancija imasi visų būtinų priemonių, tik Edas nebūtų galėjęs pasakyti kam. Matyt, didingam reikalui.

Kasdien buvo ruošiama mediena, kaip sakydavo Kruzas, – pjaustomi arba kapojami šiekštai ar sausuoliai, kad tilptų į krosnį. Dar dažniau jis tvirtindavo tvorą, pusračiu juosiančią „Atsiskyrėlį“, veikiau laukinių žvėrių atitvarą – mikliai supindavo atsinešęs prastesnio, plonesnio pomiškio, o mažesnius, tankiai suaugusius pušų kamienus panaudodavo kaip kuolus. Pats jis tvorą vadino išoriniu palisadu, tik buvo neaišku, kurgi turėjo tiestis vidinis palisadas. Tas palisadas buvo natūrali užtvara, ilgainiui sužaliavusi ir tarsi savaime auganti.

Kai Kruzas stodavo prie trinkos, dubenyse virpėdavo vanduo. Kartą Edas stebėjo jį, tarsi pakerėtas kirvio ritmo ir ramių, galingų nepriekaištingo kūno judesių. Medžio gabalas būdavo sąžiningai suskaldomas į pliauskas. Edas žinojo, kad pro apsitraukusį indų plovyklos langą jo atpažinti neįmanoma, bet staiga Kruzas sustojo ir pamojavo. Kiek vėliau jis atsistojo šalia, rankoje tebelaikydamas kirvį. Rimtai šypsodamasis (tas erzinantis dviejų išraiškų junginys jo dideliame ovaliame veide) dar kartą paėmė jam už parankės ir nusivedė į kiemą.

– Daržą reikia saugoti – šernai snukiais viską išaria, – ranka parodė jis į darželį pamiškėje, kur pasistengus buvo galima įžiūrėti kelias ežias. Aplink želdinius buvo įkasti degtinės buteliai. Visa tai priminė girtuoklio daržą ir jo norą susitaikyti su pasauliu.

Kruzas priklaupė ir uždėjo ranką ant ežios.

– Tik todėl jie čia ir ateina, kad užuodžia laisvę, jie kaip žmonės.

Jis pažvelgė Edui į akis.

– Pernai visai nuniokojo daržą, su visais grybais ir gydomosiom žolelėm. Dozė, žinoma, buvo per didelė. Tada šernai pasijuto laisvi, laisvi nuo visko. Apiplaukė kelis ratus – aplink salą – ir sukėlė kovinį aliarmą. Ar esi matęs, Edai, plaukiančius šernus? Tėvas, motina, vaikas viena greta – taip jie traukia per vandenį, ir daug greičiau, negu būtum manęs, snukius ištiesę aukštai virš vandens. Kaip tik taip juos ir nušovė: tėvą, motiną, vaiką – pykšt, pykšt, pykšt. Pamanė, ką ir turėjo pamanyti: pabėgėliai, užkietėję sienos pažeidėjai, nereaguojantys nei į šūksnius, nei į įspėjamuosius šūvius. Smėlis ten apačioj kurį laiką buvo raudonas. Jie tik po kelių valandų pastebėjo savo klaidą ir visas dvėsenas išžvejojo iš vandens. Virėjas Maikas, žinoma, pabandė nudžiauti truputį šviežios mėsos „Atsiskyrėliui“, bet prie jų niekaip negalėjai prieiti; su pabėgėliais pasielgta kaip su pabėgėliais: jų nėra, ir jokių lavonų nėra – jie tiesiog neegzistuoja.

Kruzas atsisėdo ant žemės. Jo lūpos buvo išbalusios, akys beveik užmerktos. Šis žmogus Edui buvo svetimas, bet vis dėlto artimas. Ir iš tikrųjų neartimas – veikiau artimumas buvo tai, ko verta siekti.

Kruzas kažką išrovė iš ežios. Edas žolių nuo piktžolių neskyrė. Jis mintyse bandė sugaudyti visus galus ir norėjo paklausti Kruzo apie žoleles.

– Šernai turėjo per daug laisvės kraujyje, supranti, Edai? Šitos laisvės, – jis parodė daržą, mostelėjo ranka „Atsiskyrėlio“ link ir nutilo.

Vertė L. J.

 * VDR televizijos ir radijo programų žurnalas.