Gyvenimas, kokį pažinome mes…

Jungtinėje Karalystėje 1882 m. įsteigta Kooperacinė moterų profsąjunga (Women’s Cooperative Guild) kovojo už lygias moterų teises: teisę į visuotinį balsavimą, motinystės atostogas ir socialines išmokas, savišalpos ir savitarpio pagalbos pagrindais kuravo skurstančias šeimas, padėjo moterims lavintis. 1931 m. buvo išleista knyga „Gyvenimas, kokį pažinome mes“, kurią Margaret Llewelyn Davies, ilgametė Kooperacinės moterų profsąjungos pirmininkė, sudarė iš organizacijos narių moterų pasakojimų apie asmeninį ir profesinį gyvenimą. Pažymėtina, kad autobiografinių istorijų rinkinį išleido Virginios Woolf ir jos vyro Leonardo leidykla „Hogarth Press“, o įvadinį knygos laišką parašė pati britų modernistinės prozos klasikė, priblokšta ir sužavėta paprasta, nepadailinta, net primityvoka kalba užrašytų dirbančių moterų pasakojimų, atskleidžiančių viešajame diskurse nefigūruojantį, „pusiau nutylimą“ žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą.

Čia skelbiame porą pasakojimų iš šios jau žanro klasika tapusios knygos.

 

PONIA F. H. SMITH

Angliakasių kaimelyje

 

Nesu itin išprususi, nes mokyklą teko mesti anksti – tėvas neturėjo nuolatinio darbo. Esu kilusi iš Kardifo, o tarnauti išvykau į Rondą, kur dirbo mano brolis, ir ten sutikau savo vyrą, kuris buvo šachtininkas. Kai ištekėjau 1903 metais, man buvo devyniolika. Man, mieste augusiai merginai, gyvenimas čia pasirodė visiškai kitoks nei tas, prie kurio buvau pratusi. Mane pribloškė tai, kad neturėjome sąlygų mūsų vyrams nusiprausti. Mes turėdavome temptis skardinę vonią į tą patį kambarį, kuriame gyvenome, ir šildyti vandenį kibire ar geležiniame katile virš mūsų bendrojo kambario židinio. Taigi, galite įsivaizduoti, kad angliakasio žmonos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Mes taip pat turėdavome kiekvieną savaitę išsiskalbti mantą toje pačioje patalpoje, todėl kambario vaizdas buvo varganas. Kasdieną apkuoptas kambarys atrodė pakenčiamai, bet tik iki grįžtant namo Hubby. Kai jis išsimaudydavo, o jo drabužiai būdavo išdžiaustomi ir kartkartėmis išgręžiami, storas anglių dulkių sluoksnis nuklodavo visą kambarį, todėl dulkių skuduro jau nebepaleisdavai iš rankų.

Laikas nestovėjo vietoje, ir po vienuolikos vedybinio gyvenimo mėnesių gimė pirmoji duktė, ir jai augant buvo ypač sunku, nes kad ir kiek būtum stengusis išlaikyti kūdikį gražų ir švarų, tai buvo beveik neįmanoma.

Kai dukrai buvo vos metai, padedant akmens anglių kasyklos kompanijai, kurioje dirbo mano vyras, pavyko išsinuomoti namą, bet vos įsikūrę išgyvenome siaubingą šachtos sprogimą. Mano vyras kaip tik tuo metu dirbo šachtoje, tiktai vadinamojoje Naujojoje šachtoje, o sprogimas įvyko Senojoje. Tačiau tragiškas žuvusių vyrų, berniukų ir aplinkinių kaimynų vaizdas visuomet išliks mano atmintyje. Viena vargšė moteris, gyvenusi priešais mus, per baisųjį sprogimą neteko vyro, dviejų sūnų ir įvaikinto berniuko – visų šeimos maitintojų. Iš viso išsigelbėjo tik vienas žmogus, o žuvo 122.

Taigi, kaip jau sakiau, buvo labai tvanku gyventi dviejuose kambariuose – bendrajame ir miegamajame. Name buvo kur kas geriau, nors šešiems kambariams reikėjo ir daugiau baldų, bent iš dalies juos apstatyti. Mano vyras buvo ramus, rimtas žmogus, todėl mes galėjome po truputį gerinti gyvenimo sąlygas. Bėgant laikui šeima pagausėjo iki devynių vaikų, bet visų baisiausia buvo tai, kad nuo 1925 metų pašlijo mano vyro sveikata. Jis prasirgo namie iki 1926 metų streiko, septynis mėnesius po rimtos hemorojaus operacijos, po kurios jis nuolat jautė silpnumą.

Kai mano vyrui truputį pagerėjo, jis pradėjo ieškotis nesunkaus darbo šachtoje, kurioje dirbo anksčiau. Darbininkų jiems nereikėjo, taigi jis buvo įrašytas į bedarbių sąrašą. Žinoma, dabar jau ne visi mūsų vaikai gyvena namie, nes vyriausioji duktė ištekėjo ir turi du vaikus. Kaip ir aš, ji ištekėjo už šachtininko. Po jos gimę trys vaikai – berniukai. Du iš jų palaidojau, o trečiajam gegužę sueis dvidešimt vieni. Jis ne namuose – dirba laive, nes nepakentė darbo šachtoje. Ten tepadirbo trumpai, ir prieš streiką, pasitaikius progai, išleidau jį į Londoną virtuvės padėjėju, o iš ten jis pateko į laivą. Dabar namie gyvena penkios mergaitės, vyriausiajai birželį sukaks septyniolika. Pernai metams baigiantis ji grįžo į namus susirgusi nuo išsekimo, o dabar jau susirado darbą. Dar yra trylikametės dvynukės, devynmetė ir penkerių jaunėlė, aš ir vyras, o pragyventi turime iš svaro ir 12 šilingų, iš kurių septynias dešimtąsias atiduodame nuomai. Mano vyriausioji, sirgdama namie, negavo jokios pašalpos, nes neturėjo užtektinai antspaudų draudimo kortelėje.

Aš įsitikinusi, kad pašlijusios mano vyro sveikatos ir su ja susijusios bedarbystės priežastis buvo prastos mūsų gyvenimo ir darbo sąlygos. Darbo valandos šachtoje – nuo 7 iki 15, nuo 15 iki 23 ir nuo 23 iki 6 valandos. Kai vienas pilnas vyrų narvas leidžiasi žemyn, kitas kyla. Kalbant apie maistą, tai valgymui jie galėjo skirti vos 20 minučių, kai jausdavosi labiausiai išalkę, o maistą nešiodavosi skardinėse dėžutėse. Vanduo, laikomas skardiniuose buteliuose, buvo įprastas gėrimas šachtose. Kartais šachtos dalis, kurioje dirba mano vyras, būna siaubingai šalta, o paskutinėje vietoje buvo siaubingai karšta, todėl jis turėdavo pasiimti papildomus marškinius ir kelnes, nes negalėjo dirbti su tais pačiais, kuriais vilkėdamas eidavo į darbą ir grįždavo. Baigus darbą, ant jo nebelikdavo nė sauso siūlo. Taigi, galite įsivaizduoti, kaip atrodė jo iš šachtos parsinešti drabužiai, o žmonoms kiekvieną vakarą reikėdavo marškinius išskalbti, kelnes išdžiovinti. Iki išdžiūdamos, kelnės būdavo sustingusios nuo prakaito ir anglies dulkių. Namai čia pastatyti ne nuomininkų patogumui, nes nėra maudyklų, kur jų labiausiai reikia. Kaip žinote, angliakasiui reikia maudytis kasdien. Dabar statomos maudyklos virš šachtų Volstaune, bet nesu tikra, ar jos bus mėgstamos. Dauguma angliakasių, grįžę iš šachtų, būna išalkę. Tik nusimazgoję rankas, sėdasi valgyti, galbūt užtraukia dūmą ir retkarčiais nusnūsta, jei yra labai išvargę. Taigi, galite suprasti, kad maudytis iš karto būtų labai neįprastas daiktas. Kai kurie angliakasiai gyvena labai toli nuo šachtų ir turi pareiti namo ar važiuoti tramvajumi.

Mes neturime nė katilų savo drabužiams skalbti. Turime juos virinti gyvenamajam kambary virš židinio. Todėl nėra ko stebėtis, kad tiek daug mažamečių vaikų Velse miršta apiplikinti vandeniu, nes žmonės, nepagalvodami ir užmiršę apie mažylius, ropojančius aplink, pirmiausia pila karštą vandenį į vonią, o mažieji įkrinta į jį. Vienas mažylis, gyvenęs netoliese, vos penkerių metų, mirė įkritęs į verdančio vandens vonią, ruoštą jo tėvui praustis. Galite įsivaizduoti, kaip labai mums reikia maudyklų mūsų namuose.

Mūsų kaime nėra nieko, skirto mūsų laisvalaikiui, išskyrus kino teatrą, [karo veteranų] Britų legiono klubą (su vyrų ir moterų skyriais) ir nebaigtas rengti žaidimų aikšteles. Šios nebuvo baigtos dėl lėšų stygiaus. Dabar gyvename tarp dviejų dykai stovinčių anglių kasyklų, kurios iki 1926-ųjų streiko veikė visu pajėgumu. Tai daro įtaką vietiniam biudžetui, nes šachtininkai paprastai kas savaitę aukoja bendriems reikalams, tačiau kai dabar nedirba, apie tai negali būti nė kalbos. [Kvakerių] Bičiulių draugija iš gretimo kaimo paaukojo nemažą sumą šiems slėniams sutvarkyti, bet to neužtenka. Gaila, kad jie samdė tik vyrus ir vaikinus, negaudavusius jokios pašalpos. Bet vis tiek tai buvo dviguba nauda. Dabar turime du puikius parkus su baseinėliais, sūpynėmis ir kitais įrenginiais vaikams. Iki jų, t. y. Porto ir Vatstauno parkų, galime nueiti pėsčiomis. Nutiesti ir pasivaikščiojimo po kalnus takai, kur siunčiame vaikus gražesniu oru, o vasarą iškylaujame su šeima, nes niekad niekur neišvykstame, išskyrus sekmadieninės mokyklos išvykas į Bario salą ar Portkolą. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad daugiau niekur nesu atostogavusi nuo tada, kai ištekėjau.

Šioje šalies dalyje namai yra statomi eilėmis ties kalnų papėdėmis. Iš savo sodo namo gale matau 96 namų eilę.

Norėčiau, kad pabuvotumėte čia, tarp mūsų, aplinkiniams nieko nežinant, idant geriau suprastumėte liudijimą išvysdami nei išgirsdami. Širdis plyšta matant bedarbius angliakasius darbo biržoje – berniukus, jaunus vyrus pačiame jėgų žydėjime ir senus vyrus, neturinčius kur dėtis, nes šachtos uždarytos. Moterų profsąjungos nuolat remia vyrus. Pasakysiu jums, kas mane daugel kartų gelbėjo nuo nevilties. Aš sužinojau (viliuosi, kad ir daugeliui kitų moterų taip pasiseks) apie kooperacines parduotuves, kurios yra tikras išsigelbėjimas tiems, kas neturi jokios išeities. Kooperacinė moterų profsąjunga – taip pat didžiulė pagalba. Profsąjungos dėka mes klausomės nuostabių įvairių žmonių skaitomų paskaitų, kurių aš už nieką nepraleisčiau ir kurios mums pakelia dvasią ir drąsina žengti į priekį. Nes kartais apima jausmas, kad mes ne gyvename, o tik kažkaip gyvaliojame.

 

PONIA WRIGLEY

 

Geležinkelio darbininko žmona

 

Labai gerai prisimenu, kai būdama šešerių įkritau į kanalą ir būčiau nuskendusi, jei ne mano sekmadieninės mokyklos mokytoja. Keistas sutapimas, kad mano tėvas, būdamas jaunas, išgelbėjo ją skęstančią lygiai toj pačioj vietoj.

Aš gimiau Kevn Maure, Velse, 1858 metų balandžio 17 dieną. Mano tėvas buvo batsiuvys ir dirbo pas savo brolį Jonathaną Jonesą. Šis siuvo aulinius batus velioniui serui W. W. Wynnui. Tais laikais tai buvo labai sunkus darbas. Mano tėvo uždarbis buvo 12 šilingų per savaitę, o vaikų šeimoje buvo penketas. Mama siūdavo už šilingą per dieną, jeigu pasisekdavo gauti užsakymų. Aš, būdama vyriausia, turėdavau prižiūrėti kitus vaikus. Mamai likus namie, man reikėdavo eiti rinkti anglių ir žarijų ugniai užkurti. Anglių rinkti turėdavau keliauti dvi mylias iki šachtos saugyklos, o pargabendavau jas krepšyje nešdama ant galvos. Dar dvi mylias turėdavau keliauti į fermą parnešti pasukų, kurių galėdavome už 2 pensus imti tiek, kiek panešdavome, dažniausiai nuo 10 iki 12 kvortų. Mūsų maistas buvo bulvės, kumpis, rūkyta silkė, duona ir pienas. Tais laikais nebuvo tokio dalyko kaip arbata vaikams. Švarų vandenį turėdavome parsinešti ant galvų iš šaltinio. Pamenu, kaip vieną dieną mama išėjo siūti ir dirbo visą dieną nuo aštuonių iki aštuonių, o aš atsiguliau miegoti su kitais vaikais, nes tėvas leido. Mama grįžusi nerado švaraus vandens pusryčiams ir, prikėlusi mane iš lovos, liepė eiti per girią jo parnešti. Nesakysiu, ką apie mamą pasakė mano sesuo, bet, jos manymu, mama pasielgė labai žiauriai. Tais laikais šeštadieniais aš taip pat eidavau plauti grindų ir tvarkyti kiemų už vieną pensą ir riekę duonos su sviestu. Už du pensus dargi nešdavau pietus ir vakarienę į kalvę.

Vienos laimingiausių mano vaikystės dienų buvo tos, kai motina, įdavusi mums, vaikams, maisto visai dienai, išsiųsdavo skalbti rūbų. Prie upės Di mes nusinešdavome kibirą anglių, susirasdavome didelių akmenų ir sukurdavome ugnį. Virindavome drabužius puode, o vėliau skalaudavome upėje, kur vandens buvo apstu ir niekur nereikėjo jo nešti. Kol rūbai džiūdavo, galėdavome žaisti. Su savimi pasiimdavome ir mažylius, jie galėdavo laukuose skinti ramunes, o vyresnėliai juos prižiūrėdavo. Kai kurie iš tėvų ateidavo pažiūrėti, ar mums viskas gerai. Po smagios skalbimo ir žaidimų dienos sulankstę skalbinius, dainuodami ir smagūs eidavome namo.

Visa tai vyko, kai man buvo maždaug aštuoneri. Kai sukako devyneri, bažnyčios pastorius pasiūlė prižiūrėti jo vaikus, vesti juos į lauką. Ten dirbo ir kita tarnaitė, tačiau aš ilgai neužsibuvau, nes maistas buvo griežtai normuojamas ir viskas būdavo užrakinta. Motina sutiko, kad aš dirbčiau vien tik už maistą.

Pagyvenus namie vos keletą dienų, pas mus užsuko gydytojo žmona ir pranešė, kad ponas ir ponia savo vaikui pageidauja jaunos auklės, kuri vyktų su jais į Heizl Grovą šalia Stokporto. Nedidelis mano rūbų ryšulėlis buvo paruoštas, ir aš, džiaugsmingai nusiteikusi, iškeliavau su jais. Užuot dirbusi aukle, tapau devyndarbe tarnaite: turėdavau keltis šeštą ryto, sutvarkyti ir paruošti kambarį pusryčiams. Didžiausia bėda būdavo ta, kad man nepavykdavo pakurti ugnies, o šeimininkas dėl to baisiai pykdavo, liepdavo pasitraukti šalin, prieš tai gerai pliaukštelėjęs per ausį. Tokia buvo pirmoji mano tarnystės patirtis. Labai ilgėjausi namų. Kad ir kokie skurdūs, vis dėlto jie buvo namai. Nemokėdama nei skaityti, nei rašyti, negalėjau nieko pranešti tėvams, iki viena geraširdė senutė iš kaimo parašė jiems, kad gelbėtų mane nuo patiriamų vargų. Negaudavau čia ir atlygio, tik keletą drabužių.

Kita mano darbo vieta buvo ūkyje su 150 melžiamų karvių netoli Osvestrio. Ten išmokau melžti, spausti sūrį ir sukti sviestą. Labai džiaugiausi prižiūrėdama galvijus, antis, vištas ir viščiukus ir rinkdama kiaušinius. Mano atlygis buvo 2,6 svaro per mėnesį. Likau ten iki dvylikos, o vėliau patekau į kitą ūkį Marple, kur buvo labai gerai ir jaučiausi laiminga. Mano uždarbis buvo 3 svarai per mėnesį. Turėjau pamelžti penkias karves ryte ir vakare, išmėžti tvartą, išvesti karves į laukus ir sumušti sviestą popiet, o šeimininkei išėjus apsipirkti prižiūrėti keturis mažus vaikelius. Tai buvo 1871-aisiais, per didįjį Marplo potvynį.

Trečioji mano darbo vieta buvo Oldame 1872 metais, „Blaivybės“ viešbutyje. Tuomet buvau keturiolikos. Pamatę, kad nemoku skaityti nei rašyti, mano šeimininkai pasirūpino manimi ir dvejus metus mokėjo už mano mokslą vakarinėje mokykloje. Jie padėdavo man mokytis vakarais. Abu buvo man tarsi tikri tėvai. Su jais gyvenau iki devyniolikos ir esu jiems labai dėkinga už geraširdiškumą. Dabar jie jau iškeliavę anapusybėn, tačiau dažnai matausi su jų sūnumis. Mano atlygis buvo 16, o prieš išeinant pakilo iki 20 svarų.

Trumpai pabuvau namuose, o tuomet gavau pasiūlymą dirbti naujoje vietoje (Dobkrose) už kiek didesnius pinigus. Tai buvo didžiulis namas, kuriame turėjau dirbti nuo ryto iki vakaro. Šeima buvo didžiulė, o man reikėjo viską skalbti. Išeiti beveik visai negalėdavau, išskyrus sekmadienio popietes ir vieną sekmadienio vakarą per mėnesį. Kai mergina gali išeiti ir atitrūkti, jos darbas atrodo ne toks sunkus. Sekmadienio popietę mokykloje pirmą kartą ir pamačiau savo vyrą, bet sužinojusi apie tai mano šeimininkė visai uždraudė išeiti. Nežinau, ar šių laikų merginos tai pakęstų! Pabuvau pas juos iki dvidešimt vienų ir išvykau į geresnę vietą.

Čia dirbo keturi tarnai, o aš buvau virėja. Tai buvo tikro džentelmeno namai. Pas juos, be to, tarnavo dar vežikas, ūkininkas, sodininkas, ir apskritai tai buvo geriausia vieta, kurioje man teko dirbti. Pasikeisdami galėjome išeiti iš namų ir turėjome daug laisvės. Su mumis nebuvo elgiamasi kaip su tarnais, visi buvome kaip viena šeima, o vaikai buvo mokomi su mumis elgtis dorai ir pagarbiai. Tarnais buvo rūpinamasi, o puotos metu virtuvės darbuotojai netgi galėdavo pašokti vieną šokį su svečiais. Abu šeimininkai buvo tikri krikščionys, šeimininkė – pati doriausia ponia visame kaime. Visi ją mėgo, tačiau namus ji prižiūrėjo griežtai. Niekas iš mūsų negalėdavo palikti namų po devintos vakaro, suskambėjus skambučiui, kviečiančiam „visus vidun“. Merginos taip mylėjo šeimininkę, kad nebūtų drįsusios nepaklusti. Praleidau ten penkerius metus, kol ištekėjau. Nesinorėjo palikti tokių gerų namų, tačiau mano vaikinas norėjo susituokti, nes neturėjo motinos. Mane išlydėjo gražiai ir su gausybe dovanų.

Mano vyras viso labo tebuvo geležinkelio darbininkas, uždirbantis 18 svarų per savaitę, iš jų 1 pasiimdavo kišenpinigiams, 1 – tabakui ir 7 pensus skirdavo santaupoms ir pensijai, taigi pragyvenimui likdavo 15,5 svaro. Iš šių 2,8 atiduodavau nuomai, 1,4 tekdavo anglims ir lempos žibalui, kurio trys kvortos tuomet kainavo 6 pensus. Taigi, savaitę išgyventi reikėdavo iš 10,11 svaro. Negalėjau eiti dirbti, nes niekad nebuvau dirbusi gamykloje. Šiek tiek prasimanydavau paprastu siuvimu, kad išbristume iš skolų. Mums buvo sunku susikurti jaukius namus su mažu uždarbiu iš mano siuvimo. Pirmiausia, ką aš padariau, tai tapau kooperacinės parduotuvės nare viename iš profsąjungos poskyrių Oldame. Džiaugiuosi naryste jau 46 metus. Negaliu apsakyti, kaip man tai padėjo auginant mažus vaikus.

Pragyvenus santuokoje penkis mėnesius, pajutau, kad laukiuosi, ir norėdama apsirūpinti laikotarpiui, kai būsiu pagimdžiusi, stengiausi kuo daugiau užsidirbti siūdama. Dirbau dieną naktį už labai menkus pinigus, siuvau mašina ir skalbiau, kad tik sutaupyčiau šilingą kitą. Vos savaitę prieš gimstant kūdikiui pasiuvau aštuonis kartūno švarkus, kad prisidurčiau prie santaupų. Vėliau man tai skaudžiai atsiėjo. Tris mėnesius buvau priversta vaikščioti su pagalvėlėmis po pažastimis ir suspausta krūtine. Turėjau labai gerą kaimynę, kuri kaip galėdama man padėjo, bet vėliau atvykti teko ir motinai, kad išsivežtų mane sveikti į namus. Kol buvau išvykusi, susirgo mano vyras, ir aš vos jo nepraradau. Džiaugiuosi pagalvojusi, kad moterimis šiais laikais yra rūpinamasi geriau.

Prisimenu vieną iš savo senų laikų kaimynių. Ji labai vargo, beveik neturėjo iš ko pragyventi. Malūne dirbančio vyro savaitinis atlygis buvo 18 svarų. Vaikų jie turėjo penkis, ir 4 svarus reikėdavo pakloti už nuomą. Diena iš dienos ji eidavo uždarbiauti skalbdama, valydama ir parsinešdavo skalbinių į namus. Kartais įsiskolindavo už maisto produktus, tuomet jos vyras baisiai pykdavo. Pati man pasakojo, kad dėl vaikų ir vyro pačiai ne kartą tekę badauti, tačiau vyras vis tiek priekaištaudavęs dėl skolų. Ji negalėjo nieko įkeisti, nes tuose skurdžiuose namuose nebuvo ką įkeisti. Jos vyras buvo rimtas žmogus, tačiau, kaip ir kiti vyrai, išeidavo ir palikdavo ją likimo valiai. Nors ir norėdama, ji negalėjo pasiūti ar užlopyti vaikams rūbų, ir šie nešiodavo skurdžias drapanas. Ji tvarkė namus dviem netoliese gyvenančioms ponioms. Vasaros mėnesiais ponios išvykdavo ir palikdavo jai prižiūrėti namus, pakurti židinius. Senų, nenaudojamų daiktų kambaryje ji radusi marmurinį laikrodį. Tuomet ji visiškai neišmanė, kuo pamaitinti šeimą. Taigi paėmė laikrodį ir įkeitė už kelis šilingus, ketindama grąžinti į vietą iki sugrįžtant ponioms. Tačiau šios grįžusios anksčiau, nei tikėtasi. Jos pasigedo laikrodžio. Ta moteris viską papasakojusi ir labai apgailestavusi, kad teko šitaip pasielgti. Ponios davė jai nemažai valandų laikrodžiui sugrąžinti. Jos vyras nieko apie tai nežinojo, ir dešimtą vakaro ji buvo užrakinta su vaikais namie iki pat ryto. Jis nieko negalėjo padaryti tą patį vakarą. Kitą dieną vyro darbdavys paskolino pinigų laikrodžiui išpirkti. Kaimynai nuo jos nusisuko, o man taip jos pagailo, kad nešdavau šeimai maisto, nes ji labai vargo. Po kelių dienų kaimynė mane pasišaukė. Jai gimė kūdikis, mažas berniukas. Aš iškviečiau slaugę ir nunešiau patalynės, paklojau lovą ir prižiūrėjau ją iki pasveikstant, skalbiau jos rūbus. Ji niekad neužmiršo, ką aš dėl jos padariau. Vaikelis išaugo į puikų 22 metų jauną vyrą.

Kai 1894 metais iš Moslio išsikėlėme į Stokportą, turėjome jau tris vaikus. Mano vyrą perkėlė į aukštesnes pareigas, ir jo uždarbis kiek išaugo. Kai gimė paskutinis – penktasis – berniukas, mano vyras uždirbdavo 26,6 svaro mums visiems išlaikyti, ir nė vienas iš vaikų dar nedirbo. Man teko išvysti dieną, kai su balta staltiese ir švariais tuščiais puodais laukdavom tėvo grįžtant su atlygiu, nes prieš valgant turėdavau sulakstyti ne į vietinę, o į kooperacinę parduotuvę, kur galėdavau apsipirkti pigiau, tad mėnesio pabaigoje atlikdavo pinigų drabužiams. Tvirčiau pasijutome, kai vyriausias sūnus pradėjo dirbti už 5 svarus per savaitę. Kai kitas sūnus pradėjo dirbti už tiek pat, dar vienas nešiojo laikraščius, o ketvirtasis, visai jaunutis, išnešiodavo pieną, pamažu atsistojome ant kojų, o aš galėjau sutaupyti pati siūdama jiems drabužius. Tuomet nusprendžiau, kad vaikai paeiliui lankys muzikos pamokas. Dabar, prisiminusi tai, džiaugiuosi, kad padarėme dėl savo vaikų, ką galėjome. Dėl jų labo tekdavo ir pietų atsisakyti, išgerti tik puodelį arbatos ir suvalgyti riekę duonos su sviestu. Mūsų tikslas buvo suteikti vaikams kuo geresnį išsimokslinimą, amatą ir muzikinį išsilavinimą, kokį tik galėjome sau leisti, kad vaikai užaugtų dori, sąžiningi, teisingi, galėtų drąsiai žengti į gyvenimą ir tapti gerais piliečiais. Kiekvienas berniukas, sulaukęs keturiolikos, pradėjo mokytis amato, kurį patys pasirinko. Jų amatai buvo šie:

George’as – mūrininkas (geležinkelyje),

Williamas – batsiuvys (meistras),

Lewisas – metalo apdirbėjas,

Reggie – maisto prekių kooperatyve (dabar vadovas),

Osborne’as – garvežio kūrikas.

Visi kartu – tėvas ir berniukai – turėjo beveik visus įmanomus muzikinius instrumentus ir vienas už kitą geriau grojo trombonu, pianinu ir smuiku. Reggie buvo puikus smuikininkas, išsilaikęs daugybę egzaminų. Visi kartu jie grodavo įvairių kūrinių ištraukas ir maršų įžangas, o man labiau patiko bažnytinė muzika. Mes buvome laiminga muzikuojanti šeima, iki prasidedant karui, per kurį palaidojau vyriausią sūnų. Kiti du vedė. Buvo siaubinga nustoti trisdešimtmečio sūnaus, bet dar baisiau buvo po vienuolikos mėnesių netekti vyro. Tuomet ir likusieji du sūnūs buvo pašaukti į armiją, ir dvejus metus namuose aš praleidau viena. Kai visi keturi sūnūs išėjo į karą, maniau, didesnės nelaimės nebegali būti, tačiau, laimei, jie sugrįžo beveik visiškai sveiki. Nuo to laiko aš palaidojau dar vieną trisdešimtmetį sūnų ir jo žmoną. Našlė esu jau keturiolika metų, o jauniausias sūnus tebegyvena su manimi.

Nebūčiau visko ištvėrusi, jei ne mano susidomėjimas visuomeniniu darbu. Moterų kooperacinei profsąjungai labiausiai esu dėkinga už išsilavinimą. Buvau jos narė nuo mūsų poskyrio atidarymo, komitetų darbuotoja ir dvejus metus – pirmininkė. Mes džiaugiamės prisimindamos, kad kooperacinė profsąjunga padėjo kovoti dėl geresnių gyvenimo sąlygų moterims ir vaikams.

Aš prisidėjau prie kovojančiųjų už moterų balsavimo teisę, nes po savo sunkaus gyvenimo norėjau padaryti viską, ką galiu, kad sumažinčiau kitų kančias. Labai domėjausi visomis moterų organizacijomis. Prasidėjus karui visą laiką darbavausi paramos komitetuose. Ponia Wilkinson (dab. parlamento narė) buvo pirmoji, atidariusi siuvyklėlę Stokporte, kurioje įdarbintos merginos persiūdavo ir atnaujindavo senus drabužius skurstantiems vaikams. Eidavome prašyti žmonių senų nereikalingų drabužių ir taip nuveikdavome daug gero. Ponia Wilkinson padėjo Stokporte įsteigti motinystės centrą. Nagrinėdami pašalpų prašymus, aptikdavome daug skurstančių šeimų, kuriose tėvas išėjęs į karą, palikęs keturis ar penkis vaikus be pragyvenimo šaltinio. Aš nemanau, kad karas būtų kilęs, jei moterims būtų buvusi suteikta teisė balsuoti anksčiau, ir balsuoti karo klausimu. Nėra tokios motinos ar žmonos nei Anglijoje, nei Vokietijoje, kuri leistų savo mylimus žmones į žūtį. Dabar mes dirbame vardan taikos.

Negaliu pasigirti skaičiusi daug knygų, nes neturėjau laiko. Skaičiau profsąjungos ir kooperatyvo literatūrą bei laikraščius, nes iš jų daug sužinodavau. Kalbant apie politiką, tai mane labai domina istorija. Man patinka sugrįžti į senus laikus ir sužinoti daugiau apie protėvius, be to, daug ką išskaitau iš savo Biblijos.

Man septyniasdešimt dveji, ir aš darbuosiuosi kooperacinėje profsąjungoje tol, kol pajėgsiu.

Iš: Life As We Have Known It. London:
Virago Ltd., 1977 (sud. M. L. Davies)

Vertė Reda Vegelevičiūtė