Feministinio romano tezės

Roxane Gay – rašytoja, tinklaraštininkė, leidėja, dėstytoja. Ji yra parašiusi apsakymų rinkinį ir esė rinkinį. „Nesutramdoma“ (An Untamed State) – šiais metais išleistas debiutinis romanas, sulaukęs daug palankių atsiliepimų ir pripažįstamas vienu įdomiausių šiemet angliškai parašytų romanų.

Norėdami suprasti feministinį romaną, visų pirma turime suprasti feminizmą. O galbūt turime suprasti romano prigimtį. O galbūt turime paklausti: „Kas yra feminizmas?“ ir „Kas yra romanas?“ Galbūt šie klausimai iš viso nesvarbūs. Nes atsakymai niekuomet jūsų visiškai nepatenkins.

Feminizmui rūpi moterų lygybė. Kai sakau „lygybė“, turiu omenyje tai, kad moterys turėtų šiame pasaulyje jaustis taip pat laisvai kaip ir vyrai. Moterys turėtų gyventi visuomenėje, kurioje jų kūnas neapibrėžtas įstatymais. Jos turėtų gyventi laisvą nuo seksualinio smurto grėsmės gyvenimą. Kai mes galvojame apie moterų reikmes, būtina taip pat turėti omenyje kitas moters turimas tapatybes. Feminizmas negali būti susijęs vien tik su lytimi; jis taip pat turi būti susijęs su rasine ir etnine lygybe, gabumais, seksualumu, dvasingumu, klase ir kitais mus apibrėžiančiais dalykais.

Vis dėlto feministinis romanas nėra vien apie tai, kas mes esame, jis taip pat turėtų būti apie tai, kaip mes gyvename. Tai romanas, kuriame moteris ir moteriškumas yra jo alfa ir omega, bet jis taip pat turėtų aiškiai nagrinėti moterų gyvenimus, jų istorijas. Vargu ar kada nors bus sutarta, koks romanas yra feministinis romanas, nes, būkime atviri, iki šiol nesutariama, kas yra romanas. Bet į galvą ateina nemažai tinkamų knygų: Toni Morrison „Mylima“ (Beloved), Charlotte Perkins Gilman „Geltoni apmušalai“ (The Yellow Wallpaper), Ericos Jong „Skrydžio baimė“ (Fear of Flying), Jeanette Winterson „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ (Oranges Are Not the Only Fruit), Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ (The Handmaid’s Tale), Suzanne Collins „Bado žaidynės“ (The Hunger Games), Tayari Jones „Sidabro žvirblis“ (Silver Sparrow).

Sunkiausia rašant feministinį romaną yra tai, kad romanas turėtų pasakoti įtikinamą ir įdomią istoriją. Feministinės ambicijos negali užgožti pasakojimo ambicijų, nes kitaip romano neparašysi.

Ne kiekvienas apie moterų gyvenimus pasakojantis romanas yra feministinis romanas. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nėra feministinis romanas.

Tad feministinis romanas yra ne tik toks kūrinys, kuriame aiškiai nagrinėjami moterų gyvenimai ir jų istorijos; tai taip pat romanas, išryškinantis tam tikrą moters padėties aspektą ir / arba pasiūlantis kokį nors postūmį keistis ir / arba drąsiai ir tiesiai išsakantis moters interesus ginantį politinį teiginį.

Alice Walker romaną „Saugant džiaugsmo paslaptį“ (Possessing the Secret of Joy) galima pavadinti feministinio romano kvintesencija. Walker romano antrosios dalies pradžioje pagrindinė romano veikėja Taši sušunka: „Ar ištversi, sužinojusi, ką aš praradau?“ Tai sunkus klausimas, nes romano pabaigoje, kai mes žinome tiek, kiek galime žinoti apie Taši praradimus, tos tiesos beveik neįmanoma ištverti. Mes negalime ištverti žinojimo, ką ji prarado.

Kai pirmąkart skaičiau „Saugant džiaugsmo paslaptį“, buvau ką tik baigusi mokyklą ir tapusi universiteto pirmakurse, todėl maniausi žinanti viską apie moteris ir sunkią jų naštą. „Saugant džiaugsmo paslaptį“ parodė man būdus, apie kuriuos nežinojau nieko. Šią knygą atsiverčiau perskaičiusi tos pačios autorės „Purpurą“ (Color Purple). Norėjau daugiau, nes Walker proza taip ir veikia. Jos tekstas sužadina alkį sužinoti daugiau apie jos aprašomų moterų gyvenimus, apie aplinkybes, kuriose tos moterys atsiduria, apie keliones, į kurias jos turi leistis.

Romano „Saugant džiaugsmo paslaptį“ grožis – jo sudėtingumas, bet jo reikšmė ir stiprybė kyla iš mesto aiškaus kaltinimo moterų genitalijų žalojimo praktikai. Walker pasinaudoja grožinės literatūros priemonėmis, kad atkreiptų taip reikalingą dėmesį į bėdą, kuri yra palietusi daugybę moterų. Ir ji tai daro neprimesdama savo požiūrio, nesižemindama, neatsiprašinėdama dėl savo įsitikinimų, nepamiršdama pasakoti istorijos.

„Saugant džiaugsmo paslaptį“ taip pat atveria ir parodo neišvengiamą kultūrų, iš kurių mes kilome, ir kultūrų, į kurias siekiame įsilieti, trauką. Kai Taši kalba apie Afriką, ji sako: „Mano kūnas išvyko. Bet siela – ne.“ O kai ji bando paaiškinti, ką reiškia būti amerikiete, ji sako: „Amerikietė atrodo kaip sužeistas žmogus, slepiantis savo žaizdą nuo kitų, o kartais ir nuo savęs. Amerikietė atrodo kaip aš.“

Feministinis romanas nagrinėja ne tik tai, ką reiškia būti moterimi, bet ir tai, ką reiškia būti moterimi iš tam tikro laiko ir vietos. Jis tyrinėja tapatybes – pasakojimus, kas mes esame.

Walker romanas atskleidžia mums, kaip giliai moterį paveikia sielvarto trauma. Feministiniuose romanuose dažnai nagrinėjamos patirtos traumos, sielvartas. Taši prisimena, kaip jiedvi su motina gedėjo mirus jos seseriai Durai – sesuo nukraujavo po apipjaustymo. Taši sako: „Aš stebeilijausi į pabalusius it žievė motinos kulnus ir širdyje jutau, kaip Duros mirtis prislegia jos dvasią, it tie žemės riešutai, nuo kurių sulinko jos nugara. Ji svirduliavo po savo nešuliu, o aš beveik tikėjausi, kad jos pėdsakai, kuriais atsargiai žengiau, išteps mano pačios pėdas ašaromis ir krauju.“ Po daugybės metų ji tai apmąsto, lygindama savo gyvenimą su savo psichoterapeutės gyvenimu: „Manau, nekastruotos moterys net skamba kitaip. Žvaliai. Kastruota moteris taip negali.“ Taši negali pabėgti nuo to, kas buvo iš jos atimta.

Feministinis romanas nevengia nepatogių jo pagrindiniam veikėjui ar skaitytojams temų. Jis dažnai pasakoja apie tai, kas iš mūsų atimta – kaip moterys jaučia ir išgyvena netektį. Feministinis romanas nebijo įskaudinti skaitytojo.

Pasakojimas nardo pirmyn atgal laike, įvykiai pateikiami iš Taši, jos vyro Adamo, jo meilužės Lizetės, Taši ir Adamo sūnaus Benio, Adamo ir Lizetės sūnaus Pjero, Taši brolienės ir geriausios draugės Olivijos ir kitų perspektyvos. Pamažu tampa aišku, kad niekas neišsigelbės nuo Taši apimančios beprotybės. Taši mylintys žmonės iš dalies kartu su ja turi nešti jos naštą – jos netektį. Tolesnėje romano dalyje Taši teisiama už M’lisos, ją paauglystėje apipjausčiusios moters, nužudymą. Dalis romano netgi pateikiama iš M’lisos perspektyvos. Tai leidžia mums pamatyti, kaip ją slegia jos atliktų apipjaustymų našta, kaip ji pati buvo apipjaustyta, kaip M’lisos motina stengėsi išgelbėti dukterį ir jai nepavyko. Kai kalbame apie moters lytinių organų žalojimą – lengvų atsakymų nebūna. Moterys pačios gali būti prie to prisidėjusios, net dėkingos už tai, nes daug ko tiesiog negali suvaldyti.

Pačioje romano pabaigoje Taši stovi priešais sušaudymo komandą, ji nubausta mirties bausme už nusikaltimą, kurio nepadarė. Ji tikrai nusipelnė geresnio likimo, bet savąjį pasitinka oriai ir kilniai. Taši susitaikė su savimi, išvengė beprotybės, nes rado būdą peržengti tai, kas buvo atimta iš jos kūno. Jos sušaudymą stebintys artimieji išvynioja ir iškelia transparantą: DŽIAUGSMO PASLAPTIS – PASIPRIEŠINIMAS!

Geriausi feministiniai romanai suteikia vilties ir geresnio pasaulio galimybę, net jei ta viltis gaubiama tamsos.

10.

Aš taip pat parašiau romaną „Nesutramdoma“, kurį daug kas vadino feministiniu, nors galbūt ir neturėjau tokių ketinimų. Tenorėjau kuo nirtulingiau papasakoti įdomią istoriją. Norėjau papasakoti, kaip dažnai moterys turi sumokėti už vyrų sprendimus. Aš ketinau papasakoti apie traumą, kaip sunku po jos atsitiesti, kad dažnai visiškai atsitiesti neįmanoma, tai – tuščios viltys.

Romane Mirej Diuval Džeimson, iš Haičio kilusi amerikietė, atvažiuoja į Haičio sostinę Port o Prensą aplankyti tėvų. Ji yra pagrobiama ir trylika dienų laikoma nelaisvėje. Mirej tėvas atsisako mokėti išpirką, nes baiminasi prarasti susikurtą gyvenimą. Jis bijo, kad, užmokėjęs pagrobėjams vienąkart, turės mokėti visą likusį gyvenimą. Tuo tarpu Mirej kankinama taip žiauriai, jog, pasak jos pačios, priversta tapti „niekuo“ tam, kad bent kokia jos asmenybės dalis išgyventų. Mirej, kai ją paleidžia, turi rasti kelią atgal – kelią pas vyrą, kūdikį ir moterį – žmoną ir motiną, – kokia buvo, prieš ją pagrobiant. Ji turi susitaikyti su tėvo išdavyste ir suderinti tą Haitį, kurį manėsi pažįstanti, su Haičiu, kuriame atsidūrė, kai ją iš įprasto gyvenimo pagrobė vyrų gauja.

Rašydama „Nesutramdoma“ aš pasirinkau. Laikoma nelaisvėje Mirej patiria žiaurų seksualinį smurtą ir šį smurtą aš aprašiau labai atvirai. Pasirinkau tai sąmoningai, viską apgalvojusi, nors man nebuvo lengva. Tarp atvirumo ir nepagrįstumo – labai plonytė riba. Bet aš nenorėjau stilizuoti smurto. Norėjau, kad skaitytojas, tapęs Mirej patirties liudininku, justų siaubą, kad jam būtų nejauku. Aš pasakojau istoriją ir kartu dėsčiau politinį teiginį. Žvelgiant retrospektyviai, aš rašiau feministinį romaną.

Feministinis romanas turi atskleisti, kaip autorė ir jos veikėjai išsilieja puslapyje.

11.

„Nesutramdoma“ dedikacija tokia – „viso pasaulio moterims“.

www.dissentmagazine.org