Apie Rusijos ir Europos poeziją

Rauda iš feisbuko apie Rusijos ir Europos poezijoje vykstančius procesus. Gal kiek aktuali ir mums (ar bus aktuali ir mums).

Teksto autorius – 1981 m. Moldavijoje gimęs rusų poetas ir vertėjas Jevgenijus Nikitinas. Dalyvavo pirmajame Venecijos bienalės istorijoje poetiniame projekte, koordinavo jį. Buvo poezijos knygų serijos „Art-con-Text“, derinusios šiuolaikinį meną ir poeziją, kuratorius. Įvairių šiuolaikinio meno festivalių dalyvis. Yra išleidęs tris poezijos knygas.

Iš tikrųjų, mes visi jau pralaimėjome. Mes – tai lyrikai silabotonikai, rišlių tekstų, kuriuose nesuardyta sintaksė ir semantiniai ryšiai, autoriai. Mes, tiesą sakant, jau nebeaktualūs. O štai Deniso Larionovo, literatūrinių sambūrių „Translit“, „Sigma“, Dragomoščenkos premijos ratelis – jie laimėjo. Mūsų, galima sakyti, jau ir nebėra. Dabar vyksta tokie patys procesai, kokie vyko šiuolaikiniame mene. Tradiciniai dailininkai arba sėdi Arbate, piešia varganus portretėlius, arba grimzta į nykią šizofreniją savo sąjungose ir kūrybinių draugijų namuose. Jie neegzistuoja nei pasauliniame meno procese, nei Rusijos meno procese ir tai – visiškai normalu. Jie seniai prarado savo autoriteto likučius ir intelektualinius resursus, tai – kaimas ir tiek. Ir tai natūralus procesas. Poezijoje dabar vyksta lygiai tas pats. Mes pasenome jau devintajame dešimtmetyje ir patys to nepastebėjome. Gyvybė dar rusena, bet atotrūkis nuo tikrovės – akivaizdus. Simbolinis lyrikų kapitalas artėja prie nulio. Dabar poetas turi iš pradžių originalo kalba perskaityti Eliotą, Poundą, Ginsbergą, vėliau tapti filologu poezijos tyrinėtoju, tada išnagrinėti Bourdieu, Deleuze’o, Bernsteino ir kt. darbus, vienu žodžiu, sukaupti didžiulį kultūrologinį bagažą, kuris anksčiau buvo reikalingas tik žmonėms, rašantiems menotyros ar filosofijos disertacijas. Savaime tokį bagažą turėti, žinoma, gerai. Tik anksčiau jo nereikėdavo, pakakdavo talento. Naudodamasis šiomis žiniomis, žmogus susiranda kultūroje nišą, tai, kas dar nebuvo daryta ar sukurta, ir ima joje dirbti, kaip nors rafinuotai ardo kalbą, o savo darbo vaisius „teisingai pozicionuoja“, taip pat ir bendradarbiaudamas su įvairiomis įteisinančiomis organizacijomis. O naivių profanų, kažką veblenančių apie stebuklą, laikai (mūsų laikai) praėjo. Mes turime suvokti savo niekingumą ir tyliai padvėsti, sentimentaliai apsikabinę Tarkovskio ir Vedeniapino knygeles. Na, galime ir nedvėsti – koks, tiesą sakant, skirtumas. Kalbu rimtai, be lašelio ironijos.

Vertė Marius Burokas