DAMIEN WALTER

Transrealizmas: pirmasis svarbus XXI amžiaus literatūrinis sąjūdis?

„Neįžvelgiamas pasaulis“ (A Scanner Darkly) yra vienas garsiausių ir kartu prieštaringiausių Philipo K. Dicko (PKD) romanų. Jis buvo parašytas 1973-iaisiais, bet išleistas tik 1977 metais ir žymi ribą tarp PKD rašytojo karjeros vidurio romanų, kurie akivaizdžiai priklauso mokslinės fantastikos žanrui („Žmogus aukštoje pilyje“ (The Man in the High Castle) ir „Ar androidai sapnuoja elektrines avis?“ (Do Androids Dream of Electric Sheep?), ir jo vėlyvųjų, žanro ribas peržengusių kūrinių. Kaip ir VALIS bei po jo parašytas „Dieviškasis įsikišimas“ (Divine Invasion), „Neįžvelgiamas pasaulis“ buvo sudarytas iš dviejų į vieną sudurtų pasakojimų – bendrais bruožais išdėstyta mokslinės fantastikos istorija apie sąmonę naikinantį narkotiką ir atviras, tikroviškas, autobiografinis pasakojimas apie PKD gyvenimą tarp narkomanų.

Pasak rašytojo, kritiko ir matematiko Rudy Ruckerio, tai taip pat pirmasis literatūrinio judėjimo, kurį jis savo 1983 metų esė „Transrealizmo manifestas“ pavadins transrealizmu, kūrinys. Praėjus trims dešimtmečiams, Ruckerio esė vis dar yra itin aktuali, kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Kai Ruckeris rašė šią esė, mokslinė fantastika ir grožinė literatūra atrodė griežtai atskirtos, o dabar šie žanrai vis labiau susilieja. Regis, Ruckerio išpranašautas judėjimas XXI a. pradžioje pagaliau subrendo.

Transrealizmas nesutinka su požiūriu, kad reikia rašyti pirmiausia tikrovėje įsišaknijusius romanus. Jis atmeta tokias dirbtines konstrukcijas kaip išgalvotas siužetas ar archetipiniai veikėjai ir atiduoda pirmenybę tikriems žmonėms ir įvykiams, kurių autorius semiasi iš savo patirties. Bet šį realistinį audinį autorius suveria ant vienos, visiškai fantastinės minties ar idėjos, pasisemtos iš mokslinės fantastikos, maginės fantastikos ar siaubo literatūros. Taip rašytojas transrealistas, sukūręs išsamų ir tikrovišką Amerikos mokyklos paveikslą, suardo jį, įterpdamas ateivių skraidančią lėkštę, kuri suteikia ypatingų galių paprastiems moksleiviams.

Norint geriau suprasti Ruckerio ketinimus, reikėtų išvardinti keletą transrealizmui nepriklausančių kūrinių. Populiariuose mokslinės ar maginės fantastikos kūriniuose, tokiuose kaip „Haris Poteris“ ar „Bado žaidynės“, trūksta stipraus tikrovės prado, todėl transrealizmui jie nepriskirtini. Realistiški pasakojimai, turintys fantastinių elementų, pavyzdžiui, tokių kaip romanų apie šnipus itin išradingi technologiniai žaisliukai, taip pat nepriskirtini transrealizmui, nes jų siužetai ir veikėjai yra nutolę nuo tikrovės. Transrealizmas – labai specifinis tikra ir fantastiška derinys, turintis specifinį tikslą. Pastaruoju metu transrealizmas tapo itin svarbus ir aktualus šiuolaikiniam skaitytojui.

Potencialus autorių transrealistų sąrašas yra ir ginčytinas, ir patrauklus. Jam priklauso Margaret Atwood romanai „Tarnaitės pasakojimas“, „Oriksė ir Griežlys“ ir kiti nuo tol parašyti jos kūriniai. Į jį patenka ir Stephenas Kingas, kai aprašo antgamtinių siaubų niokojamus Amerikos darbininkų miestelius. Iš didžiųjų JAV rašytojų paminėtini Thomas Pynchonas, Donas DeLillo ir Davidas Fosteris Wallace’as. Į jį patenka ir britas Ianas Banksas (ypač tokie jo romanai kaip „Tiltas“). JG Ballardas buvo vienas iš mokslinės fantastikos rašytojų, tapęs transrealizmo pionieriumi. Galime dar paminėti ir Martino Amiso „Laiko strėlę“.

Vis dažniau šiuolaikinėje prozoje naudojami fantastikos ir fantastiniai elementai buvo aprašomi kaip „mokslinės fantastikos posūkis į rimtąją grožinę literatūrą“. Bet mokslinės fantastikos žanras gyvuoja kaip gyvavęs, norintiems pabėgti nuo tikrovės skaitytojams ir toliau rašomos eskapistinės fantazijos. Žinoma, netrūksta ir realistinių romanų – Bookerio premijos sąrašas jų pilnas. Tiek mokslinė fantastika, tiek realizmas suteikia mums tam tikrą komforto jausmą – vienas žanras parodo mums dureles, pro kurias galima pasprukti iš kasdienybės, o kitas patikina mus, kad tikrovė, kuria remiamės, yra pastovi, nekintama ir patvari. Transrealizmas – nepatogus, jis sako mums, kad mūsų tikrovė geriausiu atveju yra sukonstruota, o blogiausiu – iš viso neegzistuojanti. Ir išsigelbėjimo iš šio suvokimo nėra.

„Transrealizmas – revoliucinga meno forma. Pagrindinis masių minčių valdymo įrankis – mitas apie vieną bendrą, sutartinę tikrovę. Kartu su šiuo mitu visada pateikiama ir „normalaus žmogaus“ sąvoka.“ Ruckerio vartojama transrealizmo kaip revoliucingo meno formuluotė tampa ypač prasminga, kai pažiūrime, kaip transrealizmo principus taikė vieni geriausių šio žanro meistrų. Atwood, Pynchonas ir Wallace’as naudojosi transrealizmo priemonėmis, kad išreikštų abejojimą tais būdais, kuriais „sutartinė tikrovė“ apibrėžia, kas yra normalu, o kas ne – nuo politinės moterų priespaudos iki šiuolaikinio vartotojiškumo sukeltos dvasinės mirties.

Šiandieną transrealizmas tampa nemažos dalies radikalių ir įdomių šiuolaikinės literatūros kūrinių pamatu. Paminėtina sumani Colsono Whiteheado rasizmo kilmės analizė romane „Intuityvistas“ (The Intuitionist) ir transrealistinis „New York Times“ stilizuojantis posūkis jo romane apie zombių apokalipsę „Pirmoji zona“ (Zone One). Monicos Byrne romanas „Mergina kelyje“ (The Girl in the Road) – haliucinacinė kelionė per besivystančios šalies ateitį – aprašo moteris, įstrigusias tarp skurdo ir didžiuliu greičiu besikeičiančių technologijų pasaulio. Matto Haigo intriguojantis romanas jaunimui „Žmonija“ (The Humans) kviečia pažvelgti į žmonių gyvenimą ateivių akimis. Transrealizmas jau turi trisdešimties metų istoriją, bet galbūt per kitus trisdešimt metų jis tiksliausiai apibūdins būsimą literatūrą.

 

www.theguardian.com

Vertė Marius Burokas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.