ARTHUR RIMBAUD

Poezija

Iš paskutiniųjų eilėraščių
 
 
Amžinybė
 
Ji vėlei pasauly!
Amžinybė? Taip.
Tai jūroje saulės
Balti atšvaitai.
 
O siela budrioji,
Prisiek su manim
Dienom, kur liepsnoja,
Ir niekio naktim.
 
Žmonių pritarimas
Tau laimės neduos,
Tad skrieki nurimus,
Laisva nuo naštos.
 
Atlaso žarijų
Ugnies patale
Lyg saulė žioruoja
Tavoji galia.
 
Kitur – beprasmybė,
Ir nesti krypties.
Daug reikia kantrybės,
Kančios, išminties.
 
Ji vėlei pasauly!
Amžinybė? Taip.
Tai jūroje saulės
Balti atšvaitai.
 
 
[Laimė]*
 
O aukštos pilys, o laikai,
Ar sielos tyros liks ilgai?
 
O aukštos pilys, o laikai!
 
Mane stebuklų mokė laimė,
Kuri aplanko mus savaime.
 
Lai ji gyvuoja, kai girdžiu
Aš giesmę gališkų gaidžių.
 
Bet nieko man daugiau nereikia,
Kol jos palaima nesibaigia.
 
Jos žavesio kerai slapti,
Ir siela, kūnas – pavergti.
 
Kaip man savus žodžius suprasti?
Išsprūsta jie, įpratę sklęsti.
 
O aukštos pilys, o laikai!
 
[Ir jei mane bėda patykos,
Lauks nešlovė ir žodžiai dygūs.
 
Nuo paniekos ir nuo vargų
Man greitai galas bus – tegu!
 
O aukštos pilys, o laikai!
Ar sielos tyros liks ilgai?]**
 
 
 
Bado šėlas
 
Mano badas, Ana,
Tavo mulą gena.
 
Kas man žemėje skanu?
Gal vien krūvos akmenų.
Din, din! Misime anglim,
Oru, žvirgždu, geležim!
 
Po garsų aruodą
Sukis, bade, ryk!
Ir vijoklio nuodą
Į save varyk;
 
Graužkit
Skurdžiaus molį, žvyrą gurų
Ir bažnyčių mūrą kietą;
Tvano riedulius prie jūrų,
Duoną, slėniuose pasėtą,
 
Bado juodame dugne
Žydruma skambi;
Skrandžio nugaluos mane
Tuštuma skvarbi.
 
Žemę dengia standūs lapai!
Triauškinu sultenę traškią.
Vagoje žibutę kvapią
Sušlamščiu bemat nuraškęs.
 
Mano badas, Ana,
Tavo mulą gena.
 
 

* Toks pavadinimas yra pateiktas poetinio ciklo „Sezonas pragare“ juodraštyje.

** Paskutiniai trys dvieiliai juodraštyje perbraukti kryžmai.

 

Vertė Lanis Breilis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.