Nimfetės akis
Katarzyna Przyłuska-Urbanowicz. Pupilla. Metamorfozy figury drapieżnej dziewczynki w wyobraźni symbolicznej XX wieku. Gdańsk: Słowo / obraz terytoria, 2014. 328 p.
Nimfetė. Plėšri mergaitė. Lervos stadijos būtybė – jau ne vaikas, dar ne moteris. Neprieinama. Sandariai užsisklendusi savo neapibrėžtume nuo susiformavusio suaugusiųjų pasaulio. Ir todėl tokia viliojanti, dvelkianti sutramdymo arba paslapties pažadu.
Jos buvimo kultūroje fenomeną nelengva interpretuoti ne tik dėl klastingumo. Kas ryžtasi galynėtis su ta tema, privalo iš anksto susitaikyti su galimybe būti apkaltintas pornografiniais polinkiais ir slepiamu iškrypimu.
Katarzynos Przyłuskos-Urbanowicz knygos, – iškart pridurkime: knygos nuo pradžių iki galo grynai mokslinės, – herojų istorija yra tokio galynėjimosi istorija. Frankas Wedekindas, kuris sukūrė jaunutės prostitutės Lulu personažą, metų metus taisinėjo savo kūrinį, kad patenkintų leidėjus ir kartu neprarastų kontakto su vis nepasiekiama menine vizija. Naivūs klausimai apie apsinuoginusių mergaičių vaizdavimo prasmę ir tikslą visą gyvenimą lydėjo Balthusą, kuris nepailsdamas aiškino: „Manęs nedomina erotizmas; esu religinis tapytojas.“ „Lolita“ po daugelio perturbacijų pirmą kartą (1955) išėjo pornografijos leidyba garsėjusioje leidykloje „Olympia Press“, ir Prancūzijos vidaus reikalų ministerija nedelsiant įsakė pašalinti knygas iš knygynų. Filmas „Naktinis portjė“ (rež. Liliana Cavani, 1974) po premjeros buvo pavadintas „pornografiniu“ ir „obscenišku“; esesininko aistringo romano su kaline, užsiliepsnojusio koncentracijos stovykloje ir prasitęsusio niūriame Vienos viešbutyje, istorija netilpo į įprastas budelio ir aukos, kaltės ir bausmės psichologines schemas. Patys įžvalgiausi Jerzy Nowosielskio tapybos egzegetai jo „brutalius“ aktus paprastai apeidavo tyla.
O juk plėšrios mergaitės figūra XX amžiaus vaizduotės pasaulyje neatsirado iš niekur, nebuvo – kaip to nori kai kurie kritikai, savo apsimestinį šventeiviškumą laikantys universalios sveikatos pasireiškimu, – vien išsigimusių epochos srovių atšaka. XX amžius prisotino šį motyvą naujų prasmių, pateikė naujų kontekstų, bet Lulu, Alisa, Lolita, Liučija ir kitos filles fatales turėjo savo pirmtakių, lankiusių kartų vaizduotes. Tose efemerinėse būtybėse atgyja biblinės sakmės, mitai, graikiškų vazų vaizdai, senovės skulptūros, stačiatikių ikonos, misterijų freskos. Jų šiek tiek rūko aptrauktose akyse rusena žudantis gorgonos žvilgsnis. Jų gundantys judesiai išsaugo ekstazės kupino Salomės šokio, už kurį Jonui Krikštytojui teko sumokėti savo galva, pėdsakus. Visos jos yra tolimos įpėdinės Lilitos, pirmosios Adomo žmonos, kuri ikonografijoje vaizduojama pusiau moterimi, pusiau žalčiu.
Šiuos ir kitus kontekstus Przyłuska-Urbanowicz uoliai surinko, parūpino išsamios iliustracinės medžiagos ir įliejo į didingą tęsinį, iliustruojantį plėšrių mergaičių personažus iš įvairių XX amžiaus meno sferų. Drauge autorei pavyko beveik neįmanomas dalykas: knygą ji parašė patrauklią, ją skaityti yra nuostabu, nepaisant visur prikaišiotų Lacano ar Baudrillard’o teorijų, nepaisant vietomis nepakenčiamo „lūpų vaginalumo“ ir „žvilgsnių fališkumo“. Tai atsitiko dėl to, kad teorija šičia paremia savaimingai besivystančią viziją. Meandriniai mokslinės išvados takeliai kiekviename skyriuje susitinka viename taške – neįžvelgiamoje nimfetės akyje. Nes XX amžiaus vaizduotės su plėšrios mergaitės fantazija nuotykiai visų pirma priklauso optinių reiškinių sferai.
Komplikuotą kelią, kurį autorė įveikia besivydama „šmėklą“, norėčiau atsekti centrinio ir ilgiausio skyriaus, skirto Vladimiro Nabokovo „Lolitai“, pagrindu. Jo antraštė – „Pupilla“ – drauge yra ir visos knygos pavadinimas.
Esminis klausimas „Kaip rašyti apie nimfetes?“ šiame skyriuje skamba su dviguba jėga. Mokslinis diskursas, esantis stipraus „logo“ domenu, susidūręs su esencine, amorfiška būtybe, turi patirti pralaimėjimą. Ypač su būtybe, kuri dar ir veikia taip, kad nusistovėjusią tvarką apverčia aukštyn kojomis – budelį paverčia auka, subjektą – objektu. Prismeigti nimfetę ir tyrinėti lyg retą drugelį būtų tolygu pasmerkti užmojį pralaimėjimui – sustingdyta, ji neišvengiamai nustoja buvusi savimi. Kai tyrimų objektas yra „Lolitos“ sukirpimo šedevras, sunkumų iškyla dar daugiau. Kaip su jais susidoroti? Norint pasakyti ką nors prasminga apie nimfetę kaip vaizduotės figūrą, pasak autorės, privalu atsižvelgti į dvi taisykles: pirma, ji neturi realaus prototipo, egzistuoja tik vis naujais įkūnijimais; antra, jos egzistavimas visada susijęs su konkretaus meno kūrinio slėpiniais.
Lolitos (herojės) nepavyks suprasti „be šachmatų, kortų ir kroketo, be galvosūkių, kalbinių žaismų ir optinių triukų, be žinių apie tai, kas yra „konceptas, šifras, mimikrija, trompe l’oeil, regimybė ir antrininkas“. Autorė lyg savo penkis pirštus išmano pasaulinę nabokovistiką ir sumaniai ja operuoja. Bet įdomiausia darosi tada, kai ji įvažiuoja į mažiau lankomus kelius, pavyzdžiui, padariusi išvadą, kad „dantys [...] visame romane vaidina ypatingą vaidmenį“. Doloresa Heiz, nors nemėgsta muilo ir vandens, dantis šepetėliu šveičia aistringai. Ji nesutramdomai ėdri, nuolat kažką kramto, graužia, suka burnoje. Adriano Lyne’ o filme jos dantys pažaboti metaliniu aparatu, nors knygoje apie tai rašoma nedaug. Anaiptol ne paskutinis vaidmuo čia tenka Aivoriui Kvilčiui, dantistui, dramaturgo giminaičiui. Šis pasižymi realia ir simboline dantų valdžia, tad jam tarsi būdinga sutramdymo ir netekimo grėsmė. Stiprūs dantys, godžios lūpos yra – kaipgi kitaip! – greitos dekapitacijos ir kastracijos ženklas.
Įdomesnė už psichoanalitinius pamąstymus yra analogija tarp aktyvaus mergaitės liežuvio ir žaismingos, kupinos kalambūrų, perstūmimų ir aliteracijų pasakotojo kalbos, kuria jis stengiasi pažaboti nimfetę. Tarsi įeiti į jos burną. Atmušti kamuoliuką. Kalba (language) užburti liežuvį (tongue). Katastrofos, prie kurios tas bandymas prives, pranašystę randame jau pirmoje romano pastraipoje, kur meniškos aliteracijos sakinyje liežuvis du kartus švelniai paliečia gomurį (erotiškas „l“, rojaus palaima) ir „tris“ atsimuša į dantis (kertantis lyg kastetas „t“). Kartu struktūrinis kalbinis „Lolitos“ didingumas įgauna estetikos ir metafizikos kriterijams nepaklūstantį pagrindimą.
Už dantis svarbesnės yra akys. Nuo lūpų iki akių, tuščių ir pilkšvų, lyg ir neilgas kelias. O vis dėlto norint jį įveikti būtina interpretacijos volta, kurią autorė atlieka gana negrabiai. Lyg nebūdama įsitikinusi. Voltą sudaro atmetimas prieš tai lyg ir priimtų abejonių (Humberto taikomi įtikinėjimo metodai, puolimo aplenkimo ir gundymo strategija) bei pasakotojo patikėjimas tuo, kad nimfečių kūne įsikūręs „nemirtingas demonas“, kad jų prigimtis yra „nimfinė“, o ją atpažinti pajėgia tik pražūtingo žavesio užburti keliautojai, kurių kūnus ir sielas ėda panašūs nuodai. Pripažinus Humbertą bent iš dalies pasitikėjimo vertu pasakotoju, „Lolitą“ iš tikrųjų įmanoma skaityti kaip „optinį traktatą“, plytintį tarp „mano gyvenimo šviesos“ iš pirmo ir „tvarių pigmentų paslapties“ iš paskutinio puslapio. Toje perspektyvoje herojė paradoksaliai liaujasi buvusi pamišusio proto projekcija, tampa savarankiška nimfa katės kontūrų skruostais. Per pirmą susitikimą sodelyje prie namų Ramzdelyje nuo mergaitės su tamsiais akiniais tvoskia akinanti šviesa. Tie akiniai jungia Lolitą su Anabele Li ir apsaugo atvykėlį nuo staigaus pamišimo.
„Lolitoje“ nestinga metaforų ir pėdsakų, susijusių su šviesa, regėjimu, miražu, veidrodiniu atspindžiu, spinduliavimu. Didele dalimi skopinė yra dvikova, kurioje Humbertas kaunasi su Kvilčiu dėl savo nepriklausomumo. Pastarasis nepastebimai įsibrauna į pasakotojo akiratį, smelkiasi į jo kalbą, klaidina, provokuoja, parodijuoja. Visų pirma įasmenina tai, ką pasakotojas, laikantis save jautriu ir švelniu poetu, norėtų išmesti iš sąmonės. Apie jį, bene vieną kartą, kalba Kleras Obskuras. Taigi antrininkas. Humbertas Humbertas išvirkščiai. Pasak Przyłuskos-Urbanowicz, būtent tą košmarišką mūsų pačių vaizdą – savęs kaip Kvilčio – herojus pastebės nimfetės vyzdyje. Jos intuiciją patvirtina etimologija. Pupilla lotynų kalba yra nepilnametė, našlaitė, bet taip pat ir vyzdys, sumažintas mūsų pačių vaizdas, kokį aptinkame kažkieno akyse („lėliukė“, iš čia netoli iki katakombų). Senovės graikų kalba žodis kóre reiškia mergaitę, lėlę ir vyzdį. Lotyniškas pupa taip pat yra „lėliukė“. „Tad žvilgsniu sustingdanti Lolita pasirodo esanti globos reikalinga našlaitė ir tuo pat metu vyzdys, kuriame Humbertas netyčia aptinka savo šmėklą, savo atvaizdą, savo lėlę, Kviltį. O adopcijos aktas stebinančiai susipina su savo atvaizdo atpažinimu žvilgsnyje, kuris ateina iš išorės.“
Tyrosios mergaitės iš Balthuso drobių gailestingai nusuka akis, apsaugodamos suaugusį žiūrovą nuo giliausios paslapties. Žiūrovą, kuris iš tikrųjų jau nieko nebevaldo, neturi jokios valdžios. Jos tokios tyros, kad net siaubingos. Yra „lyg išvyniotos iš mirties drobulės ir įstatytos atgal į tikrovę“, – parašys apie jas Antoninas Artaud. „Naktinio portjė“ Liučija (Lucia) atspindi geidulingą buvusio esesininko Makso žvilgsnį ir tuo atspindžiu nuginkluoja „dominavimo ir kontrolės“ sistemą, griežtai į negailestingus budelius ir patenkinimo laukiančias aukas padalintą pasaulį. Lucia reiškia „šviesi“ ir siejasi su šventąja Liucija, ikonografijoje vaizduojama su išluptomis ir ant puošnaus padėklo padėtomis akimis. Nowosielskio drobėje „Vestuvinis portretas“ (Portret ślubny) kostiumuotas vyriškis yra su tamsiais akiniais. Iki raudonumo įkaitusį moters kūną rėmas kerta žemiau akių. Prieš akimirką kažkas atidengė raudoną uždangą, matomą kairiajame viršutiniame paveikslo kampe. Jos atrodė skaisčios, daiktiškos, reikalaujančios globos, užvaldytos vyriško žvilgsnio. Bet būtent jose, nimfečių akyse, atsispindi XX amžius, praranda nekaltybę ir mainais įgauna siaubą keliančių žinių apie save, kurių neįmanoma iki galo išreikšti žodžiais. Kas per daug įdėmiai žvelgė į gorgonos akis, tas jau nieko niekam nepasakys.
Kada Humbertas buvo arčiausiai Lolitos? Visai ne tada, teigia Przyłuska-Urbanowicz, kai „Užkeiktų medžiotojų“ viešbutėlyje pirmą kartą tapo meilužiais, bet vieną dieną Ramzdelyje, kai norėdamas pašalinti šapą perbraukė liežuviu per judantį mergaitės akies obuolį. Liežuviu palietė vyzdį. Bet neperėjo į kitą pusę. Neperkirto lyg skalpelis švelnaus skaidulinio apvalkalo, nors Humbertas – pavyzdingas europietis, antro ir trečio dugno išpažintojas – to nepaprastai troško. Ir būtent tas neslepiantis po savimi paviršius, kurį palietė liežuvis, ta „veidrodinė antimetafizika“ yra protui prieinama tiesa apie nimfetę.
Ir tik į vieną detalę „Pupilla“ autorė neatkreipė dėmesio. Minėta scena vyko prieš veidrodį – atgręžęs mergaitę į save ir liežuviu palietęs jos akį, herojus galėjo įžvelgti „šiltoje, žalioje veidrodžio maudynėje“ savo veidą, išaugantį iš kaštoninių garbanėlių apsuptos nimfetės galvos.
„Zeszyty Literackie“, 2014, Nr. 3 (127)
Vertė Kazys Uscila
