NEMIRA

Moralinė epilepsija

Dešimtą dieną kalnuose, vienu mauku išlenkęs puslitrį žubruvkos, pradėjau regėti kaleidoskopines iliuzijas.

Joms visoms susijungus, prieš akis išniro į pelkių Vandą panaši būtybė. Smaragdinės Marianų lovio gilumo akys. Tamsūs tarsi žiemos naktys plaukai. Ievos, ką tik atsikandusios uždrausto vaisiaus, šypsena. Suvokiau tai it ženklą ir jau kitos dienos rytą susikrovęs mantą leidausi namų link.

 

Keturiolikos valandų kelionė pareikalavo savo. Vienas trumpas sustojimas „McDonald’s“, du žubruvkos buteliai vos pasiekus Lomžą ir trys trumpos pertraukos medžiams žymėti. Kauną pasiekiau išblaivėjęs, tačiau be „Chanel“ aromato marškiniuose. Buvau prisiekęs, kad parvešiu laumei magnetą ant šaldytuvo „I  Zakopane“ ar „Niech żyje – kto wypije“, tačiau vėl viską išleidau velnio lašams ir dabar padovanoti galėjau tik save. Vis tiek atleis, pamaniau.

Kol manęs nebuvo, vonioje dar dvi žydros keraminės plytelės nukrito ir pažėrė aštrias šukes. Sena moteriške alsuojantis vonios kambarys pamažu virsta vintažiniu. Gurkštelėjęs gelsvo vandens iš kalkėmis pasidabinusio čiaupo pagalvojau: greitai čia jaunieji fotografai rengs fotosesijas, gi reta kur pamatysi tokį skoningą retro stiliaus sąvartyną.

Nuplovęs ir numazgojęs žubruvkos kvapus bei išvalęs burnoje užsilikusius poskonius, atsidaviau rytiniam spaudos monitoringui. Nieko kaip ir nepraleidau – suurzgiau ir įmečiau gabalėlį cukraus į varinį kavos puodelį.

 

Permirkęs ir rusiškai keikdamas rudenišką Lietuvos orą greitu žingsniu ėjau 49-ių link. Prie stiklinių durų išpurčiau lietaus lašus iš gobtuvo ir iškračiau kelis užsilikusius iš kelnių klešnių. Dešine ranka staigiu mostu perbraukiau žalia želė įmirkusius plaukus – pasiruošęs. Nors marškiniai neskalbti ir nelyginti, trijų savaičių barzda ir kaštoninės odinės petnešos pabrėžė snobišką prigimtį. Kaip visada, žudiko maniako žvilgsniu perskrodžiau meniu esančius brangiausius gėrimus ir užsisakiau pigiausio alaus. Kartą, prieš pat uždarant barą, pakviečiau barmenę parūkyti, tai ji padarė nuolaidą kokteiliui, leido pasinaudoti tik bare veikiančia rozete ir visą vakarą maloniai šypsojosi. Tačiau šiandien dirba kita – laiko ir gyvenimo nuskriausta apvalaina moteris. Jos vizitinė kukli: nušiurę asfalto spalvos plaukai, tamsūs šešėliai po akimis ir suraukta nosis – it kas visuomet dvoktų. Kad gaučiau antrą bokalą, turėjau žiūrėti, kaip ji šluosto gretimus stalus ir spokso į ką tik įėjusių vyrų tarpkojus.

3,5 lito – tiek kainuoja puslitris šviežio svaigulio. Pasiėmęs „Vilniaus tamsaus“ žingsniavau link kraštinio stalo, stovinčio tamsiausioje baro kertėje. Čia mano mini sostas. Keturios kėdės be apmušalų, medinis lakuotas stalas ir laikui nepavaldūs žalvariniai bokalai ant bordo lentynos, jau seniai tapusios vorų miegamuoju. Čia aš caras Nikolajus II, tik be palydos ir kamufliažinės aprangos, nusagstytos įvairiaspalviais ordinais. Man godžiai maukiant alų skambėjo ramus triukšmas. Šią mintį užgėriau itin dideliu gurkšniu, kad net per barzdą varvėjo. Ramybę ir spoksojimą į sienas pertraukė telefono vibracija.

– Ką veiki?

– Geriu.

– Kaip visada. Vienas?

– Vienas. 49-iuose.

– Čia kur?

– Buvęs „Konradas“. Prie „Undergroundo“.

Susirašinėjimui pasibaigus pajutau utopinį troškimą ką nors keisti. Šį kartą tai buvo kojinės.

Likus devynioms minutėms iki septintos išmečiau vynuogėm kvepiančią nuorūką į pravirą kanalizacijos angą ir įslinkau vidun. Mano akims vis dar klaidžiojant, pasirodė mergina su dumblina sruoga plaukuose.

– Graži suknelė.

– Čia ne suknelė.

– Kaip kelionė?

– Kaip visada, žinai.

– Susiradai kokią laukinę?

– O tu?

Tą dieną pirmą kartą prapliupau nuoširdžiu juoku. Dvi ryškios duobutės laumės skruostuose man priminė ežerus kalnuose. Nepastebimai ištuštinau antrą bokalą ir vėl nutipenau baro link.

Vynas – vienuolika litų. Kone „Maxima“, pilstanti gėrimus vietoje. Paėmiau du butelius kagoro ir grįžau.

Po šeštos taurės ji man tvoskė per veidą gigantišku raktų ryšuliu.

Kraujas, tekantis iš prakirstos lūpos, liejosi lyg vynas.

 

Sėdėjau sustingęs, o ji išlėkė laukan it akis išdegusi.

Padavėjos mina nepasikeitė, pamačius mane raudoname visai ne aristokratiškame kraujo klane. „Nusišluostyk“, – šūktelėjo rūsčioji baro šeimininkė ir padėjo kelias popierines servetėles ant baro.

Tarsi juodą raištį nuo akių būtų kas nurišęs. Tarsi būčiau išvydęs šviesą po tūkstančio poliarinių naktų. Tarsi išganingas balsas būtų tiesiai ausin pašnabždėjęs: pabusk, negi nieko nebesupranti?!

Šaltą rudens rytą, nusiprausęs ir plačiai atmerkęs akis, iš veidrodžio vonioje į mane žvelgė mažas berniukas, vos apsiplunksnavęs, tačiau su įteikta nakties regalija veide.

Sėdžiu ant šaltų grindų, baigiu vynuoginę cigaretę ir visai nieko nebesuprantu.

 

Komentarai / 1

  1. nieko_tokio.

    labiau tiktų antraštė “estetinė epilepsija”, ir vaizdiškai ir fonetiškai taip gražiau kažkaip.:) beje, “49″ nėra “pigiausio alaus”, yra tiesiog alus už tris septimpenkis.:)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.