Skolų knygelė f generacijai (16)

Lapkričio 1 d.

1902 m. gimė poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas Juozas Tysliava (m. 1961).

Iš Suvalkijos, kraštietis. Pirmasis susidūrimas su Juozo Tysliavos poezija – per Žilinskaitės apsakymus vaikams. Viename iš jų berniukas paliekamas vienas namuose (tėvai kažkur išvažiuoja), o kad nieko nenutiktų, jam nuolat skambina įkyrios rūpestingos tetos iš viso pasaulio. Tada jis lyg prisimena šias Tysliavos eilutes: „Iš okeano kyla vėjas. / Iš okeano pakraščių / Naktis dainuodama atėjo / Padangių vieškeliu plačiu.“ Irgi jas prisimenu nuobodulio akimirkomis.

–

1961 m. mirė poetas Vaidotas Spudas (g. 1935).

Turbūt visi yra girdėję Virgilijų Noreiką dainuojant: „Susitikt tave norėčiau vėlei / Ties gimtaisiais Apaščios krantais…“ Žodžiai Vaidoto Spudo. Mirė būdamas vos dvidešimt šešerių, nuo onkologinės ligos. Rašyti ir publikuotis pradėjo labai jaunas; studijavo lituanistiką. Vienas iš tų tragiško likimo poetų, kurie mano sąmonėje… jau jaunesni už mane.

–

Atsimenu, kartą po Vėlinių redakcijon užėjo Valdas Gedgaudas. Klausia manęs, ar buvau prie rašytojų kapų. Kad ne, sakau, nors jie man ir svarbūs, nė su vienu nesu turėjusi jokių tikroviškų ryšių (kad ir elementarios profesinės draugystės). Aš tai esu, sako jis, ir vardina rašytojus, ant kurių kapų uždegęs po žvakę.

Dabar jau lyg ir būtų kam degioti tas žvakes, bet Valdo kapas taip toli, kažin kur Žemaitijos platybėse…

 

Lapkričio 5 d.

1926 m. gimė medžio drožėjas, poetas Ipolitas Užkurnys (m. 2004).

Algimantas Zolubas „XXI amžiuje“ rašo: „I. Užkurnys parašė ir išleido knygą, kurią iš pradžių norėjo pavadinti „Evangelija pagal Ipolitą“, tačiau monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo artimai bendravo, sulaikė nuo pretenzingo pavadinimo. Iliustruota autoriaus medžio drožinių nuotraukomis knyga buvo išleista pavadinimu „Mano Jėzus“ [...].“ Mano galva, tai daug blogesnis pavadinimas. Apie išraiškingus Užkurnio ir monsinjoro santykius pasakojama ir toliau: „Kai buvo atkurtos sovietų sunaikintos ant Vilniaus Katedros fasado frontono buvusios skulptūros, jos buvo šventinamos šventoriuje. Kaip pasakojo Ipolitas, po pašventinimo jis norėjęs šv. Elenai pabučiuoti koją, nes jo velionė motina buvusi Elena, tačiau per žmonių gausą negalėjęs prisiartinti. Tai atlikęs šiokiadienį. Užėjęs į vidų, vidury Katedros sutiko monsinjorą Kazimierą. Monsinjoro paklaustas, ką veikiąs čia šiokiadienį, atsakė, kad bučiavęs šv. Elenai pėdą, nes pabučiuoti kelio jos apsiaustas neleido. Atsakydamas į monsinjoro priekaištą, kad piktžodžiauja, I. Užkurnys suklupo, išpažino kaltę ir mušėsi į krūtinę. Žmonės, žinoma, dėl nuodėmklausio ir nusidėjėlio atliekamų apeigų šventovės vidury jais stebėjosi.“

Taigi, menininkams su dvasininkais (panašiai kaip ir su verslininkais) beveik nelemta susikalbėti – paprastai jų orbitos radikaliai prasilenkia arba vieni disciplinuoja kitus.

 

Lapkričio 8 d.

1950 m. gimė prozininkas, dramaturgas, publicistas Ričardas Gavelis (m. 2002).

Su Gavelio proza santykis buvo atokus, kol pamačiau per „Kultūrą“, rodos, 2000-ųjų „Kūrybos metą“. Koks netikėtai įdomus, modernus (atvirumu inovacijoms, internetui), šiuolaikiškas žmogus. Įsivaizdavau jį kitaip, labiau persunktą sovietmečio. Nepabijojo prisipažinti, kad net išgerti kartais geriau vienam negu su nykia kompanija.

 

Lapkričio 16 d.

1893 m. gimė poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas Kazys Binkis (m. 1942).

Galvoje tebestatau filmą (meninį!) apie Kazį Binkį. Aleksejaus Učitelio „Jo žmonos dienoraščio“ stiliumi. Scenarijų ramstau memorialinio muziejaus darbuotojos pasakojimais. Pavyzdžiui, epizodas – ateina bolševikai į Binkio namus jo suimti ta dingstimi, kad parašytų ką nors panašaus į „Poemą apie Staliną“. Binkis sako: gerai, tik man reikia užsukti į išvietę. O tualete buvo paslėptas degtinės butelis. Tai Binkis jį žaibiškai kliur kliur ir neliko bolševikams ką daryt. Stalinistinė Binkio poema taip ir liko neparašyta.

 

Lapkričio 20 d.

1943 m. gimė poetė, dramaturgė Violeta Palčinskaitė.

Baigiant ketvirtą klasę, apsireiškė mano režisūriniai gebėjimai – pradinės mokyklos baigimo šventei pastačiau Violetos Palčinskaitės scenos vaizdelį „Pabirę pažymiai“. Lyg pati ir vaidinau kažkurį pažymį. Pjesė apie pažymių sistemą, kuri anuo metu buvo penketainė: kuolas su dvejetu blogieji – eina pas tinginius ir padaužas. Trejetas – drungnas, bet pakenčiamas. Užtat ketvertas su penketu kovoja už drausmę ir pažangą.

Simboliška ir tai, kad Algirdo Aramino filmas „Andrius“ (Violetos Palčinskaitės scenarijus) pasirodė tais metais, kai gimiau. Jis savaip nulėmė ir moduliavo estetinius pasirinkimus. Tą klasę po obelų žiedais kartais sapnuoju – kad esu mokinė, pamokos vyksta sode, po atviru dangumi. Eduardo Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“ (žodžiai Palčinskaitės) – irgi vaikystės muzika. Gal ir ideologija; nesvarbu, kad naivoka.

 

Lapkričio 27 d.

1931 m. gimė poetė, dramaturgė, vertėja Ramutė Skučaitė.

„Nemune“ aptikau įdomų Andriaus Jakučiūno pokalbį su Ramute Skučaite: „Sovietų laikais aš buvau labai gerai pamokyta. Mane išvežė į Sibirą, ten praleidau septynerius metus, tėvas mirė lageryje, motina iškalėjo dešimt metų… (Nepatinka man žodis „tremtis“, nes jo nebuvo – sakydavo „išvežtas“.) Ten supratau, kad mažiausiai reikia lįsti į tuos dalykus, kurie tau kelia abejonių. Kad tai yra netiesa. Laikiausi šio principo tada, laikausi ir dabar. Bet abu laikotarpiai man labai skiriasi, nes anuomet iš manęs buvo daug atimta. Kartais galvoju, kad ir poreikis rašyti vaikams galbūt radosi iš to, kad mano pačios vaikystė tiesiog buvo perplėšta per pusę. Aštuonerių metų netekus tėvo, ji jau buvo kitokia. Kitaip sakant, vaikystė liko ten, kur dar buvo Lietuva.“

„Žvangučiuose“ (1984 m. leidimas, iliustravo Ada Skliutauskaitė), menu, man labiausiai imponavo tos mažumėlę ideologizuotos poemėlės – apie Pirčiupių motiną, drąsų žmogų Kosmose, mergaitę, žuvusią Bresto tvirtovėje, – tai taip jaudino, nesvarbu, kad patetika šiandien jau atrodo kitaip. Todėl žodžių junginys „mano „Žvangučiai“ visai aktualus. Menotyrininkas Vidas Poškus savo tinklaraštyje yra minėjęs, kad jo „Žvangučiai“ taip pat ypatingi – dailininkė jam sava nuo jų laikų.

 

Lapkričio 28 d.

1949 m. gimė prozininkė, dramaturgė, eseistė Vanda Juknaitė.

Vėl sena LRT medžiaga (pamačiau tik mažą epizodą): Vanda Juknaitė, nufilmuota traukinyje, pasakoja situaciją, man žinomą iš knygos „Išsiduosi. Balsu“. Kaip benamiams vaikams stovykloje buvo skutamos galvos (dėl utėlių) ir jie prašė jas glostyti. O paskui buvo baisios agresijos išpuolis. Dėl to, kad, anot rašytojos, savo meile mes sužeidėme juos ligi gyvuonies. Norėtųsi išmokti save tuo įtikinti banalios kasdieninės agresijos atvejais.

–

Diena prasideda vykusiai, jeigu ankstų rytą paverkiu prie televizoriaus dėl ko nors jaudinančio (pavyzdžiui, BBC žinių).

 

-gk-