LINA SIMUTYTĖ

288–289

Ligoninėse balkonų nėra. Čia nė vienas ant lentų iš buvusios beržo gyvybės neįrėžia savo vardo. Vaikščioju ir ieškau bent vieno užrašo „čia buvo“. Tačiau ligoninė – ne sanatorija, ne poilsio namai. Ligoninėse niekas nepasirašinėja. Vaikščioju po šią apleistą psichiatrijos ligoninę ir beviltiškai ieškau žmonių pėdsakų. Taip, čia stovėjo išgulėtos lovos, ten – mediniai suoliukai. Čia buvo langai su grotomis. Stiklui sudužus liko tik grotos, skiriančios pasaulį į dvi dalis. Už lango – žmonių pasaulis. Čia – bepročių karalystė. Randu pilką plytų sieną, skambančią užrašais. Metallica, Iron Maiden, Black Sabbath, 288–289.

Šioje ligoninėje gydėsi mano brolis. Jis girdėjo grupių pavadinimus tariančią Agotą. Magiški ritualo burtažodžiai užgimdavo jos lūpose, o skruostuose pražysdavo raudonų rožių krūmai, tokie kaip šie – dar tebežydintys už ligoninės tvoros, vasaros naktimis skleidžiančios mozaikinį spalvų spektrą nuo gelsvos iki rudos. Anapus tvoros esančiame pasaulyje vaivorykštėje nėra rudos spalvos. O čia yra.

Jis šioje psichiatrijos ligoninėje gydėsi nuo žmonių, klausydamas seselių žodžių, kurių vertė buvo viena sveikoji nata. Gėrė vaistus, matydamas daugybę įvairiaspalvių akių, tviskančių neregėtais troškimais ir viltimis. Žmonės nuo mano brolio gydėsi už tvoros žydinčiomis rožėmis, vietoj vaistų gerdami išpardavimų kainų skaičius, girdėdami aukštakulnių kaukšėjimą nuo lietaus drėgnomis gatvėmis, matydami, kaip kas rytą kyla ugnies rutulys ir kas vakarą dūžta į milijonus žvaigždžių įsimylėjėlių danguje. Kaip ir Dovydas, visi žmonės buvo pasmerkti amžinai beprotybei. Tačiau jie sirgo nepagydoma liga, sukurta iš pasaulio nuojautos. Dovydas sirgo šizofrenija. Kai jis pirmą kartą pamatė Agotą, beprotiškai (jis ir buvo beprotis) troško, kad ji pasiliktų su juo ligoninėje tol, kol abu galės tapti tais – žmonėmis, gyvenančiais už šešėlius pjaustančios tvoros. Agota tik lankė savo brolį – Dovydo palatos kaimyną. „Agota, mano kambariokas tikras beprotis. Įsivaizduok – visada tyli vien dėl to, kad neištartų tėvo Žilvino vardo. Tas vardas iš pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Tu supranti, koks jis kvailas, kad pasaka tiki labiau nei gyvenimu? Jis – žalčio sūnus, tik pamanykit“, – juokėsi Agotos brolis. Tačiau ji nesijuokė. Dovydo akys jai kėlė gailestį ir norą padėti. Ji regėjo save – jo draugę, slaugytoją, pagalbininkę, tik ne mylimąją. Padėti žmonėms, mylėti juos Agota galėjo. Mylėti kvailus žmones – jau kebliau. Bet mylėti bepročius, gyvenančius ligoninėje, aukoti save dėl to, kuris tiki, jog atplauks tėvas Žilvinas balta pieno puta, ir visi vaikai gers pieną, atplaukusį iš jūros? Ne, tai veikiau komiška. Tačiau susidomėjimas Dovydu nesumažėjo. Agota pati buvo panaši į beprotę – joks kitas kelias jos nebūtų atvedęs į psichiatrijos ligoninę. Tikėti pasaka labiau nei gyvenimu, laukiant pieno putos iš nafta užterštos jūros, jai atrodė pavojingai žavu. Pasakiškas gyvenimas traukia net sveikuosius.

„Užsidėk ausines, Dovydai. Klausysimės muzikos. Girdi? Čia „Metallica“.“ Jie klausosi ir klausosi, tarsi narai nardo po muzikos ežerų sroves, kuriose paskęsti nebijo nė vienas. Praėjus vos porai savaičių Agota suserga kažkuo, primenančiu paranoją, – tai paniška baimė ištarti Žilvino vardą. Ji gnaibo savo riešą, kad tas žodis neišeitų į laisvę. Gnaibo, braižo, spaudo. Lūpos neprasiveria. Riešas panašus į narkomanės. O narkomanais tampama vien todėl, kad sustabdytum šį nesiliaujantį sukimąsi aplink save, apie savo ašį, aplink saulę, aplink kiekvieną, kuris žino, kad sukasi. Vis sukasi, sukasi ir sukasi, tarsi „Metallicos“ diskas grotuve. Agota vemia. „Turbūt perdozavau pasaulio nuojautos“, – ji nusisuka nuo Dovydo. Praėjus dar porai savaičių jie kyla liftu į devintą aukštą. Kai Dovydas dar turėjo namus, gyveno devintame aukšte. Su manimi. Jis kildavo ir kildavo, sulaikęs kvėpavimą. Lėtai skaičiuodavo sekundes, kiek laiko išbus nekvėpavęs, kol liftas pakils devyniais aukštais aukščiau žemės. Bet taip ir nesuskaičiuodavo. Jį žmonės įnešdavo į kambarį nualpusį, o kai pabusdavo, visada pasakydavo: „Ir vėl negaliu prisiminti, kiek laiko galiu išbūti nekvėpavęs kylant.“ Bet jis nesiliaudavo. Kaskart, kildamas liftu, jis darydavo tą patį. Kaskart nualpdavo. Kaskart pamiršdavo skaičių. Ant stogo jie vėl klausosi muzikos. Šįkart „Black Sabbath“:

I’m living in a room without any view
I’m living free because the rent’s never due
The synonyms of all the things that I’ve said
Are just the riddles that are built in my head.

Abu girdi dainos žodžius. Pašėlusiai greit daužosi abiejų širdys. Pirmasis sniegas tūpia jiems ant galvų. Įkvepia, iškvepia. Pirmasis bučinys artėja tarsi snaigė ant skruosto. Įkvepia, iškvepia. Lūpos randa lūpas, atstumas tarp jų išnyksta. Įkvepia, iškvepia. Pirmosios snaigės laižo stogo grindinį. Įkvepia, iškvepia. Agotos liežuvis laižo dar niekad nebučiuotas Dovydo lūpas. Įkvepia, iškvepia. Jie bučiuojasi. Agota jaučia savo stangrėjančius spenelius. Įkvepia, iškvepia. Dovydas liečia jos sėdmenis. Į-kve-pia, iš-kve-pia… Apsnigti veidai vis labiau rausta. Ausinės iškrenta iš ausų ir ant sniego skamba nauja daina:

Mother Goose is calling me back to her silver womb
Father of creation takes me from my stolen tomb
Seventh night the unicorn is waiting in the skies
A symptom of the universe, a love that never dies.

Į-k-v-e-p-i-a, i-š-k-v-e-p-i-a… Įkvepia ir iškvepia ketvirtines. Jie abu tampa natomis, pianisto pirštais grojamomis vienu metu. Į-k-v-e-p-i-a, i-š-k-v-e-p-i-a… Sutemsta ir Agota turi grąžinti Dovydą į ligoninę. Bepročio mylimoji nebelanko brolio, ji lanko tik Dovydą. Grįžusi namo, liečia save įsivaizduodama, kad ją liečia Dovydas. Jis įrašytas visuose brūkšniniuose koduose – Dovydas. Jis skamba klavišų garsais, kai Agota groja – Dovydas. Jis įaustas į kiekvieną drabužio siūlę – Dovydas. Agota pripratusi prie jo lyg pianistė prie klavišų. Juoda balta, juoda balta… Kol mirtis juos išskirs. Juoda ir balta – laiptai, vedantys į ligoninę. Šiandien Agota prakalbins savo mylimąjį – riešas sutinęs nuo spaudinėjimo. Jie gyvens kartu, šios dvi rankos – viena vyriškai tvirta, kita moteriškai silpna – amžiams surištos, suveržtos, sukaltos tarsi vinys karste, karste, kuris abiem yra pirmas ir paskutinis. Dovydas nori jos. Ir jis nėra beprotis. Tikėti pasaka nėra beprotybė, o meilė gali viską. Taip, ji ir išgelbės Dovydą nuo šios ligoninės pilkomis sienomis, nuo šių vaistų, nuo prikvėpuotų palatų. Agota turi pasakyti Dovydui, jog metas nustoti tylėti, metas nueiti pas seseles ir pasakyti, jog nebetiki tuo, kad yra Žilvino sūnus, pasakyti bet ką: jog apsimetinėjo bepročiu tam, kad jo nepaimtų į armiją, ar dar ką nors. Agota lipo laiptais į trečią aukštą – juoda balta, juoda balta ir durys, primenančios tas duris, pro kurias vaikystėje kartu grįždavome iš mokyklos, grįždavome iš parduotuvių, pavogę šiek tiek maisto. Vėliau vogdavome cigaretes, degtinę, retkarčiais – knygas. Kai ateidavo senelis, atnešdavo daugiau maisto. Atsimenu tą dieną – save, mažą berniuką, ir Dovydą, vyresnį už mane, stovinčius prie lango ir matančius, kaip keista mašina su grotomis kažkur išveža tą, kuri mums liko po tėvo mirties – motiną. Ją išvežė basą, tik su chalatu ant pečių ir juodu rožiniu, kuriam ji dieną naktį meldėsi savo suskeldėjusiomis nuo cigarečių be filtro lūpomis. „Berniukai, mano vieninteliai, laukit manęs ir saugokit namus, aš grįšiu, aš grįšiuu, grįšiuuuu… Pas jus.“ Mes stovėjom prie lango, kai ta baisi mašina iš mūsų atėmė mamą. „Nežliumbk, mažvaiki, būk vyras, tylėk ir lauk grįžtančios mamos!“ – Dovydas man kartojo. Tada pirmą kartą išdrįsau jį apkabinti. Įsikniaubiau ten, kur pasiekiau – į jo pilvą slepiančius naktinius marškinius, kurie buvo nešvarūs ir dvokė šlapimu, panaudotais prezervatyvais ir ūkiniu muilu. „Dovydėėli, ar rūpinsies manim, kaip rūpinosi mama, ar paseksi pasaką, tą, apie Žilviną?“ – verkiau į jo naktinius marškinius. Dovydas mane paglostė savo jau vyrišku delnu ir pasakė, kad tai – ne pasaka ir kad daugiau nekartos, jog tėvo vardą reikia slėpti, jei norime sulaukti jo grįžtančio, o gal kartu parplaukiančio su mama. Atsigulėm į savo lovas, šviesos gatvėse užgeso. Ir jei labai stipriai pirštais suspaudi akis, jei labai labai tyliai nusišypsai, pradedi matyti baltą jūrą, brolius ir sesutę Drebulę, tą, kurios dar nė karto nematėme. Kai suspaudi akis, gali pamatyti ką tik nori – tėtį, šukuojantį mamos plaukus, mamą, besimeldžiančią karoliukų vėriniuose kabančiam vyrui, kuris prikaltas, prikaltas, prikaltas prie kryžiaus tam, kad atpirktų mūsų nuodėmes. Vis stengiausi matyti dangų, kuriame skraidau lėktuvu, ne, ne tuo, kurių mėtosi dešimtys, išlankstytų iš popieriaus, – tikru lėktuvu. Vis stengiuosi matyti save pilotą, darantį mirties kilpą, pavojingus sukinius, mamą, mojuojančią man juodu rožiniu iš apačios. Spaudau akis ir ašaros pro pirštus nebėga. Dovydas virtuvėje rūko mamos paliktas cigaretes. Kai užaugsiu, aš taip pat rūkysiu su juo kartu. Ta naktis buvo paskutinė, kai verkiau. Jie vėl kyla liftu į devintą aukštą. Kraujas teka abiejų kūnais. Viena ranka – jo ir jos, surišta žvejų tinklais, sukalta karsto vinimis. Agota nori, kad Dovydas kalbėtų. Ji prisiglaudžia arčiau, kai pamato, kaip sniegas ant stogo tirpsta tarsi jos kantrybė. Dvi idiotės varnos trukdo klausytis muzikos. Baterija senka. „Dovydai, paklausyk… Žinau, kad moki kalbėti, žinau, kad supranti, jog jokios pasakos čia nėra. Ir aš žinau, kad tu taip pat mane myli.“ Tyla. Dovydas uždeda abi ausines ant jos ausų. „Iron Maiden“: „What a dream when will it end and will it transcend?“ Agota girdi dainos žodžius. „Dovydai… Pamiršk tą Žil… Gyvenkim kartu.“ Tyla. Dovydas žiūri į jos nokstančias lūpas, kaip anksčiau žiūrėdavo į pomidorus ant palangės. Dabar supratau, kad aistringas tarsi gerai apmokama prostitutė jis buvo tik tada, kai augino pomidorus. Iš pradžių jie būna žali, maži, kieti. Po truputį auga ir tampa oranžiniai, daug didesni ir minkštesni. O tada jie nurausta lyg žmogus, pastebėjęs, kad suma pirkinių čekyje didesnė už sumą piniginėje. Taip, tas jo žvilgsnis toks pat. Jis tarsi maniakas žiūri į Agotą, visai taip pat įniršęs, kaip tą kartą, kai aš išdrįsau nuskinti dar neprinokusį pomidorą, nors jis tiek kartų mane įspėjo prie pomidorų nesiartinti. Buvo naktis. Tamsi rudens naktis, kai medžiai tarsi valkatos vis stovi už langų per lietų ir laukia išmaldos. Mes nuėjom miegoti nevalgę. Visiškai alkani. Šaldytuvas jau kelias dienas buvo švarus tarsi vyro, kabančio ant kryžiaus, sąžinė. Aš bandžiau užsimerkti. Bandžiau tyliai šypsotis. Bandžiau matyti šiugždančias žoles, jomis kopti iki pat dangaus… Bandžiau, tik pasibaigė vasara. Dovydas miegojo. „Aš noriu valgyti!“ – surikau. Ir nuskuodžiau prie palangės. Valgiau jo pomidorus. Žalius, oranžinius, rausvus – tiek, kiek jų buvo – visus. Tai padaręs pamačiau, kaip jis artinasi prie manęs su peiliu. Jis liepė man žiūrėti į grindis. Jaučiau, kaip giliai kvėpuoja man už nugaros. Tą akimirką jis buvo nepanaudotas prezervatyvas, o aš nešvari paklodė. Jis buvo sekmadienio tyla, o aš bažnytinio varpo dūžis. Jis buvo laikrodis, o aš surūdijusi rodyklė. Laikrodžiui pradėjus mušti laiką, mano abi ausys atsitrenkė į grindis. Taip, Dovydas jas nupjovė. „Su ausimis vis tiek negirdėjai, ko tavęs prašiau.“ Kitą dieną jį išvežė ta pačia mašina kaip ir mamą. O man ant stalo liko tik pakelis Dovydo cigarečių be filtro. Tai buvo pirmasis mano pakelis. Jis netarė nė žodžio Agotai, kuri tikėjosi prakalbinti savo mylimąjį muzika, bučiniais, pasivaikščiojimais. Dovydas artinosi prie Agotos. „Mylimasis, mes gyventume kartu, mes… Juk tu žinai, kad nėra jokio Žilvino. Tik jis mums trukdo gyventi kartu…“ – ji kalbėjo su ašaromis akyse. Baterija vis seko. Pradėjo lyti. Ant sniego, pirmojo jųdviejų sniego, krito paskutiniai lietaus lašai. Dovydas galvojo, kiek laiko reikia lietaus lašui sudužti į apsnigtą žemę. Juoda balta, juoda balta. Dovydas prispaudė savo lūpas prie Agotos lūpų. Jo rankos pasiekė baltą Agotos kaklą ir pradėjo jį gniaužti. Kiek laiko gali išbūti nekvėpavęs, kol tarsi lietaus lašas nusileisi devyniais aukštais žemiau dangaus? Jo rankos buvo tvirtos, ir tą akimirką vinys iš karsto pradėjo sukinėtis, vyras, prikaltas prie kryžiaus, nukrito ir atsitrenkė į žemę, nes vinys jo nebelaikė prikalto. Tą akimirką sutrūkinėjo žvejų tinklai, ir visos žuvys tarsi deimantai pranyko vandenyje. 271, 272, 273 – tyliai skaičiavo Dovydas, žiūrėdamas į Agotos akis, besiliejančias siaubo ašaromis ant skruostų. 279, 280, 281, 282, 283… Agota atmerktomis akimis skrido žemyn devyniais aukštais dangaus nuo stogo. 288 ir 289 – ji atsitrenkė į pirmojo sniego paskutiniuoju lietumi sulytą žemę. Po baltu sniegu juoduma. Juoda balta, juoda balta… Kol mirtis juos išskirs. Dovydas užsidėjo ausines ir liftu leidosi žemyn.

Out of winter came a warhorse of steel
I’ve never killed a woman before
But I know how it feels
I know you’d have gone insane
If you saw what I saw.

Tai buvo paskutinė daina, kurią girdėjo Dovydas. Baterija išseko.

 

Vaikščioju po šią apleistą psichiatrijos ligoninę ir beviltiškai ieškau žmonių pėdsakų. Taip, čia stovėjo išgulėtos lovos, ten – mediniai suoliukai. Čia buvo langai su grotomis. Stiklui sudužus liko tik grotos, skiriančios pasaulį į dvi dalis. Už lango – žmonių pasaulis. Čia – bepročių karalystė. Randu pilką plytų sieną, skambančią užrašais. Metallica, Iron Maiden, Black Sabbath, 288–289. Vaikštau ir randu jį – savo Dovydą. Mano brolis čia gydėsi nuo žmonių. Žmonės nuo jo taip ir nepasveiko. Broli, mes numirsim abu. Dar ne kartą sugrįš mūsų tėvas, mūsų motina, plauks jie iš jūros balta pieno puta, balta pieno puta… kol išgersime ją iki dugno. Aš skraidysiu po tavąjį dangų savo popieriniais lėktuvais, kurie mėtosi už dulkėtos lovos. Aš skraidysiu po tavąjį dangų, kai motina mojuos man iš apačios tuo pačiu juodu rožiniu. Mes numirsim abu, mano broli. Baltas lėktuvas atsitrenks į juodą žemę. Juoda balta, juoda balta… Kol mirtis mus išskirs.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.