EMILIJA PUNDZIŪTĖ-GALLOIS

Nuobodulio punktyrais

tomas-vaiseta-nuobodulio-visuomene-kasdienybe-ir-ideologija-velyvuoju-sovietmeciu-1964-1984-1Tomas Vaiseta. Nuobodulio visuomenė: kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984). V.: Naujasis Židinys-Aidai, 2014. 500 p.

Tomo Vaisetos monografijos pavadinimas iškart sužadina smalsumą. Iš dalies dėl to, kad daugelis skaitytojų dar patys mena nuobodulingus sovietinius laikus ir jau knygos viršelyje (arba puikiose jos iliustracijose) tą atpažįsta, iš dalies ir dėl to, kad tai istoriko darbui kiek netradicinis pavadinimas. Pats autorius save pavadina „nesusipratėliu“. Tačiau visai be reikalo: gebėjimas peržengti ankštas savo disciplinos ribas yra smalsaus ir mąstančio mokslininko bruožas, galintis duoti puikių rezultatų. Taigi T. Vaiseta, pasitelkdamas sociologijos, antropologijos, komunikacijos teorijų instrumentus, ne tik rašo sovietinės Lietuvos visuomenės istoriją (kaip buvo skaitomos knygos, dirbamas darbas, leidžiamas laisvalaikis, švenčiamos šventės), bet ir analizuoja šių kasdienių praktikų reikšmę.

Knyga vertinga dėl kelių dalykų. Visų pirma drąsus ir sveikintinas T. Vaisetos bandymas konceptualizuoti ir kontekstualizuoti nuobodulio kategoriją. Tai nėra lengva užduotis, nes tokios socialinės kategorijos sunkiai apčiuopiamos. Kas yra nuobodulys – „epochos metafora“, emocija, būsena, tam tikras santykis su aplinka, rezignacija ar psichologinė reakcija į prasmės praradimą? Kaip jį pamatuoti? Imtis nuobodulio analizės reikia drąsos, todėl daugelis „susipratusių“ mokslininkų renkasi tyrinėti paprastesnius dalykus. Vis dėlto tokių lakių kategorijų kaip nuobodulys, lojalumas, pasitikėjimas ar solidarumas tyrimas ir yra pats įdomiausias, nes jos visuomenės veikimo mechanizmuose yra esminės. Juk ar ne nuobodulys buvo ta jėga, kuri galiausiai pagraužė sovietinės imperijos pamatus? Ar ne tas pats nuobodulys šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse veja iš namų puikiai išauklėtus dorų ir turtingų tėvų vaikus į miestų aikštes daužyti vitrinų arba į egzotiškus pietų kraštus prisidėti prie džihadistų? Nuobodulys – anaiptol ne tik sovietinei visuomenei būdingas reiškinys. Jis išryškėja moderniaisiais laikais ir dažnai įvardijamas kaip „natūrali vėlyvojo kapitalizmo visuomenės pasekmė“ (p. 78). Nuobodulį T. Vaiseta sieja su prasmės praradimu: „Jeigu žmogus jaučia, kad jo veiksmai ar aplinkybės neturi tikslo ar prasmės, tai jis išgyvena emocinį nerimą – nuobodulį“ (p. 82).

Vis dėlto „sovietinis“ nuobodulys yra kitoks. Jis glaudžiai susijęs su ideologija, kuri, kaip teigiama, vėlyvuoju sovietmečiu buvo beprarandanti prasmę, vis mažiau komunizmo sekėjų tikint ideologijos jiems brėžiamais tikslais ir žadėta šviesia ateitimi. Kadangi ideologija Sovietų Sąjungoje buvo visuotinis reiškinys, persmelkiantis kone kiekvieną gyvenimo sferą, griežtai apibrėžiantis viešąją erdvę, formuojantis darbo santykius, besiveržiantis į kasdienį gyvenimą ir laisvalaikį, tikrai galima kalbėti ne apie paskirus nuobodulio kamuojamus individus, bet apie nuobodulio visuomenę. Jei ideologija nebetikima, jei ji nebeteikia prasmės, visa, ką ji siekė kontroliuoti, persmelkiama nuobodulio.

Kitaip nei kiti autoriai, kurie taip pat yra kalbėję apie pilką sovietmečio kasdienybę, „stingulį“, nuobodulio išraiškas mene ar literatūroje, T. Vaiseta renkasi mokslinį metodą ir bando nuobodulį konceptualizuoti: atpažinti jo apčiuopiamus, materialius ženklus ir tam tikra prasme „pasverti“ nuobodulio paplitimą vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje. Émile’is Durkheimas yra siūlęs sunkiai apčiuopiamus visuomeninius reiškinius matuoti pagal jų lengviau atpažįstamas išraiškas (pavyzdžiui, solidarumą jis vertino pagal visuomenės kuriamų teisės normų pobūdį). Panašiai T. Vaiseta bando išmatuoti nuobodulį pagal Sovietų Lietuvos piliečių praktikas. Knygos autorius, pasitelkęs sociologų Pierre’o Bourdieu, Talcotto Parsonso, Aleksejaus Jurčako, Anthony Giddenso ir Michelio de Certeau įžvalgas, sukonstruoja puikų nuobodulio „matavimo“ modelį: iš to, kaip žmogus elgėsi, kaip rinkosi jam siūlomus veiksmų šablonus (skundai, kritika, dalyvavimas susirinkimuose ar paraduose), galime spręsti, kokią reikšmę jis teikė ideologizuotiems visuomenės gyvenimo reiškiniams ir kiek aktyviai ar apatiškai į juos reagavo.

T. Vaiseta teisus sakydamas, kad žmogaus santykis su ideologizuota sovietinio gyvenimo realybe nėra paprastas ir jo negalima apibrėžti vien taikant „prisitaikėlio“ ir „disidento“ dichotomiją. Ideologija ir jos apibrėžtos kasdienio gyvenimo situacijos vienodai slėgė visus ir visus stengėsi įsprausti į tam tikrus elgesio modelius. Kita vertus, netgi varžomas ideologinių rėmų ir dalyvaudamas primetamose beprasmėse praktikose („steigdamas ideologines situacijas“), žmogus galėdavo ieškoti sau aktualesnių jų prasmių („atliekamųjų reikšmių“). Vienas iš autoriaus pateikiamų pavyzdžių: darbininkai eidavo į gamyklose organizuojamus partinius susirinkimus, bet juose tiesiog „atsėdėdavo“ ar netgi atsinešdavo laikraščių paskaityti. Taigi jie dalyvaudavo, bet šį veiksmą atlikdavo ne dėl to, kad jis jiems būdavo prasmingas, o kad išvengtų nemalonumų su viršininkais.

Čia vertėtų stabtelėti ties ideologijos, prasmės praradimo, nuobodulio ir jį atitinkančių praktikų ryšiu. T. Vaiseta, kaip minėjau, remiasi plačiai pripažįstama prielaida, kad vėlyvuoju sovietmečiu komunistinė ideologija pamažu prarado savo galią ir prasmę (pagal tai, beje, jis apibrėžia ir tiriamąjį laikotarpį). Vis dėlto pamatuoti, kiek buvo tikima ar netikima ideologija, labai sunku: po SSRS žlugimo rašyti atsiminimai tėra menkas kelrodis (tai puikiai paaiškinta skyriuje apie istorinių šaltinių kritiką), nedaug tepadeda ir sovietmečiu darytos apklausos: mat tiek teigiamus, tiek neigiamus atsakymus galėjo motyvuoti tikėjimas idealu ir baimė pasirodyti netikinčiam. Autorius tarsi bando išvengti šio klampaus klausimo atkreipdamas dėmesį, kad tikėjimas ar netikėjimas ideologija dar nereiškia, jog šioji buvo „panaikinta“ (p. 136). Kitaip tariant, nėra taip svarbu, kiek sovietinė valdžia ar atskiri piliečiai tikėjo ideologija, nes ši ir toliau, iki pat sovietinio projekto žlugimo, liko visuomenės gyvenimą sustruktūrinantis veiksnys. Ja ir toliau buvo remiamasi švenčiant šventes, organizuojant susirinkimus, leidžiant spaudą ir t. t., o tai sukėlė nuobodulio praktikas.

Vis dėlto, jei nuobodulio visuomenės modelio ašis yra „prasmės ištuštėjimas“ (p. 83), tikėjimo ideologija klausimas yra kertinis. Pavyzdžiui, Svetlanos Aleksijevič dokumentinių romanų herojai (tiesa, daugiausiai rusai ir baltarusiai) kalba apie prasmės praradimą ne sovietmečiu, o būtent po 1990-ųjų, kai viskas, ką jie „statė“, buvo tarsi ranka nubraukta ir šviesius idealus pakeitė doleris ir džinsai. Prasmės ir beprasmybės pajautimo dinamika tikriausiai susijusi ir su faktu, kad nemaža dalis buvusių sovietinių žmonių pritaria Vladimiro Putino minčiai, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus katastrofa.

Atsakymas glūdi T. Vaisetos studijoje. Tik gaila, kad jis taip painiai išdėstytas. Tos pačios praktikos, kurios yra nuobodulį nustatantis lakmuso popierėlis, lygiai taip pat atskleidžia ir prasmės praradimo jausmą. Visiškai aišku, kad žmonės, kurie bandydavo atrasti įvairiausių priežasčių nedalyvauti gegužės švenčių demonstracijose, bodėjosi jomis. Lygiai kaip ir bibliotekų rūsiuose trūnijanti oficialioji komunistinė literatūra yra ženklas, kad niekam ji nebuvo prasminga. Taigi nustatę nuobodulio praktikų paplitimą sovietinėje visuomenėje galime spręsti taip pat ir apie tai, kokiu mastu buvo netikima sovietine ideologija.

Ši argumentavimo linija T. Vaisetos tyrime nėra aiškiai brėžiama. Atvirkščiai, autorius įsivelia į plačias diskusijas apie ideologijos mirtį, svarstydamas, pavyzdžiui, ar spaliukų tvirtinimas, kad Leninas – jų senelis, yra ideologijos gyvybės ženklas, arba kiek Sovietų Sąjungos užsienio politika buvo motyvuojama ideologiniais, o kiek – praktiniais sumetimais. Daugelyje knygos vietų tiesiog teigiama, kad žmonės buvo priversti „pripažinti prasmes, kurios asmeniškai yra beprasmiškos“ (p. 136), kad „formavosi visuotinis skepticizmas oficialios informacijos atžvilgiu“ (p. 153), kad „komunistinė ideologija prarado savo prasmę, žmonės ja nebetikėjo“ (p. 176), kad „siūlomi ateities tikslai [...] neteikė prasmės“ (p. 323). Tačiau šių teiginių įrodymo ir iliustravimo tenka ieškoti gerokai toliau, antrojoje knygos dalyje; skaitytojas nėra sąmoningai vedamas šios išvados link. Tokia kintamųjų painiava – kas ką paaiškina ir pagrindžia – gerokai apsunkina knygos skaitymą.

Kitas dalykas, kuris nėra aiškiai įvardijamas ir dėl to tarsi pasimeta knygos puslapiuose, – kad tiriamoji visuomenė yra Lietuvos visuomenė. Tarsi savaime suprantama, kad autoriaus tiriami šaltiniai yra lietuviški. Tačiau platesnė sovietmečio analizė, ypač aptariant menkstančią ideologijos reikšmę, peržengia Lietuvos ribas. Sovietų Sąjungos istorija yra jauna sritis, tad nenuostabu, kad nėra tradicijos lyginti penkiolikos respublikų visuomenių patirtį. Daug dažniau išryškinami jų panašumai negu skirtumai. Tačiau kad skirtumų būta ir kad jie buvo gal net ir fundamentalūs, rodo labai skirtingi šių visuomenių virsmai 1990-aisiais ir skirtingos jų evoliucijos trajektorijos XXI amžiuje. Jeigu autorius į tai būtų atkreipęs dėmesį, galimas daiktas, jo studija būtų buvusi kitokia. Pavyzdžiui, kokią reikšmę nuobodulio išvešėjimui vėlyvuoju sovietmečiu turėjo tai, kad iki 1940-ųjų Lietuvoje apskritai buvo labai mažai tikinčių komunistiniais idealais? Ar nevertėtų patikrinti ir tokios hipotezės, kad Lietuvoje sovietinė ideologija niekada neturėjo prasmės ir kad nuobodulys čia ėmė dominuoti gerokai anksčiau nei vėlyvuoju sovietmečiu? Kaip vertinti kad ir tokį faktą, jog pačios pirmosios komunistų demonstracijos 1940-ųjų liepą buvo prievartinės ir jų dalyviai, ko gero, jau tuomet puoselėjo savas atliekamąsias reikšmes? Galbūt skirtumai tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Rusijos visuomenių sovietinių praktikų galėtų paaiškinti ir tam tikrus dabartinius skirtumus: kodėl Vilniuje kratomasi bet kokių komunistinės praeities simbolių, o štai Maskvoje ar, pavyzdžiui, Minske jie netgi labai mėgstami ir mielai reprodukuojami. Kodėl didžioji dauguma rusų, įskaitant ir gyvenančius Baltijos šalyse, iki šiol gegužės 9-ąją nuoširdžiai švenčia Pergalės dieną? Ar galime spėti, kad komunistinė ideologija apskritai turėjo daugiau prasmės Rusijoje (kur ji ir gimė) ir kitose SSRS respublikose, o Baltijos šalys savo nuobodulio praktikų paplitimu buvo veik išskirtinės?

Žinoma, daugelis šių klausimų išeina iš T. Vaisetos tyrimo ribų. Tačiau jų įsisąmoninimas jo studijai greičiausiai būtų suteikęs kitokių, įdomesnių ir aktualesnių spalvų. Šie du elementai – argumentacijos ir konteksto netikslumas – galima sakyti, yra pagrindiniai Vaisetos monografijos trūkumai. Tačiau grįžkime prie pranašumų: prie esminio ir įdomiausio empirinio Lietuvos visuomenės tyrimo. Kokios gi buvo tos nuobodulio praktikos sovietmečio Lietuvoje?

T. Vaiseta tiria mintinį nuobodulį, kitaip tariant, tas praktikas, kurios susijusios su viešos informacijos kūrimu, saugojimu ir vartojimu (spaudos rengimas, bibliotekų valdymas ir knygų skaitymas, kritika ir savikritika, skundų rašymai), ir laikinį nuobodulį – laiko paskirstymo praktikas (darbas, laisvalaikis, šventės). Čia aprašoma daug įdomių faktų, kurie tarsi ir plačiai žinomi, ypač menantiems sovietmetį, bet iki šiol jie nebuvo tikslingai tiriami. Pavyzdžiui, užėję į labiau išsilavinusio sovietinio žmogaus namus būtume atradę tipinę to meto biblioteką: keletas Vinco Mykolaičio-Putino, Ievos Simonaitytės kūrybos tomų, Karlo Mayaus „Vinetu“ ir kitos „Laisvalaikio skaitinių“ ar „Drąsiųjų kelių“ serijos knygos. Ko galbūt nežinome – kad neideologinė literatūra buvo deficitinė, graibstoma, bet nebūtinai skaitoma! Skaitančiųjų, netiksliais skaičiavimais, būta gal vos 30 %, bet turėti nenuobodžią, tų laikų supratimu, „gerą“ knygą buvo geidžiama. T. Vaiseta tai vadina snobizmu – viena iš praktikų, kuriomis buvo bandoma bėgti nuo bibliotekose gausios nuobodulį keliančios oficialiosios literatūros.

Kiek stebina T. Vaisetos pasirinkimas nuobodulio (ir beprasmybės) ieškoti satyroje, nagrinėjant „Šluotos“ žurnalą. Juk satyra – kaip tik tas žanras, kuriame paprastai gali sluoksniuotis ne viena, o kelios prasmės. Tačiau „Šluotos“ redakcijos darbo užkulisių istorijos atskleidžia, kokia vienakryptė ir iš tiesų nuobodi buvo oficialioji satyra, bandanti palikti cenzūruotose tekstuose tik vieną ideologiškai sankcionuotą prasmę. Galiausiai tiesiog nebeliko apie ką rašyti ir išsivystė kitokios, laisvesnės, galima sakyti, tikrosios satyros tradicija, vadinama „kaip Žilinskaitės“ (p. 177).

Įdomi autoriaus siūloma „alternatyvios viešosios jausmų erdvės“ hipotezė. Bandoma apčiuopti, kaip kultūriniuose susibūrimuose (poezijos vakaruose, spektakliuose, koncertuose) žmonės tarsi pajusdavo, kad jie ne vieni įžvelgia užslėptą atliekamo kūrinio prasmę. Šis jausmas vienijo, teikė džiaugsmo ir, galima manyti, pamažu stiprino nebylų visuomenės solidarumą prieš visus vienodai slegiančią ideologiją.

Tarsi iš anksto surežisuoti spektakliai sovietmečio Lietuvoje vykdavo kritikai ir savikritikai skirti seansai partiniuose susirinkimuose: buvo nustatytas labai aiškus ritualas ir iš anksto žinomas reikalingas rezultatas. Plačiai paplitusios simuliavimo ar piktnaudžiavimo praktikos byloja apie visišką prasmės ištuštėjimą šiuose sistemai stiprinti skirtuose instrumentuose. Panašiai ir su skundais: jų, žinoma, būdavo ir rašyti jie labai kruopščiai, šiuolaikiniam skaitytojui kiek juokingu sovietiniu stiliumi. Tačiau jie buvo naudojami visiškai kitiems tikslams, nei numatyta: pasiskųsti dėl pabėgusio ir alimentų nemokančio vyro ar nesutarimų darbe, dėl prastų gyvenimo sąlygų siekiant gauti geresnį butą ir t. t.

Laikinis nuobodulys pasireikšdavo alternatyviomis praktikomis darbe: pravaikštos, vėlavimai, girtavimas, veltėdžiavimas. Nuobodulys taip pat buvo aiškiai apčiuopiamas dalyvavimo šventėse įpročiuose: parade nešti transparantą dalyviai apsiimdavo ne dėl „prasmingo“ užrašo turinio, o dėl 10 rublių atlygio. Spalvingai aprašomas girtavimas švenčių metu arba tylus pasišalinimas iš eisenos, praėjus tribūną su partijos vadais. Be galo smagu skaityti, kaip komiškos, tokiuose kultiniuose filmuose kaip „Šuriko nuotykiai“ ar socialinėje publicistikoje („Nepažįstu tų draugų“) išjuoktos situacijos aprašomos moksliniu metodu: panašiai žmonės elgdavosi ir iš tikrųjų.

Ši empirinė knygos dalis įdomiausia: ji turtinga faktų, rastų archyvuose, atsiminimuose, spaudos publikacijose, išgirstų pokalbiuose. Gena troškulys išgirsti daugiau: istorijų, liudijimų, iliustracijų, citatų. Šios informacijos vertė su laiku gerokai išaugs, nes jaunesni skaitytojai nebegalės jos palyginti su savo pačių patirtimi. Gaila, kad autorius nepakalbino dar daugiau sovietmetį menančių žmonių, kad informacija kartais tik epizodiška, pateikiama kaip pavyzdys, o ne kaip įrodymas. Tačiau tai nė kiek nesumenkina knygos vertės. Kone smagiausia dalis – priedai ir labai taikliai parinktos iliustracijos, kur atsiskleidžia neįtikėtinas sovietinis dokumentų, skundų rašymo, susirinkimų kalbų stilius ir primenami tipiniai ideologizuoti sovietmečio vaizdai.

T. Vaisetos monografija gražiai parašyta, maloniai skaitoma, kelianti akademinės publikos smalsumą: joje gausu mokslinių kategorijų ir jų apibrėžimų (paslapties kultūra, drausminimas, mobilizacija, viešoji erdvė ar viešė), kiekviena mintis sustruktūrinta ir paaiškinta. Galiausiai autorių reikėtų pagirti už tai, kad jis ne tik aprašo sovietmečio elitą (jo kūryba, atsiminimai ir kiti apie jį bylojantys šaltiniai daug lengviau prieinami), bet ir leidžiasi į mažiau išbandytą paprastos kasdienybės tyrinėjimą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.