Jaunas Kosovo menininkas apie politiką, meną ir save

Gyvendama Balkanų šalyse, turėjau galimybę susipažinti su buvusios Jugoslavijos literatūra ir menu. Vis dėlto informacija apie Kosovą man buvo nepasiekiama. Iš dalies tai įvyko dėl to, kad nesuprantu albaniškai (girdėjau, kad šią kalbą užsieniečiams labai sunku išmokti), iš dalies dėl to, kad Kosovas vis dar yra izoliuota šalis, jos gyventojams netaikomas bevizis režimas ir jie negali laisvai keliauti į Europos šalis. Manau, kad būtent dėl šios priežasties Kosovo kultūra ir menas lietuviams vis dar nepažįstami. Todėl nusprendžiau praskleisti paslapties skraistę, pakalbindama RREZEARTĄ GALICĄ – vieną perspektyviausių šiuolaikinių Kosovo grafikos dizainerių. Šiuo pokalbiu siekiau susipažinti su kultūrine ir politine situacija Kosove bei trumpai pristatyti ją lietuvių skaitytojams.

 

– Esi vienas perspektyviausių šiuolaikinių Kosovo menininkų. Kaip galėtum paaiškinti savo sėkmę?

– Grafiniu dizainu pradėjau domėtis labai jaunas – kai man buvo 14 metų. Tuo metu mano šalis buvo okupuota Serbijos, ir mums, Kosovo albanams, nebuvo leidžiama laisvai mąstyti ir dirbti. Taigi kai buvome prispausti Serbijos režimo, man atrodo, kad viskas, ką darėme, turėjo vieną tikslą – plėtoti kultūrą, politinę mintį, sportą ir t. t. 1998 metais prasidėjo karas. Mes su šeima gyvenome Prištinoje viso Kosovo karo metu. Buvo labai sunku, manėme, kad žūsime, kai 1999 metais NATO bombardavo serbų būstines. Bet 1999 metų birželio 12 dieną įvyko stebuklas – aš buvau savo buto balkone, kai pamačiau NATO sraigtasparnius ir supratau, kad serbai traukiasi. Po to baigiau savo pirmąjį kūrinį – jis tapo labai populiarus ir buvo pavadintas „tUNg“ – albaniškai tai reiškia „viso“, ir šiame žodyje yra raidės UN (United Nations – Jungtinės Tautos). Šiame kūrinyje reflektuojama ir Kosovo istorija po karo, o pagrindinė idėja yra ši: tUNg – Kosovas, 1999 metų birželio 12-oji. Kosovo albanai iškovojo laisvę, bet mūsų nepriklausomybės siekis dar neįgyvendintas. Nuo tos dienos mano šalyje buvo įvesta Jungtinių Tautų misija – tarptautinis JT protektoratas. Ši misija yra abejinga mūsų žmonių gerovei ir siekiams.

Kosovą skaldo tarptautinė administracija, kurios pagrindinis rūpestis yra jų pačių darbo vietos, o mūsų žmonėmis nesirūpinama. Dėl to šalyje ištisus metus brendo įniršis, sukeltas svetimos sistemos, kuri neturi jokios vizijos ir negailestingai dusina ne tik mane patį, bet ir mano aplinką. 2004 metais sukūriau plakatą, kuriuo išreiškiau savo įtarimus ir jausmus, ištisus metus man kėlusius susirūpinimą.

Rėmiausi aforizmu, kad projekto siela yra kūrybiškumas, o jeigu nesi kūrybingas, menininko kelias skirtas ne tau. Aš atsargiai parinkau keturias raides, kuriomis išreiškiau savo ryšį su Jungtinių Tautų misija Kosove. Pasinaudodamas nežymiu spalvų kontrastu ir raidėmis, išreiškiančiomis idėją, norėjau išreikšti kiekvieno Kosovo piliečio nuomonę.

„tUNg“ albaniškai reiškia pasisveikinimą, bet kartu tai yra ir eufemizmas, norint kam nors pasakyti, kad jis išeitų, kad nėra laukiamas.

Kosovas paskelbė nepriklausomybę 2008 metų vasario 17 dieną. Jungtinių Tautų misija buvo pakeista, bet neatšaukta. Nuo šios misijos priklauso mano šalies ateitis.

Deja, mano pranešimas neprarado aktualumo. Todėl turiu Jungtinių Tautų misijai Kosove pakartoti tai, ką jau esu sakęs – tUNg!

– Kiek domėjausi, apie šiuolaikinį Kosovo meną Lietuvoje žinoma mažai. Dėl kokių priežasčių jis galėtų būti įdomus mums, lietuviams?

– Kaip žinai, Kosovas yra vienintelė šalis regione, kurios piliečiams vykstant į Europą vis dar reikalinga viza. Manau, kad tada, kai šis nurodymas bus atšauktas, Europa turės galimybę pažinti daugybę talentingų Kosovo menininkų, kuriančių visose srityse. Šiuo metu labai mažai jaunų Kosovo menininkų turi galimybę surengti parodas užsienyje ar dalyvauti visoje Europoje svarbiuose meno renginiuose. Jie atstovauja Kosovui kaip šaliai, kurioje gerbiama kūryba. Pasaulis turi suprasti, kad Kosovas yra izoliuota šalis, kurios gyventojai be vizos negali išvykti į kitas valstybes, todėl jiems atimta galimybė tobulėti ne tik meno, bet ir kitose srityse.

– Kaip politinė padėtis Kosove veikia šalies menininkus?

– Kosovo menininkus labai veikia politinė padėtis šalyje. Prieš 15 metų mes išgyvenome karą, nuo 2008 metų esame „nepriklausomi“, bet mūsų šalyje veikia tarptautinės misijos, kurios ir priima sprendimus. Be to, Kosove veikia ir Europos misija, kuri prasidėjo po to, kai oficialiai baigėsi Jungtinių Tautų misija. Europos misija pavadinta EULEX, o tai reiškia Europos Sąjungos siekį užtikrinti taiką ir teisingumą Kosove. Bet iki šiol ši misija nenuveikė nieko. Jie mums nepadėjo sukurti tikros šalies, kuri galėtų tapti ES nare ateityje. Dėl jų neveiklumo mūsų kelias į ES tik pailgėjo. Mus, kaip menininkus, labiausiai veikia tai, kad gyvename izoliuotoje šalyje ir todėl negalime savo darbų eksponuoti svetur. Pavyzdžiui, 2010 metais buvau pakviestas į Prancūziją, kur turėjau dalyvauti savo parodos atidaryme, bet negavau vizos. Taigi mūsų, menininkų, ryšiai su likusia Europa yra nutraukti.

– Kai Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, lietuvių menininkai turėjo savo slaptą kalbą – būdą susikalbėti, išreikšti savo politinius įsitikinimus ir nepriklausomybės siekį, kritikuojant valdžią. Kas buvo būdinga Kosovo menui, kai šalį iš pradžių valdė Jugoslavija, o vėliau ir Serbija, galbūt taip pat buvo sukurta slapta okupantams priešiška kalba?

– Prisiminus Serbijos okupacijos metus, bet kokia meno išraiška buvo laikoma protestu. Dar prieš 1989 metus ir Jugoslavijos laikais Kosovas buvo labiausiai diskriminuojama Federacijos dalis. Intelektualai ir menininkai siekė sukurti nepriklausomą Kosovą, kaip jie vadino, Kosovo Respubliką. Šie žmonės aukojo savo gyvenimus kalėjimuose, o slapta simbolių kalba ne tik susikalbėdavo tarpusavyje, bet ir perduodavo savo idėjas jaunesnėms kartoms. Tarp 1989 ir 1998 metų menininkai daugiausia veikė slaptose vietose, negalėdami eksponuoti savo darbų. Jei sukarinta policija juos aptikdavo, sumušdavo ir sunaikindavo visus meno kūrinius. Taigi minimas laikotarpis buvo meno kova su okupantais. Kiekvienas naujas meno kūrinys buvo suvokiamas kaip akmuo ar ginklas prieš serbų terorą. Deja, nemažai menininkų, intelektualų ir žurnalistų tapo Serbijos kariškių ir žvalgybos aukomis.

– Koks buvo menininkų vaidmuo, kai Kosovas pareiškė norą tapti nepriklausoma valstybe?

– Manau, kad menininkai suprato, jog niekada nebūsime laisvi tol, kol negalėsime spręsti patys. Kol truko Jungtinių Tautų misija, Kosovo menininkai darbais, parodomis, performansais ir instaliacijomis ne tik reiškė nepriklausomybės siekius, bet ir reikalavo JT sustabdyti misiją, kurios metu neprofesionalus personalas tik naikino šalį.

Žinutė mano kūrinyje reiškė, kad Jungtinių Tautų personalas mūsų šalyje jau padarė, ką galėjo, – dabar jiems laikas išvykti arba perduoti šalį jos žmonėms, o patiems likti tik stebėtojais.

– O koks meno vaidmuo šiandienos Kosove?

– Kosove menas buvo ir yra vienas svarbiausių kultūros šauklių. Buvo organizuojamos vadinamosios meno kolonijos – į jas atvykdavo menininkai iš kitų šalių, norėdami pabūti su Kosovo menininkais ir dešimt dienų kurti kurioje nors ypatingoje Kosovo vietoje, be to, tokiu būdu menininkai galėjo dalytis patirtimi. Taip pat turime valstybės remiamą meno galeriją, kurioje vyksta daug įvairių užsienio menininkų parodų. Kiekvienais metais rengiamos jubiliejinės parodos. Kosove yra ir alternatyvių galerijų, menininkai organizuoja parodas neįprastose vietose arba perdirba neįprastas erdves taip, kad jos būtų tinkamos parodai rengti.

– Ar jauni kosoviečiai domisi menu? Gal gali įvardyti keletą jaunų perspektyvių Kosovo menininkų?

– Daugybė jaunų kosoviečių labai domisi menu. Jie ne tik kuria, bet ir rengia parodas Kosove bei užsienyje. Žinoma, vizą gauti ne taip lengva, bet šių žmonių pastangos tiesiog stebina. Manau, kad artimiausiu metu keli jauni mūsų kūrėjai galės mus puikiai reprezentuoti visame pasaulyje. Vienas perspektyviausių jaunų Kosovo menininkų yra Petritas Halilajus, pernai jis atstovavo Kosovui Venecijoje, kur pristatė nuostabias ir provokuojančias instaliacijas. Jo pėdomis žengia nemažai kitų jaunų kūrėjų.

– Bet, be intensyvaus kūrybos proceso, nemažai laiko skiri doktorantūros studijoms. Dėl ko nusprendei siekti mokslo laipsnio ir kokią įtaką studijos daro tavo kūrybai?

– Albanų ir Kosovo albanų istorijoje yra viena neištyrinėta tema. Tai – albanų plakato istorija. Mane ši tema pradėjo dominti dar paauglystėje, ir štai pagaliau turiu galimybę pasidomėti plačiau – itin susidomėjau naujais albanų plakatais, ypač tais, kurie buvo kurti per karą, mane domina, kokią įtaką plakatai turi Albanijai tapus nepriklausomai, visi plakatų žanrai iki 1990 metų. Nuveikti reikės labai daug.

– Kaip manai, ar gali menas pakeisti pasaulį?

– Aš esu grafikos dizaineris. Esu susijęs su plakatais. Manau, kad plakatai gali egzistuoti be modernaus pasaulio, bet modernus pasaulis negali egzistuoti be plakatų. Būtina dirbti, pasitikėti savimi ir nebijoti. Grafinis dizainas yra įdomi žmogaus gyvenimo sritis. Manau, kad jis keičia pasaulį į gera.

 

Kalbėjosi Kristina Tamulevičiūtė