TEKLĖ KAVTARADZĖ

Poezija

Vilnius lyja ir virsta
jūra šiandien yra
rugsėjo vidurinioji
šiandien visi prisimenam
potvynį, bet tik du žmonės
(dabar jau susiglamžiusiom
rankom)
prisimena, kaip
rūsy stovėjusi lova, apie
kurią žinojo tik viena
kaimynė mergaitė,
mėgusi sekioti vyresnėlį
Jokūbą, girgždėjo
ištisą dieną ir naktį,
prisigėrė tyrai netyro
jaunuolių prakaito, kuris
skambėjo mylimais žodžiais
ir net mergaitės ašarom,
kai vanduo ėmė
semti lovos kojas
buvo sunku patikėti,
kad tai nei prakaitas
nei ašaros, nei bučinių
seilės
 
tai buvo miesto vanduo
miesto sultys, pasakė Jokūbas
neatitraukdamas lūpų nuo
mergaitės smilkinio
o ji negalėjo nustoti
kikenus
 
tik jiedu gali prisiminti
kaip bėgo gatvėmis, virtusiomis
upėm, kaip plaukė kaimyno
valtim per Katedros
aikštę
 
tik jiedu dėkojo
Dievui už tą potvynį
nes jo ir tik jo dėka
jie dar valandėlę ir dar
vieną gali pabūti kartu
niekieno nestebimi ir
nepersekiojami –
 
juk jie – atsitiktinai
valty susitikę vilniečiai,
šlapiom nuo savo miesto
sulčių kojom ir veidais,
vis dar nuraudusiais
nuo tarpo tarp odos / odų / veidų
sumažėjimo, nuo meilės,
nuo vienos didelės
niekad nepamirštamos
meilės Vilniaus vandeniui
kylant –
 
tik jiedu prisimena
tą žvilgsnį, jau beveik
perplaukus aikštę,
irkluojant senam
kepurėtam, cigaretėmis
kvepiančiam vyrui -
nebylų žvilgsnį: akis
į akį; iš pradžių iš
lėto išlipant iš akiduobių,
lengvai nuslenkant iki
kito kūno, praleidžiant
kitas dvi slenkančias
akis link to kūno, iš
kurio pačios ką tik išlipo,
kaip tos akys pasikeičia
vietomis,
o kūnai lyg niekur
nieko lieka nepajudėję -
mergaitės rankos ant
suglaustų kelių, Jokūbo
koja užkelta ant priešais
esančio suolelio -
lieka nepajudėję kūnai
lyg ką tik jais visai
nebūtų praslinkusios
mylimojo akys
 
tik tie du žmonės
gali visa tai prisiminti
 
nors ir skiria juos
ne tik keli miestai
bet ir šalia esantys
žmonės
 
kai akys apsikeičia vietomis
tai padaro visam laikui
 
(amžinai vietom
pasikeitusios akys)
 
 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.