Antiutopija („Čia viskas apie mus“)

Su rašytoju VYTAUTU GIRDZIJAUSKU kalbasi Arvydas Valionis

– Romanas „Danguje kitaip“ – tryliktoji Jūsų knyga, kurioje ankstesnių kūrinių analitiškumą, moralinį maksimalizmą keičia groteskiška asmenybės transformacija, meninė išmonė. Kas lėmė naujos stilistikos paieškas?

– Aš nesistengiau ką nors nauja išrasti, nesistengiau kurti naujos stilistikos. Pradinis sumanymas buvo romanas apie meilę. Ir jis buvo parašytas. Pirminį kūrybinį impulsą šiam romanui suteikė skambutis… iš Valstybės saugumo departamento 2004-aisiais. Tą birželį gulėjau Palangos paplūdimyje. Balsas sako: reikia susitikti. Sakau: esu Palangoje. Jis tęsia: nesvarbu, neskubu, kai būsite Vilniuje, susitiksime.

Parėjęs namo užrašiau keletą sakinių. Ta įtampa tęsėsi porą metų. Praėjo pokalbiai departamente, teismai. 2006 metais dienoraštyje įrašiau: „Jie man dešimt metų teisių apribojimų, aš jiems – romaną apie meilę.“

Anas romanas vadinosi „Meile, neišeik“. Pagrindinis veikėjas buvo tarsi biografinis, atsiskleidžiantis per santykius su moterimis. Pirmoji meilės istorija romane – tikra. Tai iš Kazimiero Skebėros (1904–2003) dienoraščio. Ant nedidelių kalendoriaus lapelių jis kiekvieną dieną užrašydavo, su kuo kalbėjosi, kur pietavo, nakvojo… Tenai radau įrašą: „Šiąnakt su Viktorija gėriau meilės sultis.“ Visos kitos meilės istorijos – fantazijos vaisius.

2006 metais šį romaną įteikiau Rašytojų sąjungos leidyklai. Tenai rankraštis pragulėjo be judėjimo porą metų. O paskui prie jo vis buvo grįžtama iki 2013-ųjų pabaigos. Per tą laiką išleidau dvi knygas – „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“ ir „Žiemos metafizika“. Romane „Žiemos metafizika“ galima rasti ir mane, o „Danguje kitaip“ aš esu nuošalėje.

– Ludwigas Wittgensteinas yra užrašęs: „Sunku rasti pradžią.“ Kaip buvo rasta „Danguje kitaip“ pradžia?

– Kai rašiau autobiografiją, retkarčiais pavartydavau „Meile, neišeik“. Pamačiau, kad tai eilinis romanas. Tokių romanų, geresnių ir blogesnių, parašyta daug – reikia kažką padaryti kitaip, kad jis būtų daugiau nei eilinis skaitalas. Kilo noras išsiaiškinti pačiam sau ir parodyti tautos, valstybės reikalus: kas ta maža valstybė, kokia jos perspektyva ir vieta Europoje, pasaulyje.

Buvo daug apmąstymų, kol atradau pavadinimą, netgi žanrą. Buvo net variantas užrašytas: sakmė. 2011-ųjų pradžioje paaiškėjo tas naujas planas – „Danguje kitaip“. Kai jį suradau, atsirado epilogas, o paskui prologas. Ir tekstas tapo ironiškesnis, bodleriškas.

Tai šiuolaikinis mitas, simuliakras apie egzistencinę erdvę, kurioje aš gyvenu, kurią bandau įsprausti į tam tikrus rėmus ir parodyti žmonėms.

Atsirado išgalvoti valstybės veikėjai. Kai kas bando juos identifikuoti, bet tai beprasmiška. Turėjau daug vargo atsiplėšti nuo šios tikrovės – norėjosi neprižeminti protagonisto. Iš pradžių viskas tarsi biografiška. Šitas žmogus, Bilskaus / Bielskaus prototipas – keistuolis Kazimieras Skebėra, mano biografijoje turėjo labai didelę reikšmę. Jį sutikau baigdamas universitetą. Kartą teatre supažindino vienas mano bičiulis: sako, labai įdomus žmogus, Sibirą perėjęs, reikia jį pagloboti.

Kai susipažinau su Skebėra, jau buvau vedęs. Turėjau kambarėlį netoli stoties. Jis užeidavo pas mus, nakvodavo. Kartą su draugais susidėję pinigų nupirkome jam juodą kostiumą, bet jis jo nenorėjo imti.

Jis mokėjo talentingai pasakoti apie Prahą, Berlyną, Izraelį. Kaip ir apie Sibiro kalinių sukilimus (po pirmos tremties jis grįžo 1952 metais, o sukilimai prasidėjo 1954 metais). Lagery jis kartą pareiškęs, kad „L’Humanité“ paskelbė žinią, jog Kinijos valdžia reikalaujanti Pabaltijo valstybių nepriklausomybės. Buvo surastas tas laikraščio numeris, bet jame nei apie Kiniją, nei apie Lietuvą jokios užuominos nebuvo. Šie atvejai ir mano romane yra perpasakoti. Kaip ir jo pasakojimas apie Alžyrą.

Tai mums, jauniems, kėlė įspūdį. Tik vėliau paaiškėjo jo tikrasis išsilavinimas (buvo baigęs vos dvi klases) ir kad niekur už Sovietų Sąjungos nebuvo išvažiavęs.

Kai Skebėra vėl buvo suimtas, saugumas rado jo dienoraščius, kuriuose buvo ir mano pavardė. Pagal šiuos įrašus mane ir mano draugus areštavo. Tad lagerį aprašyti nebuvo sunku: turiu daugiau nei dvejų metų kalinimo patirtį už antisovietinę veiklą (1957–1960).

Su Skebėra buvo pažįstami mano draugai Stasys Stungurys, Albertas Žilinskas, Vytautas Skuodis, ypač Viktoras Petkus, kuris globojo Skebėrą.

– Kai detaliau paaiškėjo tikroji šio žmogaus biografija, paskelbėte straipsnį „Švyturio“ žurnale.

– Kai parašiau straipsnį „Švyturiui“, gavau laišką iš jo gimtinės su dešimties jo bendraamžių parašais ir padėka, kad išdrįsau parašyti apie šitą šarlataną. Juk jis su jokiu Šeiniumi nebendravo, gal net nepažino jo, nes per didelis amžiaus skirtumas buvo. Šeinius tais laikais apskritai tose apylinkėse nesilankė.

Ir kad Skebėra neturėjo jokios bibliotekos – tik vieną etažerę.

Aš norėjau žmonėms atskleisti tiesą. Pas jį Nepriklausomybės išvakarėse važiuodavo intelektualai. Arvydas Juozaitis papasakojo apie tuos susitikimus 1989–1990 metais, kaip Justinas Marcinkevičius, paėmęs už rankos, atvedė Skebėrą į sceną kaip Lietuvos savanorį, ir šis vos ne valandą publikai apie tai pasakojo…

Jis nebuvo joks savanoris. Laiško autoriai parašė, kad iš jų krašto buvę du savanoriai, paminėjo jų pavardes. Keista, kad jauni mokslininkai, rašydami apie 1918 metus, „Bernardinų“ tinklalapyje cituoja šį Skebėros pramaną.

Ir po jo mirties platinamas melas. Jo atsiminimai apie Vaižgantą – irgi melagingi, nes kol rašytojas buvo gyvas, Skebėra gyveno Bagaslaviškyje. O kai jis buvo atvažiavęs į trijų savaičių kursus Kaune, tuomet nei Vaižganto, nei Maironio jau nebebuvo tarp gyvųjų. Skebėra negalėjo matyti kuriančio Maironio. Nesąmonę užrašė, o žmonės tuo patikėjo.

Jis melavo ne tik visuomenei, bet ir pats sau. Mirdamas paliko melagingą biografiją, net melagingus gimimo metus (dešimčia metų pasisendino). Tik Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikia tikslius jo gimimo metus, o ne išlikusios klaidinančios publikacijos interneto portaluose.

Skebėra, kaip išmonių pasakotojas, galėjo būti geras rašytojas. Jis išleido dvi knygas – „Reikėjo mūsų kančių“ (1990) ir „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ (1998). Antroje knygoje jis apšmeižė Lietuvos kalinius, pavadindamas juos kanibalais.

– Grįžkime į „Dangų kitaip“, į kurį įžengė Jūsų romano prototipas. Lyginant su ankstesniais Jūsų prozos darbais, racionalėja šio kūrinio pajauta, sudėtingėja skaitytojo komunikacija su tekstu.

– Kai pagrindinis veikėjas – simuliakrinis, atsiranda ir simuliakriniai valstybės veikėjai, ir simuliakrinė valstybė, ir simuliakrinis dangus…

Mes gyvename simuliakrinėje visuomenėje. Kokia gali būti demokratija, jeigu valdo oligarchai, partijos? Baltijos kelio 25-mečio metu tvarkydamas „Palangos dienoraščius“ mąsčiau: kodėl dingo vienybė? Ji buvo išardyta, nes tapo pavojinga. Prieš ketvirtį amžiaus tokia vienybė jungė ne vieną tautą, o pusę Europos – jos nebuvo galima valdyti, nes ji galėjo išsirinkti savo valdžią ir kurti visai kitokią visuomenę. Todėl buvo kuriamos naujos partijos, kad būtų kuo daugiau chaoso, būtų lengviau valdyti. Ir tai buvo pasiekta. Tokia valstybė, kokią aš įsivaizdavau, yra pavojinga. Ta medžiaga ir tas mano mąstymas reikalavo parodyti tą visuomeninę aplinką.

– Vyko daugybė knygos pristatymų: kokių skaitytojų, kritikų vertinimų teko išgirsti?

– Romane kuriamas naujos sampratos žmogus. Tikėjausi, kad romanas bus lengviau perkandamas. Daug kam jis nepatinka, nes jo nesupranta. Netgi mano broliai jį skirtingai vertina: vienam mano darbas nepatiko, o kitas net du kartus perskaitęs romaną pasakė tai, ko aš mažiausiai tikėjausi: „Čia viskas apie mus.“ Apsidžiaugiau.

Čia yra alegorijos, satyros, bet iš esmės – viskas apie mus. Sudėjau viską, ką esu išgyvenęs. Savo herojus įvardijau ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Beveik visi jie turi prototipus, vieni konkretesnius, tad man mažai ką tereikėjo pridėti. Sakykim, pagrindinis veikėjas buvo per menkas, kad užimtų pagrindinę vietą, tad jį reikėjo kilstelėti, pridėti jam intelekto, daugiau valdžios suteikti. Stengiausi, kad simuliakriniai valstybės kūrėjai nebūtų atpažįstami, nebūtų tapatinami su dabartiniais vadovais, partijų veikėjais.

Kritikė Janina Riškutė tvirtina, kad susidaro įspūdis, jog šį kūrinį parašė jaunas žmogus, nes jaučiama energija.

Prozininkas, literatūrologas akademikas Vytautas Martinkus taip regi šį problemišką romaną: „Tai – antiutopija, knyga apie simuliakrų šalį, kurios tik provaizdis, matyt, galėjo būti Lietuva, tačiau pasakotojas ir kūrinio protagonistas paverčia ją seno ir kartu naujo, jau globalaus, pasaulio vidinių virsmų metafora. Regime literatūrinę politinės ir etinės tikrovės simuliaciją – didįjį artefaktą, apie kurį sukasi visų personažų ir utopinės jų valstybės likimai.“

– Būtis ir laikas susipina, ir „mūsų herojus, žinoma, liks toks, koks buvo, nes jokios sistemos jam nėra paveikios – jis amžiams liks anapus Erdvės ir Laiko“. Taip baigiamas romanas.

– Tiesiogiai vaizduoti šiuos laikus – per daug banalu. Vadinasi, žurnalistiškai perteikti tikrovę. Ta paslėpta ironija ir alegorija srovena nuo pirmų romano puslapių. Kai įsiskaitai prologą – ten tai ir parašyta, ir neparašyta.

– Norint argumentuotai įvertinti tokią prieštaringą asmenybę turbūt teko susipažinti su archyvine medžiaga?

– Įdomiausias tas Skebėros sąsiuvinis, kuriame surašytos knygos ir pavardės. Kultūrologas Vytautas Jakelaitis buvo gavęs leidimą paimti bylą apie Antaną Miškinį. Tame aplanke buvo ir apie Skebėrą. Lietuvių literatūros institute literatūrologas Juozas Laurušas atnešdavo man tą aplanką. Rašydamas autobiografiją kai ką iš tenai cituodavau. Šiemet literatūros kritikas Rimantas Kmita klausinėjo mane apie tarybinį laikotarpį literatūroje, aš jam apie tai priminiau, tačiau institute šios bylos jau neberadome. Miškinio yra, o Skebėros – nėra…

– Tekste minima daug istorinių asmenybių, kurių vardai ir pavardės pateikiami iškraipyta forma. Tai erzina skaitytoją, nes jis lengvai atkuria tikrąją tariamo asmens pavardę.

– Tai padariau paskutiniu momentu. Netgi korektūroje kai ką pataisiau. Nenorėjau dar vienos bylos. Tad privalėjau viską keisti. Jei to nebūtų buvę padaryta, tai ir Palemonija būtų pakibusi. Norėjosi kuo labiau atsiplėšti nuo tikrovės.

Bet romane yra ir autentikos. Iš Daivos Tamošaitytės knygos „Sena ir nauja“ įdėjau du sakinius apie Nepalą į Bilskaus / Bielskaus lūpas. Kai prisipažinau autorei, ji tik šyptelėjo.

Pagelbėjo Jūratė Statkutė de Rosales: iš jos knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ paimti vardai veikėjų, besimatuojančių karaliaus karūną.

Arba 451 puslapyje kaleidoskopiškos minties nuotrupos paimtos iš lietuvių diplomato, emigranto Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ apie priešistorinę Lietuvą.

– Simuliakras, kaip meninės išmonės sudėtinė dalis, leidžia groteskiškai pažvelgti į politiką, nuklysti į mums nežinomą anapusinį transcendentinį pasaulį ir kurti Palemoniją. Tai tarsi Platono olos alegorija: tikroji ir šešėlių karalystė.

– Daug kas nori perskaityti romaną kaip įprastinį, be potekstės. Jau pirmuosiuose prologo sakiniuose yra skaitymo kodas, kurio kai kas nepagauna. Prologą rašiau ilgai. Jis atsirado tik darbo pabaigoje: gal kokius penkis šešis kartus perrašiau, o visą romaną – ne mažiau kaip tris kartus. Gana lengvai pasirašė „Salomėjos salonas“ , „Šūvis… ir dar… dar šūvis“.

Vienas mano tikslų – žmogui leisti suvokti save. Kad niekas kitas, išskyrus jį patį, netvarko jo gyvenimo. Ir žmonijos gyvenimo netvarko. Pati žmonija turi tvarkyti.

– Tai jau moralinis maksimalizmas?

– Toks esu. Bandau tai daryti, bet visuomet gaunu per galvą.

Rašydamas dienoraštį, negalėjau apeiti faktų, privalėjau juos interpretuoti. Čia viskas pasakojama laisvai, nevaržomai.

– Kas tai – kūrėjo, literatūros misija, priverčianti rimčiau apmąstyti būtį?

– Kai kalbama apie literatūros misiją, aš atsiriboju. Man niekas nesuteikė misijos. Neturiu įsipareigojimo ir nesu įsipareigojęs atlikti misiją.

Kai kam mielas žodis „misija“, o mano žodis – „gynyba“. Man pirmiausia – saugumas. Jis su manimi jau nuo devyniolikos metų, kai buvo pertraukti mano mokyklos baigiamieji egzaminai. Tuo metu buvo areštuotas brolis (jam dar nebuvo šešiolikos), jį reikėjo nuteisti, o aš dar buvau laisvėje. Saugumiečiai, apsimetę švietimo darbuotojais, per egzaminą rado pas mane kažkokį popierėlį, sušaukė pedagogų posėdį ir nutraukė egzaminų laikymą. Bet ministerija po mano vizito leido mokyklai peržiūrėti egzaminų laikymo klausimą, ir aš sėkmingai tęsiau egzaminus. Nuo to laiko saugumas kabo ant manęs iki šių dienų. Tiktai 2015-aisiais baigsis mano represijos.

Kai vienas siaubas baigiasi, prasideda kitas, atsiranda naujos šmėklos. Romane visa tai yra. Kai valstybė paimama į dangų, ji jau esti sunaikinta.

Aš nematau didelio skirtumo lygindamas „Danguje kitaip“ su kitais savo kūriniais. Čia daugiau brandos, drąsos. Čia neturėjau ką prarasti: „Jie man dešimt metų, aš jiems – romaną…“ Tai lyg vidinės laisvės apraiška. Niekas kitas neturi tokios medžiagos, tokios patirties: visi saugumai visą gyvenimą mane puolė. Aš privalau apsiginti, kad galėčiau gyventi. Tai lyg ir išsivadavimas iš visų tabu – darau, ką noriu.

– Sukurta Palemonija. Sakyčiau, atgimsta viena iš lietuvių kilmės legendų su romane transformuotais mitologiniais įvaizdžiais. Kas tai – tautos ar herojaus protagonisto neišnykstamumo egzistencinis variantas?

– Perskaičiau nemažai literatūros. Yra pakraipa, kuri mėgina Lietuvos šaknis nuvesti iki Romos. Iki Dakijos. Į tai pažvelgiau ironiškai. Vienu metu net galvojau pavadinimą susieti su Dakija. Jei nori ką nors rimtai aprašyti, reikia daug studijų. Iki šiolei daug mėgėjiškų svarstymų apie Lietuvos istorines šaknis. Geriausiai pasisekė žydams – jie sugebėjo primesti pasauliui išrinktosios tautos įvaizdį. Todėl pasirinkau truputį alegorišką, truputį ironišką valstybės variantą. Man norėjosi iš to pasišaipyti ir parodyti tikrovę, kur mes esame. Ir priminti: mums labiau reikėtų domėtis šia diena, kas dabar vyksta labai dinamiškame globaliame pasaulyje ir kas bus rytoj.

– Metrika atskleidžia kodą – įvardija pagrindinio personažo prototipą. Tai verčia skaitytoją, žinantį, kas yra prototipas, visai kitaip priimti, suvokti, interpretuoti romano turinį. Kaip sugrupuotumėte romano veikėjus pagal jų elgseną?

– Kiekvienas žmogus turi savo velnią. Rašytojas Vytautas Rimkevičius vienoje apysakoje pasakoja apie dvi rases – gerųjų ir blogųjų žmonių. Gerųjų žmonių rasė irgi turi blogio, bet ji nedaro baisių nusikaltimų. Kaip padaryti, kad ta gerųjų žmonių rasė paimtų valdžią į savo rankas ir pažabotų bloguosius? „Danguje kitaip“ dominuoja blogųjų žmonių rasė. Yra ir šiek tiek gėrio (Salomėja). Blogieji mėgsta apsimesti, kad jie yra labai geri. Apsimetimas – jau melas, kuris tapatinamas su simuliakru. Tokie žmonės gyvena ne savo gyvenimą.

– Kūrėjas gyvena tol, kol kuria. Laikas bėga ir gimsta kiti kūrybiniai planai.

– Turiu du „Palangos dienoraščio 2001–2012“ variantus, bent vieną iš jų 2015-aisiais norėčiau išleisti. Ten būtinosios ginties tema bus labiau išplėtota. Be to, yra medžiagos dar vienai knygai. Gal tai bus du trys novelių romanai, o gal vieno romano du variantai. Jei iki tol pasiseks išgyventi.