Volto Disnėjaus pelėkautai

Zoranas Ferićius (g. 1961) – kroatų rašytojas, gyvenantis ir kuriantis Zagrebe. Zagrebo universitete studijavo kroatistiką, šiuo metu dirba kroatų kalbos ir literatūros mokytoju. Esė ir kitus prozos kūrinius publikuoja nuo 1987 metų. Yra laikomas vienu populiariausių šiuolaikinių Kroatijos rašytojų.

Tekstas publikuojamas iš apsakymų rinkinio „Mišolovka Walta Disneya“ (1996), gavus autoriaus ir leidyklos „Folio Verlag“ sutikimą (www.folioverlag.com).

 

1.

Po šio animacinių filmų genijaus, kelių kartų numylėtinio mirties atvirame aukcione Santa Monikoje, be kelių iš jo vilos paimtų daiktų, parduotas ir paslaptingas metalinis daiktelis. Jis buvo atneštas ant aksominės pagalvėlės lyg diadema, o aukciono vedėjas ant lentos užrašė:

 VOLTO DISNĖJAUS PELĖKAUTAI

Jie priminė sumažintą Rusijos carų karūną. Pelėkautai buvo padaryti iš varinės vielos – iš jos buvo supintas narvelis, o jo viršuje žiojėjo skylė, gana didelė, kad pro ją galėtų pralįsti pelė. Šiuos pelėkautus už 20 000 dolerių nupirko kolekcininkas iš Sietlo.

Stebino faktas, kad jie nė trupučio nepriminė pelėkautų iš animacinių filmų – įtaisų, kuriuos sudaro medinė lentelė ir mechanizmas su metalo įtaisu pelės galvai prispausti. Šis įrenginys buvo gerokai žiauresnis. Mažu sūrio griežinėliu priviliota pelė, įlindusi į ankštą narvelį (pro angą buvo galima įlįsti, o išlįsti – ne), dažniausiai ten ir likdavo iki mirties. Jos laukdavo badas, beviltiški bandymai pasprukti pragriaužiant metalinius virbelius, lėto išėjimo siaubas. 1966 metų pavasarį kaip tik apie tai mąsčiau, kai mano tėvo dėdė iš Amerikos atvyko pas mus vasaros atostogų. Niekaip negalėjau susitaikyti su mintimis, kad Volto Disnėjaus nebėra, kad jo pelėkautai parduoti, kad viskas, kas kažkada buvo jo, dabar priklauso kitiems.

Mamai ir vienai iš tetų vos pabaigus skubų tvarkymąsi, mano tėvo dėdė įvirto į mūsų namus ir tuoj pat visus sukėlė ant kojų. Ant mūsų slenksčio jis pasirodė su šviesiu smėlio spalvos dvieiliu kostiumu, iš kurio švarko kišenės kyšojo sniego baltumo nosinaitė. Jis ištarė kažką panašaus į:

– Maigudboi! – ir patapšnojo man per skruostą.

Pasisveikindami jam pasiūlė taurelę degtinės, ir jis mielai sutiko. Sulaukęs tinkamos akimirkos, – tada, kai buvo išlenkta trečia taurelė ir pilama ketvirta, – paklausiau:

– Ar tiesa, kad Voltas Disnėjus numirė?

– Nekreipkite į jį dėmesio, dėdule, – pasakė mama, – jis apsėstas to Disnėjaus.

– Well, – numykė dėdė, – mažius turi teisę žinoti. Klausimas laiku.

– Paimkit dar gabalėlį pyrago, – paragino mama. – Tuoj ir sriubytė išvirs.

– Pamirškit tą sriubą, – atsakė tėvo dėdė, – mažius uždavė gerą klausimą.

Tada jis priėjo, pažvelgė į mane rūpesčio kupinu žvilgsniu ir padėjo ranką man ant viršugalvio. Per plaukus jaučiau, kaip galvos odą vėsina sunkių jo sąsagų auksas.

– Voltas Disnėjus mirė prieš mėnesį, – ištarė rimtu balsu, lyg reikštų užuojautą. – Jis negalėjo gyventi, nes jo širdyje kerojo auglys, o tai kol kas neišgydoma.

Ko gero, atrodžiau nepaguodžiamai nuliūdęs, nes dėdulė išsyk pratęsė linksmesniu tonu:

– Bet jis iš tiesų nemirė. Disnėjus nurodė užšaldyti jį didžiuliame šaldytuve ir šitokiu būdu išsaugoti kūną.

– Ar prieš užšaldymą jis dar buvo gyvas? – paklausiau.

– Kuo gyviausias, kaip tu ir aš, – patikino tėvo dėdė. – Dabar jis prijungtas prie kažkokių aparatų. Kai tik bus sukurti vaistai, bus prikeltas elektros šoku.

– Dėl Dievo meilės, negi tai tiesa? – nustebo mano motina.

– Amerikoje viskas įmanoma, – mirktelėjęs atsakė dėdė ir toliau kalbėjo rimtu tonu. – Šaldytuvu rūpinasi bendrovė „International Ice Trade & Partners“, o saugo jį bendrovė, kurioje aš dirbu – „Life Insurances“. Kūnas laikomas valstybinėje Redingo apylinkės ligoninėje, Pensilvanijoje.

– Jūs policininkas, dėde? – paklausiau.

– Kažkas panašaus. Policija saugo žmones už dyką ir saugo prastai, o mes juos saugome už pinigus ir saugome visai gerai. Tai vienintelis skirtumas.

– O kodėl jį reikia saugoti?

Dėdė apglėbė mane per pečius ir pasivėdėjo į šoną. Šis gestas buvo truputį paslaptingas, o tai nepatiko mano mamai. Mačiau iš akių.

– Mafija! – sušnibždėjo. – Dabar supranti? Aišku?

– Taip, – atsakiau.

Buvau įsitikinęs, kad suprantu, ką dėdė nori pasakyti, todėl paklausiau:

– Ar tai pavojingas darbas?

– Net labai, – atsakė dėdė. – Mafija yra didžiausias pasaulio blogis. Jie visi yra labai pavojingi asmenys, ypač Frankas Kostėjas, Vitas Genovesas, dar žinomas kaip Don Vitonė, Laimingasis Lučanas. Visų blogiausias yra Albertas Anastasija. Jis vadovauja gaujai, kuri žudo žmones.

– Kas yra žmones žudanti gauja?

– Įsivaizduokim, – pasakė dėdė, – tik įsivaizduokim, kad tu esi žmogus, kurio aš labai nemėgstu. Man, tarkim, visai nepatinka tavo veidas. Man nuo jo bloga. Tada aš apsilankau vienoje kirpykloje Brukline ir užsisakau nukirpti trumpai. Malonus diedukas, kurio rankos dreba taip, kad net beždžionės neapkirptų, nusiveda mane į pagalbines patalpas ir supažindina su ponu, dėvinčiu dryžuotą dvieilį kostiumą ir baltą skrybėlę. Stebiuosi, kodėl tas žmogus sėdi raštinėje, – nes tos patalpos primena raštinę, – su skrybėle ant galvos. Jis man mandagiai pasiūlo džino ir klausia, ką turiu omenyje. Aš paaiškinu, kad man nepatinka tavo veidas. Tuomet jis pasiteirauja, ar turiu tavo nuotrauką ir adresą. Ištiesiu jam voką su prašoma informacija ir 12 000 dolerių grynaisiais – avansu. Likusią sumą sumokėsiu tada, kai darbas bus baigtas. Kai viską sutariame, jis dar paklausia: „Kaip tai turi atrodyti – nelaimingas atsitikimas, užpuolimas, infarktas?“ Paskui aš pareinu namo, o tu iškeliauji į amžinuosius medžioklės plotus. Štai kas yra žmones žudanti gauja.

– Ar užšaldytiems žmonėms reikia į tualetą? – pasidomėjau.

– Ne. Užšaldytas žmogus tarytum miega letargo miegu. Jo kūnas neatlieka jokių funkcijų. Tai būsena, iš kurios po daug metų, naudojant elektros šoką, žmogus gali pabusti, nes jo kūnas išsaugojamas. Mafija nori išjungti šaldymo įrenginius ir šitaip nužudyti Disnėjų. Mes jiems neleidžiame to padaryti. Jie atsiunčia savo žmonių, apsivilkusių gydytojų chalatais, apsimetančių šaldytuvą prižiūrinčiais mechanikais, sanitarais.

– Sriuba patiekta! – sušuko mama. – Galime pradėti valgyti.

Palaukėme, kol dėdė atsisėdo. Mūsų namuose buvo toks įprotis. Jis ramiai atsisėdo, lyg koks juokingas filmo herojus pasirišo po kaklu servetėlę ir leido mamai įpilti sriubos į jo lėkštę.

Prieš pradėdamas srėbti sriubą, dėdė persižegnojo. Persižegnojau ir aš, paskui ir mama. Tik tėvas ėmė valgyti nepadėkojęs Viešpačiui už žemės gėrybes.

– Ar tu ne?.. – paklausė dėdė ir išsyk pridūrė: – Ak taip, buvau pamiršęs.

Kurį laiką stojo tyla, pertraukiama tik srėbimo ir į porcelianą taukšinčių šaukštų garso, o paskui dėdė ir vėl prabilo:

– Mažiau, tu net neįsivaizduoji, ką jie daro, kad tik nužudytų tą didį žmogų. Praėjusią savaitę, prieš man išvykstant, prie šaldytuvo jie padėjo sprogstamąjį įtaisą. Laimei, bombą aptikome laiku, nes ji buvo prijungta prie didelio metalinio žadintuvo, kuris garsiai tiksėjo. Mūsų specialistai ją greitai neutralizavo. Tai buvo galingas sprogstamasis įtaisas, galėjęs sugriauti visą Redingo ligoninės aukštą. Tiems bjaurybėms jų įtaisą grąžinome dalimis.

– Tai naminiai makaronai, – pasakė mano motina. Ji labai jais didžiavosi.

– Dar buvo toks atvejis, kad Albertas Anastasija pabandė į ligoninę patekti apsivilkęs pingvino kostiumą. Iškart perpratau jo kėslus, nes po pingvino fraku pastebėjau užtrauktuką. Išsitraukiau pistoletą ir pasakiau: „Jei nenori, kad tavo pingviniškoj galvoj atsirastų futbolo kamuolio dydžio skylė, grįžk pas tuos, kurie tave siuntė, ir pasakyk, kad poną Disnėjų saugo „Life Insurances Company“, geriausia detektyvų agentūra nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Iškart supratau, kad tas šlykštynė – Anastasija, nes jo sudėjimas grynai kaip pingvino.

– Galėtumėte ir rytoj ateiti pas mus pietauti, – pasakė mano mama. – Ateikite dvyliktą.

– OK, – atsakė dėdė, – pasimatysime rytoj pas jus.

O tada ėmėsi keptos kiaulienos.

 

2.

Pietų stalas buvo padengtas jau vienuoliktą. Mano teta nuolat vaikščiojo į svetainę ir, valydamasi drėgnas rankas į prijuostę su gėlių raštais, žiūrėjo, ko trūksta. Iš tolo ji stebėjo sutvarkytą valgomąjį, lyg žiūrėtų į paveikslus galerijoje, ir mėgavosi. Ant stalo gulėjo sidabriniai įrankiai, kuriuos paveldėjo iš savo motinos, baltos servetėlės su monograma, kurių krašteliai jau akivaizdžiai buvo pageltonavę, krištolinės aperityvo ir vyno taurės.

Vidurdienio sulaukėme tylomis sėdėdami prie stalo, sukryžiavę rankas ant krūtinės. Po kiekvieno automobilio ar lifto burzgesio galėjo pasigirsti šaižus skambučio čirkštelėjimas. Bet… skambutis nečirškė. Buvo jau po pusės pirmos, kai teta pasakė, kad dėdė tikriausiai rytais kiek ilgiau pamiega, nes girdėjo, kad Amerikoje taip įprasta.

Po pusės dviejų laikrodis išprotėjo ir pradėjo elgtis kaip laikrodžiai iš filmų – rodyklės sukosi akivaizdžiai per greitai. Apie antrą mano tėvas rimtu balsu tarė:

– Žmonės, kažkas atsitiko. Jis tiek nevėluotų.

– Ką darome? – susirūpinusi paklausė motina. Pakvipo sugadintais pietumis.

– Mes su mažiumi einame jo ieškoti, – pasakė tėvas, – o jūs budėkite prie telefono, jei kartais paskambintų.

Jau po kelių minučių skubėjome į viešbutį „Palace“, kuriame buvo apsistojęs tėvo dėdė.

– Kai atvažiuoja, jis visada apsistoja viešbučiuose, – pasakė tėvas. – Turtuoliai yra išrankūs. Sako, kad nuo ankštų kambarėlių jį ištinka astma.

– Ar jis turtingas?

– Labai. Milvokyje turi kelias parduotuves, manau, užsiima didmenine kailių prekyba.

– Aš maniau, kad jis policininkas.

– Gal ir buvo, kažkada, – atsakė tėvas. – Velnias žino. Visada ką nors nauja išgalvoja.

Viešbučio „Palace“ registratūroje apie žmogų tokiu vardu ir pavarde nieko nebuvo girdėję. Tėvas stovėjo be žado.

– Betgi užvakar aš jį čia palikau, – sakė jis. Jo balsas šiek tiek priminė į stiklą trinamo polistireno garsą.

– Apgailestauju, pone, – pasakė žmogus iš registratūros, – toks svečias pas mus neapsistojęs.

Prisėdome ant fotelių registratūroje visko apmąstyti. Uždavinėjau įvairiausius kvailus klausimus. Mano tėvas galvą pasirėmė rankomis, kurias įrėmė į kelius, ir įsižiūrėjo į vos matomą voratinklį tarp registratūros stalo kampo ir sienos.

– Palik dabar mane ramybėje, – pasakė, – galvoju.

Nežinau, kiek laiko mes laukėme, kol vieną akimirką debesėlyje virš tėvo galvos suspindo įsižiebusi lemputė. Tėvas priėjo prie registratoriaus, kuris kažkaip susirūpinęs bandė nubraukti tą voratinklį, ir paklausė:

– Galbūt atsimenate aukštą elegantišką poną siaurais kaip Klarko Geiblo ūsais? Vilkėjo dvieilį švarką.

– Galėjote anksčiau prisiminti, – atsakė registratorius, – jis atvyko užvakar. Jo vardas… palaukite minutėlę… Tttt… Tvistas, Oliveris. Juokingas sutapimas, ar ne?

Registratorius paskambino į kambarį, bet niekas nepakėlė ragelio. Tėvas paklausė, ar negalėtume patys nueiti į tą kambarį, kad išsiaiškintume, kas nutiko dėdei, gal jam pasidarė bloga, bet registratorius atsakė, kad pašaliniams vaikščioti po viešbutį draudžiama. Dar pridūrė, kad jam atrodo, jog dėdė išėjęs pasivaikščioti.

– Pasižiūrėkite, ar jis paliko raktus, – paprašė tėvas.

– Nepaliko, – atsakė registratorius, – bet tai nieko nereiškia. Dauguma svečių raktus nešiojasi ir niekada nepalieka registratūroje.

Mums išeinant, tėvas atrodė labai susirūpinęs.

– Kodėl jis prisistato ne savo vardu? – paklausė jis labiau savęs nei manęs.

Galbūt tą akimirką jis būtų dar labiau susirūpinęs, jei būtų pamatęs tai, ką aš akies krašteliu pastebėjau mums išeinant pro stiklines duris. Žmogus iš registratūros mus palydėjo panikos kupinu žvilgsniu ir vis graibėsi telefono. Rinkdamas numerį, jis slapčia vis pažvelgdavo į mus.

– Einam į Miesto kavinę, – tarstelėjo tėvas, kai jau buvome taip toli, kad žmogus iš registratūros mūsų nebegalėjo matyti. – Dėdė mėgdavo ten lankytis prieš karą.

Tas „prieš karą“ man skambėjo kaip „prieš mūsų erą“. Tai reiškė – ir prieš tas senoviškas nespalvotas ant elektros stulpų pakartų žmonių nuotraukas, kuriomis mirgėjo mūsų istorijos vadovėlis.

– O kodėl dėdė išvažiavo į Ameriką? – paklausiau, supratęs, kad tai įvyko labai seniai.

– Dėl to, kad čia padarė šį tą labai negera, – atsakė tėvas. – Dėl to buvo priverstas nutraukti mokslus.

– Ar tai dėl politikos?

Tėvas išbalo. Keisti dalykai dėjosi jo veide.

– O kas tau sakė, kad dėl politikos? – atkirto jau pažįstamu balsu, primenančiu trinamo polistireno garsą, ir išsyk jau ramiau pridūrė: – Ne. Ne dėl politikos.

– Tai kas tuomet nutiko?

– Jis tai įvykdė Petrinioje, kalbu apie tą blogą dalyką. Ten mokėsi gimnazijoje. Aštuntoje klasėje prieš mokyklos baigimą turėjo du neigiamus įvertinimus. Iš matematikos ir fizikos. Tuos dalykus jam dėstė tuometinė gimnazijos direktorė, ponia Fruk. Iki mokslo metų pabaigos likus dviem dienoms, jis įžengė į direktorės kabinetą su milžinišku mėsininko peiliu. Visi sulaikė kvapą, nes tikėjosi šauksmų, baldų laužymo, kraujo, plūstančio pro durų apačią… Bet nieko tokio neįvyko. Neilgai trukus direktorė išėjo iš kabineto sveika ir gyva, bet… nuoga. Jis liepė jai nusirengti ir, grasindamas peiliu, privertė nuogą vaikščioti gimnazijos koridoriais. Ji, vargšelė, po šio įvykio liko direktorė, bet kiekvieną kartą, išgirdusi juoką, pagalvodavo apie suvytusias savo krūtis, per plačius klubus ir prakaituotus kulnus, prie kurių limpa išplėšti užrašų knygelių lapeliai ir kreidos gabaliukai. Netrukus ji išėjo į pensiją, o dėdė turėjo išvykti į Ameriką.

– Įdomus pasakojimas, – įvertinau. – Ar tai tikrai įvyko?

– Žinoma, – atsakė tėvas ir sustojo, norėdamas apsidairyti. – Geriau pasižvalgyk aplinkui, gal jį pamatysi.

Ir tikrai, jau buvome įėję į Miesto kavinę ir pradėję brautis tarp staliukų.

– Štai jis! – sušukau, ir per akimirką mes atsidūrėme prieš aukštą poną, kuris sėdėdamas mano tėvui siekė iki smakro.

Jis turėjo ūsiukus, vilkėjo pilką dvieilį švarką, bet tai nebuvo tėvo dėdė. Pastebėjau, kad ieškodamas žmogaus, kurį mažai pažįstu, jį pamatau tarytum inkarnaciją kituose asmenyse; jis mane iš tolo stebi, juokiasi ir mojuoja, o kai prieinu, akimirksniu pavirsta į kažką kitą, kažkokį nustebusį senį, žvelgiantį į mus pro apmusijusius akinius. Taip nutiko kelis kartus. Kai jau nudžiugę priėjome prie staliuko, dėdė, man rodos, pavirto į seną mokytoją arba karštelėjusį pianistą, grojantį karnavaluose, arba į loterijos bilietų pardavėją. Bet buvo ir vienas guodžiantis dalykas: kavinėje esančių žmonių, kurie bent kažkuo priminė tėvo dėdę, skaičius mažėjo, todėl galimybių jį pamatyti radosi daugiau. Tačiau jo nesutikome.

Panašiai atsitiko ir mano mamai Antrojo pasaulinio karo metais. Jos tėvą, žydą, išvežė į nežinomą vietą. Jo vardas buvo Benjaminas Bernsteinas. Tais metais skelbimų lentose kabėjo nušautųjų sąrašai. Kartą mano mama tokiame sąraše pamatė savo tėvo vardą. Tai buvo gana nemalonu. Grįžus namo, jai smarkiai paleido vidurius. Taip reagavo jos skrandis. Tada ji su močiute grįžo prie lentos ir pamatė, kad rašoma apie kitą žmogų tokiu pačiu vardu ir pavarde. Be vardo, rašydavo ir nušautojo amžių. Šiam buvo septyniasdešimt metų. Tuo tarpu jos tėvui tiek negalėjo būti. Panašūs dalykai per karą pasikartojo dar kelis kartus, ir kiekvieną kartą būdavo vis lengviau. Keista, nes Benjaminų Bernsteinų, kurie nebuvo mamos tėvas, skaičius vis mažėjo.

Kai išėjome, tėvas, jau visai nusivylęs, dėdės pasiūlė paieškoti ligoninėse. Įsivaizdavome, kad jį partrenkė mašina arba jam pasidarė bloga, ir dabar vargšelis tyso ligoninės lovoje, šalyje, kuri per šitiek metų jam tapo svetima, ir negali prisiminti nė vieno telefono numerio. Ir taip pradėjome sekinančią paiešką ligoninėse.

– O kodėl nesiteiraujame telefonu? – paklausiau.

– Dėl to, kad mūsų ligoninėse tokia netvarka, kad tie, kurie sėdi prie telefonų, nežino net kur jų nuosavas užpakalis. Tiksliau, žino, bet tik tada, kai sėdynė trinasi į prakeiktą kėdę.

Turėjome nupasakoti, kaip jis atrodo, nes nežinojome, kokiu vardu galėjo prisistatyti, be to, reikėjo turėti omenyje, kad jis galbūt nesinešioja jokių dokumentų. Kartais telefonu skambindavome namo, tikėdamiesi, kad galbūt dėdė iš kažkur sugrįžo. Galų gale, kai patikrinome paskutinėje ligoninėje, tėvas atidarė automobilio dureles, o kojas nuleido ant stovėjimo aikštelės grindinio.

– Aš tikrai neturiu nuovokos, – pasakė, – kas jam galėjo nutikti?

Atėjo laikas kai ką pasakyti.

– Grįžkime į viešbutį, – prasižiojau. – Ten kažkas vyksta.

– Neišsigalvok! – atšovė.

– Galų gale gal jis grįžo. Gal jis visai pamiršo apie pietus.

– Gerai, – sutiko tėvas, – grįžkim, nors tik laiko sugaišim.

Po akimirkos jis jau bandė užkurti automobilį. Registratūroje mus pasitiko tas pats įtartino veido vyriškis. Tuo metu jis nutraukė pokalbį su policininku, kuris iš mažos stiklinaitės gerdamas į vandenį panašų skystį rėmėsi į registratūros stalą tarsi į barą.

– Jūs ieškote pono Tvisto? – paklausė taip, lyg klaustų pats savęs. – Trečias aukštas, 313 kambarys!

Įėjome į liftą, lydimi smalsaus policininko žvilgsnio, kuris, sprendžiant iš veido, buvo artimas pandos ir afrikinės gorilos giminaitis.

Prie kambario, kuriame buvo apsistojęs dėdė, sutikome kelis policininkus ir du detektyvus. Dėdės kambario durys buvo užantspauduotos dviem raudono vaško antspaudais, sujungtais virvele. Vienas policininkas mirkė antspaudą vaške, lyg norėdamas patvirtinti dokumentą.

– Kas atsitiko? – išlemeno tėvas lediniu balsu.

 

 

3.

Kai įėjome į svetainę, kuri buvo paversta į valgomąjį, ore tvenkėsi audra. Mano mama ir jos sesuo sėdėjo prie stalo, o priešais jas juodavo telefonas, atneštas iš prieškambario.

– Kas atsitiko? – paklausė mama, sulenkdama ir atlenkdama servetėlę.

– Jį suėmė, – niūriai atsakė tėvas, vaduodamasis iš per ankšto žalsvo atspalvio švarko.

– Dieve! – sušuko mama, valydamasi į prijuostę prakaituotus delnus. – Ką dabar darysim?

– Nežinau, – atsakė tėvas, – paskambinsiu Milanui. Nieko kito ten nepažįstu.

– Juk žinai, man nepatinka, kad jis čia lankosi. Tas žmogus man antipatiškas.

– Vera, – atsakė tėvas, – juk žinai, kad kito pasirinkimo nėra. Milanas turi įtakingų pažįstamų policijoje. Jis bent jau žinos, dėl ko dėdę suėmė.

– Čia, ko gero, įsivėlė klaida, – įsiterpė mamos sesuo. Ji visada tikėjo laiminga pabaiga. Mirė nuo vėžio dar būdama jauna. Niekada nebuvo ištekėjusi.

– Nėra jokios klaidos, – atsakė tėvas. – Ten buvo visas policijos skyrius ir dar du detektyvai. Lažinuosi, kad koridoriuose jų buvo ir daugiau.

– Atrodė taip, lyg būtų suėmę Alą Kaponę! – sušukau. Buvau įsitikinęs, kad pasakiau kažką labai protinga.

– Gerai, – nusileido mama, – skambink tada Milanui. Tik nesileisk su juo į jokias diskusijas.

– Aš nebe vaikas, Vera, – piktai atrėžė tėvas. Buvo akivaizdu, kad mano mama galvoja, jog tėtis vis dar vaikas.

Tėvas sugriebė telefoną, nusinešė jį į prieškambarį ir uždarė duris. Pro raštuotą durų stiklą matėsi, kaip jis kažko ieško kišenėse, o paskui renka numerį.

– Aš taip bijau, – pasakė mano mama. – Tie policininkai gali padaryti bet ką.

Teta pripylė taurelę konjako ir pasiūlė ją mamai.

– Tai tau padės, – padrąsino, – išgerk!

– Ant viešbučio kambario durų policininkai prilipdė raudono vaško ir virvę.

– Kam to reikia? – paklausiau.

– Zoranai, – atsakė teta, – kai žmogų išsiveda policija arba jam kas nors nutinka, paprastai jo namus užantspauduoja. Tai padaro dėl to, kad niekas nepaimtų jam priklausančių daiktų.

– Maniau, kad tai dėl įrodymų, – susimąsčiau.

Tėvas grįžo į kambarį. Buvo susimąstęs. Dešine ranka jis bandė kažkur įsidėti mažą užrašų knygutę, aptrauktą mėlyna oda.

– Milanas ateis čia, – pranešė. – Jis jau viską žino.

Tėvas sėdo prie stalo ir stojo tyla. Galėjome girdėti, kaip gatve važiuoja automobiliai ir kaip gretimame bute tualete nuleidžiamas vanduo. Tokia tyla paprastai stodavo tada, kai tėvas ir mama susipykdavo.

Po ilgo laukimo paklausiau mamos, ar galiu įsijungti televizorių. Tuo metu turėjo rodyti animacinius filmukus. Mama atsakė, kad galiu, tik negarsiai.

Ekrane vienas piktas katinas gaudė pelę, trankydamas ją plaktuku mėsai mušti. Kad ir kaip ją trankė, viskas net sudrebėdavo, pelė blynu išsitėkšdavo ant žemės, o paskui staiga pašokdavo ir bėgdavo toliau. Tada pelė įlindo į savo urvą, o katinas, nespėjęs sustoti, trenkėsi galva į sieną taip, kad snukis užstrigo skylėje, ir jis nebegalėjo ištrūkti. Dabar pelė katino ūsus pririšo prie tokių skersinių, ir tie atrodė kaip gitaros stygos. Katinas buvo įsiutęs. Tai matėsi iš jo akių. Pelė grojo. Melodijos buvo linksmos. O tada prie paradinių durų pasigirdo skambutis.

– Išjunk televizorių! – sušuko mama.

Teta atidarė duris. Į kambarį įėjo žmogus, kurio nepažinojau. Jis buvo žemas, raumeningas ir atrodė taip, lyg būtų be kaklo. Kol jis sveikinosi su mano tėvais, aš mąsčiau apie tai, kas nutiko to žmogaus kaklui.

– Kaip ten jam? – paklausė tėvas. Tėvo balsas buvo labai keistas.

– Blogai, – atsakė tas žmogus. – Net labai blogai.

– Jėzau! – sušuko mama ir ranka užsidengė burną.

Buvau pastebėjęs, kad tą patį judesį ji darydavo ir žiovaudama. Tik šįkart jis buvo kiek kitoks: smilių ji truputėlį atitraukė nuo kitų pirštų, ir pro atsivėrusį tarpą žiojėjo pravira burna. Tamsi drėgna ertmė.

– Milanai, einam į kambarį, – pasakė tėvas.

Su jais nuėjo ir mama. Teta liko su manimi, guosdama:

– Pamatysi, viskas bus gerai, – kalbėjo. Tai buvo ženklas, kad vyksta kažkas labai negera.

Ilgai mes dviese sėdėjome prie padengto stalo. Iš kambario sklido murmėjimas ir pokalbio nuotrupos, bet mes negalėjome suprasti, apie ką jie kalbasi. Staiga pasigirdo mamos verksmas. Tai reiškia, pagalvojau, kad jis ilgai neišeis iš kalėjimo. Jaudinausi galvodamas, kas dabar saugos Voltą Disnėjų.

Kai jie pagaliau išėjo iš kambario, mama nebeverkė, bet jos akys tebebuvo raudonos. O nosis šiek tiek paburkusi. Tas žmogus priėjo prie manęs, pritūpė ir įsistebeilijo į akis.

– Tavo dėdė yra negeras žmogus, – pasakė. – Jis išprievartavo mergaitę.

– Ką tai reiškia?

– Tylėk, kol Milanas kalba, – pasakė tėvas. Jo balsas buvo ledinis.

– Tai yra labai blogas dalykas, kurį vyresni vyrai padaro mažoms mergaitėms.

Mamai nepatiko, kad tas žmogus man tai pasakoja, bet neišdrįso jo nutildyti.

– Jis padarė tai, ko jokiu būdu negalima daryti, – pasakė tas žmogus, kurį vadino Milanu. – O čia yra įrodymas.

Įkišo ranką į švarko kišenę ir ištraukė vaikišką rankinį laikroduką su Peliuko Mikio paveiksliuku ciferblato viduryje. Mikio rankos imitavo rodykles, viena buvo trumpesnė, kita ilgesnė. Jo smiliai buvo ištiesti, todėl atrodė, kad jis kažką rodo.

– Šituo ją priviliojo, – išspaudė Milanas, žiūrėdamas į mažytį laikroduką. – O jai tik dešimt metų.

Dešimt metų, pagalvojau, apvalus skaičius. Puikus laikas išprievartauti mergaitę. Bet, užuot tai pasakęs, paklausiau:

– Ar galiu jį geriau apžiūrėti? – galvojau apie laikrodį. – Iš jūsų rankos.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė