AUGUSTO MONTERROSO

Koncertas

Meksikos rašytojas Augusto Monterroso (1921–2003) gimė Gvatemaloje. Nuo 1944 m. gyveno Meksikoje. Kūryba pasižymi kritišku, sykiais net ironišku požiūriu į vaizduojamąją aplinką, joje veikiančius personažus. Žymiausios yra šios apsakymų rinktinės: „Koncertas ir užtemimas“ (El concierto y el éclipse, 1952), „Rinktinė ir kiti apsakymai“ (Obras completas y otros cuentos, 1959), „Juoda avis ir kitos pasakėčios“ (La oveja negra y otras fábulas, 1969), „Amžinas judėjimas“ (Movimiento perpetuo, 1972), „Magiškas žodis“ (La palabra mágica, 1983).

 

Po kelių minučių ji elegantiškai atsisės prie fortepijono. Veik nepastebimu linktelėjimu padėkos pagarbiai sušurmuliavusiai publikai. Jos blizgučiais nusagstyta suknelė ims blykčioti, tarsi šviesa, krintanti ant apdaro, būtų tapusi dar ryškesnė nuo staiga prapliupusių plojimų tų šimto šešiolikos žmonių, susirinkusių į šią nedidelę, tačiau prašmatnią salę, kurioje jie priims arba atmes, – tą tik vėliau sužinosiu, – jos ketinimus perteikti gražiausią (manau) muziką pasaulyje.

Taip tiktai manau, nes nesu tuo tikras. Bachas, Mocartas, Bethovenas. Esu pratęs girdėti, kad jie nepranokstami, ir net pats pradedu taip mintyti. Netgi ir sakyti. Po teisybei, esu linkęs nereikšti savo nuomonės. Širdies gilumoje jaučiu, jog tie kompozitoriai man nelabai patinka, įtariu, kad ir aplinkiniai nuvokia, jog mano žavėjimasis yra apsimestinis.

Niekada nebuvau prisiekęs meno gerbėjas. Jei mano dukra nebūtų nusprendusi tapti pianiste, dabar manęs nekamuotų tokios dvilypės mintys. Bet esu tėvas, žinau savo priedermę, privalau išklausyti jos grojimą ir paremti ją. Šiaip aš verslo žmogus, tad būnu laimingas vien tada, kai tvarkau finansinius reikalus. Kartoju, nesu menininkas. Jeigu menas būtų turto kaupimas, stengimasis valdyti pasaulinę rinką, šluoti nuo kelio varžovus, neabejočiau, kad žengiu tokio meno priekyje.

Kas be ko, muzika tikrai graži. Bet nežinau, ar mano dukra užtektinai gabi atkurti tą grožį. Ji pati sykiais dėl to dvejoja. Ne kartą esu regėjęs ją verkiant po koncerto, nors neseniai nugriaudėjo audringi plojimai… Kita vertus, jei kas nors ploja nenuoširdžiai, dukra tokį asmenį geba lengvai pastebėti net gausių klausytojų būryje, ir šito pakanka, kad pajustų jam ilgalaikę neapykantą. Tačiau retai pasitaiko, kad kas nors šaltai sutiktų jos grojimą. Mano artimiausi bičiuliai savo kailiu patyrė, kad nenuoširdus plojimas yra pavojingas dalykas ir gali pražudyti juos pačius. Jeigu ji neparodytų kokio ženklo, jog pakanka ovacijų, klausytojai, bijodami, kad kuris nors nesustotų pirmas, plotų kiaurą naktį. Kai kada aplinkiniai laukia, iki aš pavargsiu ploti; tuomet regiu, kaip jie vogčia stebi mano rankas, būgštaudami, kad nesiliautų pirmieji. Iš pradžių nesuvokiau tos gudrybės, nes maniau, kad visi klausytojai ploja nuoširdžiai, tik laikui bėgant perpratau juos. Tuomet mane apsėdo nuolatinė, niekados nemąžtanti neapykanta. Tačiau aš pats irgi esu nesąžiningas apsimetėlis. Ploju, nejausdamas gilaus vidinio pritarimo. Aš ne menininkas. Muzika graži, nors, tiesą pasakius, man tas nelabai svarbu, ir tie sklindantys garsai manęs veik nejaudina. Mano bičiuliai taip pat ne menininkai. Man patinka, kad gebu įžvelgti šią menkinančią jų savybę, nors šiaip į tą dalyką beveik nekreipiu dėmesio.

Mane kur kas labiau erzina kita grupė klausytojų. Jie visuomet įsitaiso pirmose eilėse ir ištisai ką nors žymisi bloknotuose. Jie gauna nemokamus kvietimus, kuriuos rūpestingai išrašo dukra ir nusiunčia jiems asmeniškai. Tie žmonės man jau gerokai įgriso. Visi jie – žurnalistai. Žinoma, jie manęs prisibijo, be to, kartais galiu juos papirkti. Vis dėlto poros ar trejeto žurnalistų įžūlumas tiesiog beribis; jie yra ne sykį išdrįsę pareikšti, kad mano duktė nekokia atlikėja. Nors duktė tikrai nėra prasta pianistė. Šitaip teigia jos pačios mokytojai. Groti mokėsi nuo pat vaikystės, ir jos pirštai laksto kur kas laisviau ir mikliau negu bet kurios mašinėle rašančios mano sekretorės. Prisipažįstu, menkai ką nutuokiu apie jos atlikimo manierą, bet šitaip yra todėl, kad aš ne menininkas; tą dalyką ji pati puikiai supranta.

Bjauriausia nuodėmė – pavydas. Ši mano priešų yda, manding, ir yra tasai pretekstas, sukeliantis neigiamą kritiką. Nė kiek nesistebėsiu, jeigu kas nors iš tų, kurie šiuo metu šypsosi, o po valandėlės įniks ploti, vėliau paskleis kokią visai nepalankią nuomonę. Turėti galingą tėvą yra paranku ir drauge šiek tiek pragaištinga. Dažnai aš (taip pat ir ji) svarstom, kokia būtų spaudos nuomonė, jeigu ji nebūtų mano duktė. Nuolatos mintiji, kad jai nevertėjo puoselėti siekio tapti menininke. Visa šitai mums atnešė vien amžiną netikrumą ir bemieges naktis. Bet juk prieš dvidešimt metų niekam nė į galvą nebūtų atėję, kad aš tapsiu tuo, kas esu dabar. Deja, niekados nežinome (tiek ji, tiek aš), kaip yra iš tikrųjų ir ko viskas yra verta. Beje, tiesiog juokinga, kad toks žmogus kaip aš šitaip jaudinasi.

Jeigu ji nebūtų mano duktė, nedvejodamas prisipažinčiau, kad nekenčiu jos. Vos tik išvystu ją scenoje, krūtinėje tiesiog užverda pyktis sau pačiam už tai, kad leidau dukrai žengti tokiu klaidžiu keliu. Ji mano duktė, bet kaip tik dėl to neturėjau teisės suteikti jai galimybės atsidurti meno pasaulyje.

Rytoj laikraščiuose sumirgės jos vardas, o aplodismentų gausa bus atitinkamai išreikšta didžiosiomis raidėmis. Dukterį apims pasididžiavimas, ir ji garsiai skaitys man pagiriamuosius kritikų atsiliepimus. Tačiau, artėjant prie baigiamųjų straipsnių, dažniausiai prie tų, kur pastabos aštresnės ir įžvalgesnės, pastebėsiu, kad jos akys pradeda drėkti, o balsas vis silpsta, iki virsta vos girdimu kuždesiu. Galiausiai ji prapliups graudžiai ir nepaguodžiamai raudoti. Tuomet aš, kad ir kiek galios turiu, pajusiu, jog niekaip nepajėgsiu jos įtikinti, kad yra tikrai puiki pianistė. Kad Bachas, Mocartas ir Bethovenas būtų dėkingi, išgirdę taip subtiliai perteikiamą savo kūrybą.

Jau įsiviešpatavo toji trumpa tyla, kokia būna prieš pat atlikėjui išeinant į sceną. Greitai jos ilgi ir dailūs pirštai įniks bėgioti klaviatūra, ir salė prisipildys muzikos garsų, tik man ramybės neduos įkyrios mintys.

 

Iš: Carlos Monsiváis. Lo fugitivo permanece. México: Aguilar, León y Cal editores, S. A., 2003

Vertė Bronius Dovydaitis

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.