Kodėl aš neseku kulinarinių tinklaraščių

Jei rašyčiau maisto tinklaraštį, prisistatyčiau taip: „Mėgstu gaminti. Gal todėl, kad mama ir močiutė buvo puikios kulinarės, o dalį vaikystės kartu praleidome virtuvėje. Norėdama nugraibyti sultinio putas ar sumesti į sriubą mėsos kukulius (močiutė sakydavo „galkutes“) iš pradžių dar turėdavau užsiropšti ant senelio sukaltos taburetės. Apie maistą ir jo gaminimą, anot vieno mano pažįstamo, kalbu kaip Simonas Simoninis iš „Prahos kapinių“. Renku kulinarines ir senas namų ūkio knygas.“ Šalia rastumėte ir tinklaraščių, kuriuos prenumeruoju, sąrašą.

Nuotrauka, rasta knygoje „Gospodyni litewska“ (Wilno, 1914)

Tinklaraščio nerašau ir nesirengiu to daryti. Taip pat nepradėsiu sekti jokio kulinarinio tinklaraščio ir jau tikrai nesusikursiu „Facebook“ paskyros, kad galėčiau jį laikinti. Vienas jaunųjų mano kolegų į tokį pareiškimą replikuotų: „Kadangi Jūs esate gimusi prieš 1863 m. sukilimą.“ Paskui vėl sulįstų į savo išmanųjį telefoną. Iš dalies jis teisus. Nepriklausau tiems, kurie jaučiasi neegzistuoją, jeigu jų nėra internete, tačiau meluočiau sakydama, kad niekada neskaičiau kulinarinių tinklaraščių. Naršydama internete ne kartą esu į juos užklydusi. Retame užsibūdavau ilgiau, nei trunka perversti žurnalą „Žmonės“. Receptais pasinaudojau tik kelis kartus. To niekaip negalėjo suprasti mano bendradarbė, nuolatos gaminanti pagal tinklaraščiuose rastus receptus. Beje, visai skaniai. Žiniasklaida tikino, kad „maisto tinklaraštininkai, kuriantys unikalų turinį, diktuoja kasdieninio valgiaraščio tendencijas, naują požiūrį į maisto fotografijos estetiką ir valgymo kultūrą“ (Erika Vyšniauskaitė). Po tokių pareiškimų susimąstydavau, ar prabėgomis peržvelgdama maisto tinklaraščius nebūsiu praleidusi ko nors esminio ir vertingo. Pasitaikius progai, nusprendžiau tai patikrinti ir paskyriau nemažai laiko jų skaitymui – daugiausiai lietuviškų, nors teko nuklysti ir į angliškus, lenkiškus ar rusiškus.

Dabar jau žinau, kad būtų buvę paprasčiau pasirinkti kitą pranešimo temą. Peržiūrėjus keliasdešimt tinklaraščių pradėjo kamuoti refliuksas. Nuo beveik identiškų receptų, kursuojančių iš vieno tinklaraščio į kitą. Nuo tekstų, primenančių mokyklinių albumų įrašus ar sveikinimo koncertuose skaitomus posmus. Nesibaigiančių lėliukų, mažųjų virtuvės pagalbininkių, gėlių ar kitokių gerulių nuotraukų. Neretai dedamų be jokios atrankos, o kartais ir visiškai nesusijusių su maisto gaminimu. Porą kartų net sublogavau, virtualiai (jei būčiau maisto tinklaraštininkė, šioje vietoje greičiausiai vaipytųsi vadinamasis šypsniukas). Dar sunkiau sekėsi virškinti tinklaraščių kalbą. Dažnai saldžią ir klampią, kaip tas padažas, kuriuo yra permirkę dienos pietūs daugelyje kiniškų Vilniaus restoranų. Kad ir ką pasirinktum – vištieną, kiaulieną, žuvį ar baklažanus – viskas vienodo saldžiarūgščio skonio, tačiau sunkumą skrandyje garantuoja iki darbo dienos pabaigos.

Pradėsiu nuo pradžios – nuo tinklaraščio sukūrimo. Ar kada yra tekę pakliūti į rankas neseniai Dievą atradusiam žmogui? Kai jam dar neįpusėjus monologo „Dievas tave myli“ rimtai pradedi svarstyti galimybę trinktelėti į tą neužsičiaupiančią marmūzę pastirusiomis akimis? Kartą keliavau autobusu, kuriame tokių įtikėjusių buvo ne vienas. Pasikeisdami jie pasakojo savo atsivertimo istorijas. Naiviai maniau, kad kalbėti apie tikėjimo patirtį yra sunku. Nuo tada žinau, kad klydau. Pasirodo, galima, šimtus kilometrų. Trumpam nutylant tik užkąsti ar pasnausti. Su tokiu pat užsidegimu dar prieš metus virtuvėje savęs neįsivaizdavusios tinklaraštininkės vieną po kito pleškina tinklaraščiuose patiekalų nuotraukas ir nurodymus, kaip tuos nuostabučius pagaminti. „Nes skonis ir maistas [...] yra vienas iš didžiausių malonumų mūsų gyvenime“ ir nekantraujama kuo greičiau „prisidėti prie šio Dievo duoto stebūklo [sic!] savo receptais ir idėjom“. Pradedant pusryčių varške su kiviais, kur „viską sumetam į indą ir ištrinam „blenderiu“. Jeigu jau „ši paprasta sriubytė buvo sukurta mano pačios“, o „receptas yra paragautas ir labai pripažintas“, juos tiesiog būtina papostinti. Taip pat ir picos iš „pusės viso batono“ receptą, nes „aidai po šios picos buvo geri“. Skaičiau, kad tinklaraštininkams rekomenduojama kiekvieną patiekalą pagaminti bent kelis kartus, o tinklaraščiuose skelbti išsamius, tikslius ir tikrai dėmesio vertus receptus. Tačiau atgimusios iš naujo kulinarės dažniausiai „ambicijų, susijusių su gaminimu, turi laaabai daug“, o atrankos kriterijų – mažokai. Negi mindžikuosi prie to paties recepto, jį tikrinsi ir tobulinsi, jei Beatos Nicholson laurai neduoda ramybės. Kaipgi nepasidalinsi kiekvieno pusryčių sumuštinio nuotrauka, kai tiek laiko buvo sugaišta vien tik tinklaraščio pavadinimui sugalvoti. Juk teko „kurti įvairių žodžių derinius vis atsidūstant, jog lietuvių kalba neskamba taip gražiai kaip anglų“. Jei tinkamo derinio lietuvių kalba nerandama, o, be gimtosios (taip sakant) anglų, dar yra pramokta prancūzų ar kurios kitos kalbos, galutinis variantas kartais primena Tauro kalno papėdėje įsikūrusios „KOMISshop boutique“ pavadinimą.

Kai maisto tinklaraštininkas ar tinklaraštininkė yra nusitaikę į platesnius interneto vandenis, toliau taip pat rašoma keliomis kalbomis. Kartais – jų kratiniu. Į tinklaraščių tekstus, parašytus anglų kalba, nesigilinau, nors įtariu, kad anglakalbiai rastų dėl ko pakrizenti. Skaitydama lietuviškus prisiminiau odontologę, pas kurią kažkada lankydavausi. Vyrus ji vertino pagal jų dantis, teisingiau – jų būklę. Bent jau taip sakė sesutei, bandžiusiai pripiršti jai kažkokį vyriškį. Esą jei vyras nesirūpina savo dantimis, vargu ar jis sugebės tinkamai pasirūpinti jų bendru gyvenimu. Nesu tokia priekabi kaip ta dantų gydytoja (girdėjau, ji vis dėlto ištekėjo). Suprantu, kad tinklaraščių kalbos niekas neredaguoja. Vis dėlto, manau, tinklaraštininkams vertėtų nors retkarčiais pasitikrinti rašybą. Kai net autoriaus prisistatyme kartojasi juokingos gramatinės klaidos, man kyla įtarimų, kad ir receptai tinklaraštyje bus surašyti taip pat atsainiai. Kita vertus, tinklaraščių kalba padeda greitai identifikuoti, su kuo turiu reikalą.

Kai randu pavadinimą „Super vau keksiukai“, o paskui pasažą apie „burnoje tirpstančias tekstūras“, suprantu, kad toliau skaityti neverta. Nedomina manęs nei smailikais pagardintas „varškės arba zjb pyragas“, nei „über gero šokoladinio pyrago“ receptas. Moksleivių receptais nepasitikiu dar nuo „Lietuvos pionieriaus“ laikų. Pyragų, ypač to – varškinio, nekepčiau net paaiškėjus, kad nuo tinklaraščio rašymo pradžios jo autorius pramoko gaminti. Valgytojai gali paklausti pyrago pavadinimo, o jį išgirdę įsižeisti. Jaunimo kalbos ypatybėmis ar anglų kalbos įtaka jaunimo slengui taip pat nesidomiu, todėl neskaityčiau ir receptus lydinčių „filosofinių kontempliavimų“. Net ir tuo atveju, kai tinklaraštininkės galvoje „krebžda autentiškumas“. Internete tokių tekstų, cituojant vieną iš jaunųjų virtuvės deivių, dafiga su dafigučiais.

Mielos tinklaraštininkės, jei nuorodose maistukas arba skaniukai dalinatės naminių sušiukų ir kitokių patiekaliukų receptukais, galit net neaiškinti, kad radote juos „supermamų platybėse“. Abejonių nelieka jau po antrojo mažybinės formos daiktavardžio. Nesakau, kad niekada neskaityčiau laimingos mamos, mylinčios žmonos ir visaip kitaip „pasididžiuojančios namų šeimininkės“ dienoraščio. Jis gali pasirodyti esąs įdomus kasdienio gyvenimo atspindys – po kokių penkiasdešimties metų, mažiausiai. Gal net bus ekranizuotas, kaip 1939–1965 metais namų šeimininkės Nellos Last rašytas dienoraštis. Tiesa, tokios garbės sulaukė tik Antrojo pasaulinio karo metų įrašai. Tačiau šiandien aš kukliai pritarčiau Andriui Užkalniui, Ilzei Butkutei ir kitiems deminutyvinių pezalų nekentėjams. Soriukas, mergaitės, bet Mercè Segarros „Mažojo virėjo“ knygučių kalba ir vizualinė raiška kartais yra adekvatesnės nei jūsų vadinamieji kulinariniai tinklaraščiai. Viename tokių tinklaraščių buvo įdėta sauskelnių torto nuotrauka. Jo autorė skelbiasi naudojanti tik „natūralius, ekologiškus produktus, su kuo mažesniu kiekiu riebalų ir alergenų“, todėl iš pradžių net nesupratau, iš ko tas tortas pagamintas. Pasirodo, tikrai – iš sauskelnių. Gerai, kad nenaudotų. Nors, prisiminus Woody Alleną, rekordai pasiekiami tik tam, kad kas nors juos pagerintų. Kitas maisto tinklaraštininkas (šį kartą – virtuvės šefas) savo tinklaraštyje maloningai pasidalino vištienos pakuotėje rastų fekalijų nuotrauka.

Maisto tinklaraštininkai, o ypač – tinklaraštininkės, retai tiesiog gamina pagal receptą. Maisto gamybos procesą jos „pakylėja į aukštesnį levelį“. Virtuvėje tinklaraštininkės diriguoja „maisto simfonijai“, o receptai čia yra „išjausti, tobulinti, įkvėpti“. Maisto tinklaraščiuose mėgstama kalbėti manieringai ir įmantriai, panašai kaip treniruočių studijoje (aš ją vadinu sporto klubu), kurioje lankausi porą kartų per savaitę. Ten aš taip pat ne sportuoju, o „užsiimu harmoninga mankšta tobuloms kūno linijoms išgauti“ ir patiriu „subtilius atradimus“. Tinklaraštininkėms tokių neišsenkančių atradimų šaltinis yra kiti kulinariniai tinklaraščiai. Prie receptų daugybę kartų radau prierašą „adaptuota iš“ arba „adaptuota pagal“. Šalia dažniausiai būdavo nuoroda į kitą maisto tinklaraštį (iš jo, neretai, į dar vieną). Sekdama tokiomis nuorodomis porą kartų ilgokai klaidžiojau lenkiškais ir angliškais maisto tinklaraščiais. Man žodis „adaptuoti“ reiškia „supaprastinti“ ir asocijuojasi su Johannos Spyri „Heida“ iš „Prano Mašioto knygynėlio“ – sutrumpinta ir begėdiškai apkarpyta. Vaikystėje dėl to jutau nuoskaudą. Dabar suprantu, kad nusivylimas būtų buvęs dar didesnis, jei į rankas būtų patekęs adaptuotas knygos variantas iš „Iliustruotos didžiosios klasikos“ serijos. Nors maisto tinklaraštininkėms „adaptuoti“ dažniausiai reiškia pasisemti įkvėpimo, receptus neretai ištinka „Heidos“ likimas. Autentiški receptai keičiami pagal tinklaraščio autoriaus išmanymą ir pritaikomi prie jo gebėjimų. Kartais tinklaraštininkės ir pačios nebežino, kuris receptas yra tikrasis, todėl nusprendžia „susidėlioti savąjį variantą iš kelių tortų“. Keletą kartų taip adaptavus receptą, „juoduosiuose miškuose“ ima siautėti supaprastinti ir suprastinti „napoleonai“.

Semiantis įkvėpimo vieniems iš kitų, tinklaraščiuose dažnai kartojasi tie patys arba labai panašūs receptai. Tada yra bandoma išsiskirti patiekalų pavadinimais ar jų aprašymais. Pasitelkiami visi būdvardžių „skanus“, „geras“, „puikus“, „nuostabus“, „tobulas“ laipsniai ir visos įmanomos jų deminutyvinės formos. Kai jos jau yra pavartotos, o žodelių „super“, „ultra“, „niam“ atsargos taip pat išsibaigia, maistui kažkodėl imamos taikyti moralės kategorijos. Patiekalai ir jų skonis tampa nuodėmingi. Sumanius pagaminti šventinius pietus, meniu atrodytų taip: užkandžiai – „nuodėminga silkė šventėms“ arba „patys skaniausi ir nuodėmingiausi sparneliai“, pagrindinis patiekalas – „nuodėmingoji lazanija“, desertas – „nuodėmingai skanus šokoladinis pyragas su gaivinančiu akcentu“ arba „nuodėmingas ir paturbintas ledų tortas“. Jeigu įtartumėte, kad viso to nepakaks jūsų apetitui numalšinti, dar galite užsisakyti orgazminių keksiukų – tokių, „kuriuos bevalgant apima ekstazė, artima gastronominiam orgazmui“. Kaip pasakytų vienoje beveik kulinarinėje laidoje siautėjantys švedai: „Dinner is served, bitches!“

Paliksiu psichologams analizuoti, ką tokie pavadinimai atskleidžia apie jų autores ir autorius (jei jų pasitaiko). Viliuosi, kad tik parodo neblėstančią meilę anglų kalbai (sinfully delicious). Jei buvo apeliuojama į Isabelės Allendės istorijas, receptus ir kitus afrodiziakus, tai buvo prašauta pro šalį. Erotika šie pavadinimai dvelkia tiek pat kiek „Delfi“ antraštės apie nuodėmės vertus stangrius užpakaliukus. Lenkų žurnalistas ir kulinarinių laidų vedėjas Robertas Makłowiczius, paprašytas pasiūlyti patiekalą, kuriuo būtų galima suvilioti moterį, atsakė, kad jokio skirtumo, ką tokioje situacijoje gaminti. Svarbiausia sudaryti įspūdį, kad taip bus visada. Tokį viliojimo meną yra puikiai perpratęs vienas mano pažįstamas. Moteriškei laikinai išvykus į užsienį, savaitgaliais jis kepa jos mėgstamus kepsnius ir siunčia jai jų nuotraukas.

Norint įdomiai ir protingai rašyti apie maistą, neužtenka tik gerai gaminti, reikia apie jį išmanyti (mintis ne mano, o Varšuvos universiteto dėstytojos ir kulinarinių knygų autorės Tessos Capponi-Borawskos). Būtent šito – žinių ir kompetencijos – dažniausiai pasigedau skaitydama maisto tinklaraščius ir tai man kelia nerimą. Pastebėjau, kad įkarščio pildyti tinklaraštį dažnai užtenka dvejiems ketveriems metams. Paskui jis arba užmetamas, arba imama dairytis platesnės veiklos. Atidaroma kepyklėlė ar kulinarijos kursai, pradedamas leisti kulinarijos žurnalas. Įdomu, kokį bagažą dabartiniai tinklaraštininkai ir tinklaraštininkės atsineš į šią veiklą? Gerai, jei tokį kaip Giedriaus Vilpišausko. Tada galime tikėtis daugiau įdomių ir gerai parašytų straipsnių apie maistą. Kitu atveju sulauksime daugiau tokių absurdų kaip ta „IKI Ūkio“ produktų reklama, kuri vis iššokdavo mano monitoriaus kamputyje. Jau nepamenu, koks produktas buvo reklamuojamas ir į kokią vietovę nurodoma (tikiuosi, į Židikus), bet reklama skelbė: „Čia buvo parašyta Šatrijos Ragana.“

Baigsiu, kaip ir pradėjau, neegzistuojančio tinklaraščio įrašu: „Maisto tinklaraščių neseku. Žinių ir įkvėpimo semiuosi kulinarinėse knygose. Tokiose, kur receptai yra parašyti aiškiai ir paprastai. Šalia pateikti paaiškinimai padeda išvengti klaidų, o kartais atveria istorinį ar kultūrinį kontekstą. Dažniausiai – tai senos knygos, todėl nuotraukose matosi tik maistą gaminančio žmogaus rankos. Knygų, kur dviračiu važiuojančios autorės nuotrauka užima visą knygos atvartą, neperku. Kai įsigijusi senovinę namų ūkio knygą kelis jos puslapius plėšte atplėšiu, nes jie sulipę nuo kiaušinių plakinio purslų, suprantu, kad verta išbandyti ten esantį torto receptą.“ Šalia pridėčiau šeimos nuotrauką ir prierašą: „Nuotrauka iškrito iš 1914 m. laidos „Gospodyni litewska“. Nuotraukoje esančių asmenų nepažįstu.“

Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara. Kūrinys ir jo kalba“ rugpjūčio 23 dieną.